– Garbieji baritonai yra šio festivalio sumanytojai ir krikštatėviai, o jūs, Viktorija ir Jonai (Viktorija Streiča (V. S.) ir Jonas Janulevičius (J. J.) – aut. past.), esate tie, nuo kurių priklauso pačios svarbiausios šio renginio grandys – muzika ir režisūra.

J. J.: Esu šio festivalio orkestro vyriausiasis dirigentas ir muzikinių programų vadovas. Festivalis nuo 2001-ųjų labai išsiplėtė ir neapsiriboja dviem didžiausiais koncertais prie Kauno pilies. Prasideda jis birželio pradžioje ir baigiasi maždaug rugsėjo pabaigoje. Koncertai vyksta visoje Lietuvoje įvairiose erdvėse, su įvairiomis programomis. Anksčiau į pagrindinius koncertus Kaune atvykdavo ir Sankt Peterburgo jaunimo simfoninis orkestras, o nuo pandemijos pradžios, dabar ir dėl dabartinės geopolitinės situacijos jį pakeitė Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras, kurio vyriausiuoju dirigentu taip pat esu.

V. S.: Aš tik trečius metus režisuoju Liepos 6-osios koncertą, tačiau jau daugiau nei dešimt metų kuriu vizualizacijas festivalio renginiams.

– Kasmet festivalio pagrindine nata tampa vis kitas muzikinio teatro žanras. Pernai liepos 6-ąją kauniečiai lingavo girdėtų ir negirdėtų Strausso operečių ritmu, o šiemet visą garbę skiriate miuziklui?

J. J.: Taip, liepos 5 d. 20 val. pakviesime kauniečius ir miesto svečius pasižiūrėti Franko Wildhorno miuziklo „Karmen. Viva Amor!“, o liepos 6-ąją 20 val. lauks koncertas „Tegyvuoja miuziklas!“ Nors operetės žanras mūsų festivalyje yra pagrindinis, bet jau daug metų vien juo neapsiribojame. Ta proga dar pasidžiaugsiu, kad operetės žanro spektaklių Lietuvoje geriau nei mūsų teatre dar niekas nėra pastatęs. Tad operetę pusiau juokais, pusiau rimtai vadiname Kauno žanru.

V. S.: Manau, tikrai pasiteisino festivalio organizatorių pasirinkta kryptis – kiekvienais metais pagrindinį koncertą skirti vienam konkrečiam žanrui. 2020-aisiais vyko nuostabus operos gala koncertas su geriausiais atlikėjais, garsinančiais Lietuvos vardą pasaulinėse scenose, 2021-aisiais pasinėrėme į žavingą operetės svaigulį, praėjusieji metai buvo skirti Johanno ir Josepho Straussų muzikiniam palikimui, o šiemet „Baritonų trio“ sumaniai pasirinko miuziklo žanrą.

Pastangos: J. Janulevičiaus teigimu, festivalio sėkmei labai svarbus programos sudarymas – tai labai sunkus darbas, kurį atlieka festivalio organizatoriai kartu su muzikiniu vadovu. / Laimučio Brundzos nuotr.

– Pirmuosiuose festivaliuose buvo rodomos faktiškai operečių spektaklių ištraukos. Kiek vėliau atsirado rubrika „Svečias“ ir festivalyje ėmė svečiuotis kiti muzikos žanrai ir jų atlikėjai.

J. J.: Kai atsirado „Svečio“ rubrika, festivalio muzika apsisuko beveik aplink visą pasaulį. Liepos 5-ąją yra skambėjusi tiek operos, miuziklo, baleto, tiek ir italų, ispanų, neapolietiška muzika. O kiek dar spektaklių specialiai tai progai pastatėme! Liepos 6-osios koncertai dažniausiai būdavo operetės pobūdžio. Tiesa, prieš trejus metus, truputį aprimus pandemijai, visi didieji operos solistai buvo Lietuvoje, tad pasinaudojome proga ir koncertą skyrėme operos žanrui.

Natūralu, kad šįmet atėjo eilė pagerbti miuziklą. XX a. antrojoje pusėje miuziklas įsitvirtino kaip atskiras žanras šalia tokių banginių kaip opera ir operetė. Šiandien jie visi trys yra vienas kito verti: nepriklausomi, vienodo dydžio ir svarbos. Turintys savo atlikėjų, spektaklių statytojų ir savo gerbėjų.

V. S.: Kadangi koncertinėje programoje koncentruojamės į vieną muzikinį sceninį žanrą, turime galimybę parodyti visą jo spalvų gamą. Miuziklo gama labai plati, nes šis žanras turi savybę panaudoti visas įmanomas muzikines kryptis. Miuzikluose galite išgirsti tiek klasikinės muzikos palikimą – operinį vokalą, sudėtingą orkestruotę, grandiozinių kompozicijų, suteikiančių didybės ir elegancijos, tiek ir tradicinių šou melodijų, pasižyminčių teatrališkumu, išraiškingu vokalu. Čia sutiksite ir džiazo, suteikiančio miuziklui gyvasties, ritmo ir improvizacijos prieskonio, rasite popmuzikos, roko, folko, ritmenbliuzo ir kt.

