Nors grožį kiekvienas suvokiame individualiai, gražūs dalykai pirmiausia yra siejami su teigiamų emocijų: džiaugsmo, pakylėjimo, malonumo – pajautimu. Įvardyti šiuos jausmus padeda vizualumas – vienas aiškiausiai suvokiamų grožio (į)vertinimo aspektų.

Peršasi išvada, kad kuo didesnį atstumą nuo realybės sukuria gražusis objektas/subjektas, tuo jis yra įtikinamesnis. Tačiau jeigu grožio paieškotume kasdienybėje? Galbūt apgraibomis, galbūt pasikliaujant tik nuojauta, tačiau taip atvertume lauką intuicijai – ne paviršutiniškam išorinių savybių vertinimui, pagrįstam populiarios kultūros diegiamais ir nuolatos atnaujinamais grožio standartais, o per autentiškas, gilias, asmeniškas pajautas.

Balerina – klasikinis grožio simbolis. Trapi, švelni, sustingusi amžino šokio judesiu, poetiška ir svajinga, tačiau slepianti šešėlinę savojo pasaulio pusę: konkurenciją, sekinančias repeticijas ir t.t. Tačiau dėl to šokančios balerinos nėra mažiau tobulos: įtikėjimas sceninio pasaulio tikrumu sukuria malonumą, kuris tampa svarbesniu už realybės jausmą.

V.Ruseckas įžengia į nežemišką balerinų pasaulį, tačiau stovi ant realybės slenksčio. Liekna, gracinga, stipri ir kartu gležna, žiūrovo žvilgsnyje ištirpstanti balerinos figūra, atsikartojanti menininko drobėse, tai tapytojo gyvenimo šokio partnerė ir mūza. Šis šokis nėra pastatytas pagal aiškų libretą. Jis nenuspėjamas, dinamiškas, nesibaigiantis. Kartais ramus, kartais paklaidinantis nežinioje, bet dėl nuolatos vietomis besikeičiančių priešybių tik dar gražesnis, nes tikras, neatsikartojantis ir nepakartojamas.

Paveikslai vienu metu ir panašūs, ir skirtingi, pasakojantys istorijas, atskleidžiantys jausmus, mezgantys santykius su žiūrovu. Gyva, atvira tapybinė kalba ir subtilus spalvų ieškojimas kasdienybės šviesokaitoje, drobėse atkartoja paprastus, tačiau intymius uždaro dviejų žmonių pasaulio etiudus, atveriančius žmogiškus grožio ir laimės momentus.

Duetas vandenyje

"Ars et Mundus" galerijoje pristatytoje parodoje "Fotografija" – V.Rusecko darbus, kurti kartu su tapytoja, fotografe Renata Kasiulyte. Menininkas prisistatė duetu, dėl to yra nuosaikesnis spalvos atžvilgiu, iš vienos nuotraukos į kitą pratekantis vanduo jam yra tapybinis paviršius, kuriame reflektuoja kitas pasaulis. Nuotraukų ašis kūrėjams yra šviesotamsos efektai, vandenį paverčiantys gyvu, o moters kūną laužomu, lankstomu elementu, leisdami vandeniui tekėti, srūti, nuplaunant, pakylėjant ją. Fotografijų serija primena senųjų meistrų paveikslus, kuriuose daug nutylėjimų, slėpinių, paslapties. Išorinis pasaulis praranda savo formas, nes atslinkęs vanduo liesdamas sukuria jį iš naujo.