Spektaklio veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu. Po nesėkmingos operacijos pagautos Prancūzijos partizanų grupės narių laukia fiziniai ir psichologiniai kankinimai. Surakintomis rankomis jie laikomi palėpėje, iš kurios po vieną vedami į apačią apklausai. Penki žmonės susiduria akis į akį su mirtimi ir būtent tai, ką jie visi jaučia mirties akivaizdoje, – neviltis, rezignacija, neapykanta priešams ir išdavikams, viltis ir troškimas gyventi, – tampa pagrindiniu rašytojo akcentu.
Rezistentai patiria ribines būsenas, sykiu atskleisdami savigynos būdus ir esmines savo baimes.
1946 m. sukurtoje pjesėje žinomas XX a. egzistencialistas ieško atsakymo į tuo metu jam labai rūpimą klausimą: ar laisvė gali atsverti mirtį?
Mirties tiesiogiai įveikti negalime, tad stengiamės ją įveikti simboliškai: įsmeigiame vėliavą Mėnulyje, statome skulptūras žinomiems poetams, mokomės begales svarbių pavardžių... Atmintis – žmogaus sukurtas nemirtingumas, tačiau ji reikalauja išskirtinumo, o šis – aukos. Tokia įprasminimo grandinė yra puiki dirva žmogaus puikybei – šio spektaklio veikėjų tragedijai.
Herojaus sąvoka ne tokia elementari, kaip atrodo iš pradžių, mumyse veikia labai daug priešpriešų, kurios didžiąja dalimi yra mums patiems nematomos.
„Ši tema visada išliks aktuali, ypač dabartiniame politiniame klimate“, – sako režisierius J. Vinciūnas. Ribinės situacijos, anot jo, viską iškristalizuoja į juodą ir baltą spalvą, o tai kelia didžiulę grėsmę.
„Žmogus gali nesuvokti, kad jame slypi lygiai toks pats blogio potencialas, jame yra ir žudikas. Herojaus sąvoka ne tokia elementari, kaip atrodo iš pradžių, mumyse veikia labai daug priešpriešų, kurios didžiąja dalimi yra mums patiems nematomos. Ribinė situacija žmoguje atskleidžia tiesą apie jį patį. Tai akistata su savo šešėliu“, – spektaklio aktualumą apmąsto J. Vinciūnas.
Gintaro Varno vadovaujamame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisūros mokęsis menininkas sako, kad dirbdamas su šiuo spektakliu pripažinęs: teatro žavesys yra nulemtas aktoriaus amato meistrystės ir jo jausmų gylio. „Tad visą savo dėmesį sutelkiau ne į režisūrinę formą ar saviraišką, bet į aktorius ir kiekvieną jų emocinį atspalvį. Mūsų repeticijos iš šalies atrodė kaip visiškas kabinėjimasis prie smulkmenų, tačiau tai ir buvo įdomiausias periodas, kai repeticijos vyko ne bendrai su visa trupe, bet su kiekvienu aktoriumi atskirai“, – apie kūrybinį procesą pasakojo J. Vinciūnas.
Repeticijų atmosfera kūrybinei komandai buvo tarsi atsvara slegiančiai spektaklio medžiagai. „Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip išsiblaškymas, bet supratau, kad tai yra labai reikalingas etapas dirbant su tokia sunkia medžiaga – leisti sau į ją pasižiūrėti per juoko prizmę“, – įsitikinęs režisierius.
„Labai norėčiau, kad spektaklio žiūrovai patirtų katarsį, pajustų apsivalymą. Tai turbūt didžiausias dalykas, kurio režisierius gali tikėtis iš savo darbų“, – viliasi jaunas menininkas.
Kas? „Nepalaidoti mirusieji“. Premjera.
Kur? Kauno kameriniame teatre.
Kada? Sausio 27–29 d. 18 val.
Naujausi komentarai