Su "Parko galerijoje" personalinę parodą "Švytinti tyla" surengusiu menininku kalbame apie baltumą, tylą, erdvę ir paukščius, pakeliančius sparnus kiekvieną rudenį, idant, atėjus pavasariui, į gimtąjį kraštą sugrįžtų su Šviesa.

– Parodoje "Švytinti tyla" eksponuojamuose kūriniuose – vyrauja neapibrėžiamos baltos spalvos platumos ir ilgumos. Šioje spalvoje, kuri yra jūsų tapybos fundamentas, ieškote Šviesos?

– Ankstesnio kūrybinio laikotarpio darbuose buvo Šviesa, gimstanti Tamsoje, o naujausiuose kūriniuose, kurie eksponuojami šioje parodoje, aš įnėriau į pačią Šviesą, be Tamsos.

– Kaip atskyrėte Šviesą nuo Tamsos?

– Kūryboje visada domėjausi Šviesa. Paveiksluose ji atsiskleisdavo per šviesotamsą. Laikui einant, panorau įlįsti į pačią Šviesą. Didžiojo sprogimo teorija; Biblijoje Šviesai suteikiama reikšmė ir prasmė; iš žmogaus vidaus sklindanti – apsišvietimo, pasaulėžiūros – Šviesa – mane tai veža.

Dažniausiai pavadinimų negalvoju – jie ateina patys.

– Ar priartėjus prie Šviesos keitėsi ir motyvai jūsų paveiksluose?

– Pastaraisiais metais drobėse vyrauja kalnai, debesys, rūkai, vandenys – tai, kas amžina. Ilgą laiką atrodė, kad amžinybės simbolis yra piramidės. Tačiau jos juk ỹra. O kosmosas, ūkai jie kaip buvo, taip ir yra. Todėl paveiksluose pradėjau naikinti formą, materiją ir išeiti į erdvę.

– Erdvėje tylu? Todėl ir personalinę parodą pavadinote "Švytinti tyla"?

– Dažniausiai pavadinimų negalvoju – jie ateina patys. "Švytinti tyla" atėjo rugpjūčio mėnesį, kai, būdamas sodyboje, išėjęs į lauką, žiūrėjau į žvaigždžių švytėjimą juodame danguje. Stojo tyla, pro kurios plyšius lindo nenuspėjamas švytėjimas. Apie tokią Šviesą ir kuriu paveikslus. Metaforiškai, menininkas yra ir Dedalas, ir Ikaras. Dedalas, nes turi išmokti amatą, o Ikaras, nes turi nenumalšinamą norą iš arti pamatyti Šviesą, net ir žinodamas, jog prisiartinęs – sudegs.

– Ar balta spalva, kuri vyrauja jūsų drobėse – yra ir jūsų kūrybos motyvas, tema?

– Šiame etape balta spalva yra motyvas. Jis leidžia išsigryninti, išsivalyti nuo nereikalingų detalių. Balta spalva padeda išreikšti turinį, apie kurį kalbu. Kažkada man padėjo Arvo Pärt muzika – kurioje kiekvienas garsas yra švarus. Tai svarbu ir Šviesai, kuri yra jautri. Balta spalva yra mano kalbos būdas.

– Šviesos jautrumui išsiskleisti reikia švarios erdvės, o žmogus savo kasdienybėje būtent jos ir pasigenda, nes jį nuolatos persekioja suspaustos erdvės pojūtis. Kur žmogui reikėtų jos ieškoti?

– Gamtoje. Ir ji nėra tik peizažas. Svarbi yra pati gamtos idėja, leidžianti kiekvienam asmeniškai suprasti, ką apie ją mąsto. Taip ir atsiranda kūriniai, į kuriuos žiūrint nereikia galvoti, kas juose pavaizduota. Kūrinio skleidžiami virpėjimai pažadina nuojautą to, apie ką yra vienas ar kitas paveikslas.

– Paveikslas turi sužadinti emocijas?

– Kūrinys turi žadinti kažką viduje, kas yra tarp proto ir emocijų. Tai būtų galima įvardyti dūšios virpesiais. Kai jie susiderina – žmogus pajunta kaifą. Ir ne dėl to, kad gražu, nes grožis yra santykinis dalykas. Žmogus kaifuoja nuo priartėjimo prie tikrosios, giliosios Tiesos, kuri yra tik viena, tačiau mes jos nežinome, nes kiekvienas turime savo tiesas.

– Jūsų tiesa tai – Šviesa?

– Šviesa tam tikra prasme yra Tiesa, nes joje viskas gimsta. Atrodo per daug poetiška, nešiuolaikiška taip kalbėti, bet juk be saulės visiems būtų šakės. Kažkas sudega, žūsta, kažkas – gimsta. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Taip yra. Aš noriu kalbėti apie tai, kas "taip yra".

