Tapytojas S. Gutauskas pastūmėja atsigręžti į šviesą

Turėti ar neturėti?

Toks ženklas gali per griežtai apibrėžti ar net apriboti menininką, sukelti dvejones, ar reikėtų ieškoti naujos spalvų paletės, technikos, motyvo, žanro, ar pasinerti į visai kitą vaizduojamojo meno šaką. Tačiau ženklas leidžia (at)pažinti kūrėją, sykiu, jis kelia naudingą iššūkį ir neleidžia menininkui nuobodžiauti, skatindamas ieškoti būdų kaip nesikartoti, išlikti įdomiu.

Tapytojas Simonas Gutauskas, kaip sako pats kūrėjas, yra vadinamas „dailininku, tapančiu šviesa“. Šviesa – jo ženklas. Ir ji yra vienas svarbiausių elementų ne tik tapyboje. Šviesa yra ramybės, įkvėpimo šaltinis ir, dar svarbiau, patvirtinimas, kad tamsa yra laikina, nugalima. Ji – vilties pažadas, kurio šiandien labai reikia kiekvienam iš mūsų.

Namas prie ežero.

Dovana ir tikėjimas

S. Gutauskas dalijasi šviesa, kurią atranda gamtoje: apglėbusią medžių kamienus, žaidžiančią slėpynių su šešėliais, atsispindinčią upių ir ežerų paviršiuose, besistiebiančią link neaprėpiamo dangaus. Šviesa yra užpildžiusi kiekvieną menininko potėpį ir jam palietus drobę ji pasklinda jos paviršiumi. Apie šviesą, atrastą tapytojo paveiksluose, norisi pasakoti, nes ji dovanoja daugiau nei viltį – ji stiprina tikėjimą.

Tikėjimas S. Gutausko paveiksluose žiūrovą suartina su gamta, pažadindamas primirštą jausmą, kad jis visada buvo ir visada bus gamtos dalis. Gamta globoja, suteikia jėgų, išminties. Gamta – tai namai. Įtikėję trumpalaikiais civilizuoto pasaulio pažadais, juos palikome. Tačiau dabar galime grįžti, sekdami paskui šviesą, kuri sklinda iš Birštono kultūros centro kurhauzo galerijoje eksponuojamų naujausių S. Gutausko paveikslų ir jų ciklų: „Piliakalniai“, „Upės“, „Auksiniai uostai“, „Šešėlių kuždesiai“. Žvelgiant į tapytojo drobes neapleidžia jausmas, kad regimas vaizdas (motyvas) yra skirtas tik to vienintelio, į jį žiūrinčiojo, akims. Dėl to įvyksta labai svarbus žiūrovo susitikimas su motyvu, o galbūt – net ir su pačiu menininku.

Natiurmortas su amariliais.

Motyvų paslaptis

Tačiau ne tik šviesa traukia žiūrovą artyn prie S. Gutausko paveikslų. Šviesa tapytojo darbuose sąveikauja su erdve – žvilgsniui, jausmui, potyriui. Vienose drobėse šviesa atveria tik erdvės fragmentą, apibrėžtą medžių tankumyno, lyg paragindama susitelkti į čia ir dabar esančius dalykus, kitose – šviesa pasklinda toliais, rodydama naujus, plačius horizontus. Menininkas tarsi už rankos veda žiūrovą paveikslais, dalydamasis paslaptimi, kaip gimsta šviesa.

Šviesa, kuri padeda atkurti santykį su gamta, sykiu, su pačiu savimi, savo vidiniu pasauliu. Kuris ir didelis, ir mažas. Kupinas šviesos ir slepiantis šešėlius. Spalvotas, o kartais – vienspalvis.

S. Gutausko ženklas veda žiūrovą prie fundamentalių, taurių dalykų. Per metaforiškus motyvus paveiksluose, per poetiškus spalvų tonus ir pustonius, per meditatyviai drobėse dėliojamus smulkius potėpius menininkas švelniai pastūmėja žiūrovą atsigręžti į šviesą.