Karantino metu jau įpratome teatrą stebėti kompiuterių ar telefonų ekranuose. Spektaklyje ši patirtis pratęsiama atvirkštiniu būdu: nors ir gyvai bendraudami su žiūrovais aktoriai čia nevaidina įprasta prasme – nekalba (nuskamba iš anksto įrašyti tekstai) ir visą laiką juda robotizuotais judesiais. Virtualiojo pasaulio efektą sustiprina neapibrėžta, galinti egzistuoti bet kur ir bet kada (arba niekur) sceninė erdvė, kurią kūrė „Random Heroes“ ir vaizdo menininkas Ričardas Žigys.

Susidaro įspūdis, kad tau prieš akis materializuojasi kompiuterinis žaidimas ir jame gyvenimą žaidžiantys personažai. Skirtumas tik tas, kad tu negali keisti jų judėjimo trajektorijų, žodžių, poelgių, esi priverstas tik stebėti. O tai ne visada malonu. Norisi pakreipti kita linkme jų likimus, perspėti, kad vienaip ar kitaip nesielgtų. Galų gale norisi stiprių ir natūraliai išgyvenamų emocijų, nes šie personažai emociškai labai santūrūs, nėra įtampos, tragedijos ar euforijos. Paprastai teatras kartu su personažais leidžia patirti įvairių emocijų. „bowel“ pasaulyje dominuoja emocinė tuštuma. Jos lydimas ir išeini iš spektaklio. Tai gana neįprasta. Panašu, kad to nereikėtų laikyti spektaklio trūkumu, o sąmoningu režisieriaus siekiu. Bet kuriuo atveju esi tikras, kad realiame gyvenime nuo šiol liūdėsi ir džiaugsiesi kur kas emocionaliau.

Spektaklis kurtas pagal XX a. pirmos pusės prancūzų teatro teoretiko, dramaturgo Antonino Artaud teatro viziją ir pirmąją pjesę „Kraujo purslai“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Marius Povilas Elijas Martynenko. A.Artaud teatro esmę matė ne jo galimybėje kuo tiksliau iliustruoti realybę, bet kurti čia ir dabar vykstantį veiksmą, it magijos ritualą. „Spektaklis, kuris neturi aklo gyvenimo geismo, galinčio įveikti viską ir matomo iš kiekvieno gesto, kiekvieno veiksmo, yra nevykęs ir nereikalingas spektaklis“, – sako A.Artaud. Tokiame teatre verbalinis žodis nesvarbus, svarbesnis tampa kūnas ir jo judesių kalba. Tai scenoje bando pritaikyti ir „bowel“ kūrybinė komanda.

N.Jasinskas jau ir ankstesniuose spektakliuose mėgo tyrinėti aplinkybes, kurios formuoja jauno žmogaus tapatybę šių dienų visuomenėje – ekonominėje ir politinėje organizacijoje, kurioje nuo mažumės esame pratinami save pačius suvokti ir įprasminti pagal stipriai ribojančias taisykles ir koncepcijas. Ir kurios dažnai nuveda ne į laisvę ir laimę, o beprasmybę ir tuštumą. Spektaklyje vaizduojama vienos šeimos kasdienė rutina: santykiai tarp motinos (aktorė Jolanta Dapkūnaitė), sūnaus (aktorius Povilas Jatkevičius) ir jo merginos (Alvydė Pikturnaitė). Į šeimos gyvenimą įsiterpia dar vienas personažas – jaunas vyras (aktorius Vainius Sodeika), su kuriuo kiekvienas šeimos narys mezga savitą kontaktą ir galime stebėti, kaip kinta charakterio savybės, mūsų akyse formuojančios jų tapatybes.

Aktoriai vaidina puikiai sukurdami įtikinančią kompiuterinius žaidimus primenančios realybės simuliaciją. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad scenoje nevyksta nieko svarbaus, nes matome banalių kasdienių situacijų kaleidoskopą. Tačiau vėliau pradeda ryškėti, kaip rutina gali sukurti arba eliminuoti kažkurią personažų nuolat kintančių portretų dalelytę. Spektaklyje labai svarbi yra vaizduotė – visas situacijas, daiktus žiūrovas įsivaizduoja pats, aktoriai tik pasiūlo nuorodas. Tad einant į spektaklį nereikėtų bijoti leisti skleistis fantazijai.

Rekomenduojama: mėgstantiems kompiuterinius žaidimus.

Nerekomenduojama: einantiems į teatrą patirti dramos.