– Dualistine pasaulio matymo perspektyva jūs nesiremiate?

– Stengiuosi nedalyti pasaulio į gerą ir į blogą. Viskas egzistuoja tam, kad padėtų suvokti Tiesą. Kiekvienas savąją dėliojame kaip dėlionę, iš daugybės detalių: iš to, kuo gyvename, ką girdime, matome. Nesame pajėgūs viską suprasti, tą geba Aukščiausiasis, o mes tik bandome.

– Ar bandymas suvokti Tiesą nuveda jus ten, kur kiti neina?

– Jei stengiesi būti savimi, natūralu, jog neisi ten, kur eina dauguma. Tai yra nelengva, nes būti su chebra patogu ir žmogus užsimiršta, kad tai visiškai ne jis. Kažkada ir aš slėpdavausi nuo savo poetiškos natūros, norėjau būti kietas, kol savęs paklausiau: kodėl aš turiu toks būti, jei iš tiesų esu kitoks?

Sodai kalnuose. Organizatorių nuotr.

– Ir tapyboje nėra daug tokių menininkų, kurie savo kūryboje (į)žengia į Šviesą.

Čia – kalvos ir ežerai, o ten – kalnai ir jūra. Tai juk tas pat.

– Eiti į švarius, gražius dalykus yra pavojinga. Arba išloši, arba būsi banalus. Švarą reikia išgryninti, todėl būtina atrasti savo būdą, kaip tai daryti. Paveikslas turi alsuoti, jame turi būti erdvės, todėl mano darbuose nėra pagrindo – žemės. Jei žemė yra – viskas stovi ant jos, o jei jos nelieka – atsiduria kosmose, begalinėje erdvėje. Taip pat vengiu linijinės perspektyvos. Perspektyva yra būdas organizuoti erdvę, kuris savaime užkoduotas mumyse, tačiau kaip nutapyti paveikslą, kad erdvė atsirastų nenaudojant perspektyvos?

– Jūs turite būti magas.

– Privalau juo būti (šypsosi – aut.past.). Iš tiesų juk perspektyvos nėra. Kai einame keliu, jis nesiaurėja, mes tik taip piešiame. Tai vienas iš paradoksų, kurie egzistuoja mūsų gyvenimuose. Suvokti, suprasti, kas yra ir koks yra pasaulis, galima tik per gamtą. Piramidės gali subyrėti, o lietus kaip lijo, taip ir lis.

– Parodoje dalis eksponuojamų paveikslų sukurti Ispanijoje, kur išvažiuojate, kai Lietuvoje prasideda šaltojo sezono pilkumos ir tamsumos. Kas paskatino keliauti tarp dviejų kūrybos studijų: vienos čia – Lietuvoje, kitos – Ispanijoje.

– Šaltuoju sezonu perkelti savo studiją į Ispaniją man buvo būtina, nes ieškau šviesos, o Lietuvoje rudenį ir žiemą sunku ją rasti. Todėl keliauju ten, kur yra daug šviesos ir gerai jaučiuosi. Tai laisvė. Aš leidau sau žengti šį žingsnį, nes pajutau, kad prasidėjo rutina, o man patinka, kai būna įdomu. Atėjus rudeniui, paukščiai skrenda į pietus, tad aš pakylu kartu su gervėmis. Išvažiavimas padeda aiškiau pamatyti savo pamatus.

Čia – kalvos ir ežerai, o ten – kalnai ir jūra. Tai juk tas pat. Tik jūra – didelė, o ežerai – maži; kalnai – aukšti, o kalvos – žemos. Man labai patinka mokytis iš viso pasaulio kultūrų: tiek skaitant, keliaujant, ragaujant ir t.t. Taip atrandami bendrumai. Žinoma, tautiniai savitumai lieka, nuo jų niekur nedigsi, bet jei kūryboje plačiąja prasme kalbama apie šviesą, šilumą, šaltį, lietų ir panašius dalykus, randasi daugybė bendrumų. Linijos, pauzių, estetikos mokiausi iš japonų kultūros, tačiau bambukų mano paveiksluose nematote, nes jie mums, lietuviams, svetimi. Tačiau tuščios vietos, pauzės turėtų būti svarbios ir mums, nes savo kultūroje labiau vertiname gausą, kuri neretai tampa nemaloniu pertekliumi. Esu už tai, kad būtų tiek, kiek reikia.

– Kaip žinoti, kiek reikia?

– Viskas nuolatos kinta.

– Ar jaučiate, kad jau radote pusiausvyrą tarp to, kur norite būti ir kur esate?

– Pastaruoju metu atrodo, kad Dievulis padėjo. Viskas klostosi palankiai. Jaučiu pilnatvę.

Kas? V.Lingio paroda "Švytinti tyla".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki spalio 16 d.