Tapytojas O. Karavajevas: pinigų niekada nesureikšminau

Yra lankančių nuo pirmos dienos

"Paprašė moterys pamokyti piešti, ir aš sutikau. Tai buvo pati 2000-ųjų pradžia, o vasarį jau surengėme pirmąją parodą. Pradėjome nuo puodų, dubenų, o pavasarį šalia Garliavos surengėme plenerą. Apie pinigus tuomet net negalvojau, man ta veikla buvo labai įdomi. Dalis studijos lankytojų buvo pensininkės ar silpnesnės sveikatos moterys. Mintis nekilo prašyti iš jų pinigų. Paskui užklupo krizė, ne viena neteko darbo, taip ir liko studija nemokama", – pradžią prisiminė garliaviškis.

Pradžioje O.Karavajevo dailės studiją lankė dešimt moterų, šiuo metu – apie 30, o iš viso piešimo paslapčių sėmėsi apie 100 žmonių. "Dauguma galvoja: o kas čia tokio yra piešti. Bohema, kavutė ir aš sugebėsiu. Tačiau ne vienas, pastovėjęs dvi valandas prie molberto, dingsta. Arba pavaikšto pusę metų ir meta, įsitikinęs, kad ši veikla – ne jam", – pasakojo dailininkas.

Tačiau yra ir tokių, kurios buvo tarp pirmųjų lankytojų ir tebėra tarp šiandieninių. Tai – Birutė Ruzgienė, Aušra Jagelavičienė ir Eleonora Urbelytė. "Tiesa, Eleonora Nyderlanduose baigė konservatoriją, tačiau vis dar piešia", – patikslino studijos vadovas. Kartais šeštadieniai su Olegu tampa šeimos tradicija. Įkandin žmonos tapyti pradeda vyras, o mamos pėdomis paseka dukros. Lankytojų profesijos irgi pačios įvairiausios: bibliotekininkė, žurnalistė, medikė, muziejininkė, pedagogė ir, žinoma, mokinukai.

Studija man duoda stimulą. Sėdint namuose sunku ką nors sugalvoti, ne mažiau sunku ir kur nors vienam išvažiuoti.

Iš dalies lankytojus į studiją vilioja ne tik saviraiška, bet ir galimybė atsipalaiduoti, pabendrauti. "Ne mano tai žodžiai, bet visada sakau: atėjęs į studiją, purvinus batus palik už durų. Tai nereikia suprasti paraidžiui, kalbu apie iš namų ir darbų atsineštas problemas. Pradžioje gal žmonės būna santūrūs, o vėliau atsiveria, tada jau tampa problema neišnešti už slenksčio tai, ką išgirdau", – šypsojosi studijos vadovas.

Didžiuojasi mokiniais, kurie pranoko

"Sakoma, kad geras mokytojas yra tas, kurį pranoksta mokiniai", – provokavau tapytoją. "Labai gerai, jei taip nutinka. Justino Vienožinskio menų fakultetą baigė gal dešimt ar penkiolika mano mokinių, pora – Dailės akademiją. Jie turėtų už mane geriau piešti", – neslėpė dailės studijos vadovas.

O.Karavajevo mokytojas Eugenijus Survila buvo portretų tapytojas, ir tai turėjo įtakos garliaviškiui menininkui. "Kažkada ir man labiausiai sekdavosi portretai. Laikai, kai vieną portretą piešdavo 70 valandų, seniai praeityje. Dabar yra fotoaparatai. Sunku, ką nors įkalbėti kelias valandas pozuoti. Su studijos nariais rengiame plenerus, todėl ir mano darbuose dabar dominuoja gamta, architektūra", – pripažino pašnekovas.

Pasak dailės studijos vadovo, vis dėlto dar tebėra norinčių piešti portretus. "Jei atsiranda auka, sėdime ir visi piešiame, kai parodoje eksponuojami 4–5 portretai, ji jau įdomi. Dažnai susimąstau, ar piešdamas vien peizažus žmogus tobulėja? O gal tai veda prie kito rezultato? Mokyklose vaikai iki ketvirtos klasės piešia iš savęs, o 6–7 klasėje – iš natūros. Jei išmoks piešti puodą, dubenį, išmoks ir žmogų piešti", – samprotavo tapytojas.

Parodos keliauja ne tik per pakaunę

O.Karavajevo dailės studija kasmet surengia parodą. Darbai eksponuojami kultūros centruose, bibliotekose, o dėl Kauno rajone išrinktų Seimo narių pora kartų ir Seime. Pats studijos vadovas kasmet surengia 3–4 savo darbų parodas. "Studija man duoda stimulą. Sėdint namuose sunku, ką nors sugalvoti, ne mažiau sunku ir kur nors vienam išvažiuoti", – prisipažino pašnekovas.

Ar Olegas jau yra nupiešęs savo gyvenimo paveikslą? "Klausiama kitaip: koks tavo geriausias paveikslas? O atsakoma: paskutinis. Tai irgi ne mano žodžiai. Juk su pastaruoju paveikslu dar kurį laiką gyveni, kol kyla nauja idėja. Kartais temą nešioji metus, o paskui nupieši per valandą. Man pačiam patinka Suomijoje piešti paveikslai, juos vis kartais pasižiūriu ir parduoti nenoriu", – nuo atsakymo išsisuko tapytojas.

O.Karavajevo žodžiais, ne vienas žmogus yra atėjęs į studiją galvodamas, kad išgyvens iš dailės. "Kaune nepažįstu nė vieno dailininko, kuris iš to išgyventų, visi kur nors dirba (pats Olegas 20 metų buvo mokytoju Garliavos Jonučių vidurinėje mokykloje – red.past.). Paveikslus dažniausiai perka inteligentai: mokytojai, gydytojai, o milijonierius geriau nupirks Vincentą van Goghą už milijoną, o vėliau pelningai parduos. Tačiau Lietuvoje inteligentai dabar mažai uždirba. Drobių, dažų kainos didelės, o parduoti tapybos darbus už savikaina ranka nekyla", – neslėpė menininkas.

Dar kartą pabandžiau provokuoti: tai iš ko gi gyvena Olegas, jei paveikslų nepardavinėja, o studija – 20 metų nemokama? "Pinigų niekada nesureikšminau. Dabar gaunu neblogą pensiją", – gyvenimu nė neketino skųstis garliaviškis.