– Turite gražią tradiciją Liepos 6-osios vakarą baigti arija iš J. Strausso operetės „Čigonų baronas“. Ją daugybę metų dainuodavo amžinatilsį Virgilijus Noreika. Tai buvo tarsi festivalio himnas ir vakaro kulminacija.

J. J.: Ar taip bus ir šiais metais, kol kas tegu lieka intriga. Tegul žiūrovas ateina ir pamato. Beje, šių metų koncertas „Tegyvuoja miuziklas!“ turės ir savo vyšnaitę ant torto – sulauksime svečių iš Švedijos miuziklo: Viktorijos Tocca, Johno Martino Bengtssono, Petterio Snive’o. Kaip žinome, švedų ansamblis ABBA su daina „Waterloo“ kadaise laimėjo „Eurovizijos“ dainų konkursą, o visi švedų atlikėjai tapatinami su dviem ABBA ansamblio kompozitoriais – Benny Anderssonu ir Björnu Ulvaeusu. Ką noriu pasakyti? Kad ir miuziklas „Mamma Mia!“, kurį dabar stato garsiausi pasaulio teatrai, yra šių kompozitorių kūrybos vaisius. Žodžiu, lietuviai tą vakarą galės išgirsti ir įvertinti labai savotišką muzikinį žanrą – švedišką miuziklą. Mūsų sudaryta lietuviškų miuziklų programa apims beveik visą lietuviško miuziklo istoriją – nuo pirmųjų kūrinių iki dabar statomų naujienų KVMT scenoje.

V. S.: Kelis kartus po maestro išėjimo anapilin, nenorėdami jo paleisti, stengėmės sujungti praeitį su dabartimi naudodami įrašus iš ankstesnių festivalių. Ekrane skambėdavo V. Noreikos balsas, o solistai kartu dainuodavo scenoje. Tačiau kiekvienąkart vis įvykdavo kažkokia avarija. Pirmaisiais metais nustojo veikti generatoriai ir dingo elektra – viskas paskendo tamsoje; kitais metais vaizdo įrašas įstrigo, o ekrane matėme maestro išskėstomis rankomis ir kupina meilės šypsena… Tą akimirką atėjo suvokimas, ką jis norėjo mums pasakyti savo siunčiamais ženklais: tęskite, dainuokite, tačiau mane paleiskite...

Galimybės: kadangi koncertinėje programoje koncentruojamasi į vieną muzikinį sceninį žanrą, pasak V. Streičos, yra galimybė parodyti visą to žanro spalvų gamą, o miuziklo gama – labai plati. / Laimučio Brundzos nuotr.

– Festivalio metu girdėsime ir daug kylančių KVMT žvaigždžių – gražaus ir balsingo jaunimo?

J. J.: Žinoma, kaipgi be jo. Pirmiausia paminėsiu mūsų teatre dirbantį ir tarp jaunimo labai populiarų dainininką Jeronimą Milių. Matysime daug jaunų KVMT artistų, kurie mūsų naujuose miuzikluose kuria daug vaidmenų, atlieka pagrindinius vaidmenis. Tai ir Ieva Goleckytė, ir Marija Arutiunova, Gabrielė Kuzmickaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė, Martynas Beinaris ir kt. Pastarasis atliks pagrindinį vaidmenį naujame miuzikle „Mocartas“, kurio premjera vyks spalio pradžioje. Beje, mūsų teatro atlikėjai nėra vien tik miuziklo ar operetės žanrų dainininkai. Jie universalūs, nes taip juos augina mūsų alma mater – Muzikos akademija.

– Didžiaisiais pasirodymais prie Kauno pilies KVMT uždaro savo koncertinį sezoną ir skelbia vasaros atostogas. Jei sakytumėte baigiamąją kalbą, kur dėtumėte akcentus?

J. J.: Muzikinio teatro sezonas šiemet buvo grandiozinis. Mes pradėjome jį dar sykį pakartodami Giuseppe’ės Verdi operos „Nabukas“ premjerą, kurią statėme specialiai projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ proga ir rodėme Kauno IX forte. Kęstutis Jakštas ją režisavo, vėliau adaptavo KVMT scenai, o man teko garbė  diriguoti. Dar pastatėme fantastiško grožio šiuolaikinį baletą vaikams „Aladinas“. Sakyčiau, labai sudėtingas spektaklis tiek muzikine, tiek technine prasme. Sezoną vainikavo neeilinio sudėtingumo ir dramatiškumo Anatolijaus Šenderovo baletas „Dezdemona“, sukurtas pagal Williamo Šekspyro tragediją „Otelas“, kurį pastatė choreografė ir režisierė Anželika Cholina.

– Festivalis „Operetė Kauno pilyje“ vyksta nuo 2001-ųjų. Gal kuriam iš jūsų teko garbė dalyvauti ir pačiame pirmajame renginyje?

J. J.: Deja, ne. Tuomet dar buvau bebaigiantis studijas jaunuolis ir į pirmą traukinį tiesiog nespėjau. Tačiau, aišku, sėdėjau kaip žiūrovas ir viską stebėjau su baltu pavydu, galvodamas, kodėl visa tai vyksta be manęs. Į antrą festivalį jau buvau pakviestas kaip svečias dirigentas, tad labai džiaugiausi, o dabar jau ne vienus metus esu šio festivalio orkestro vyriausiasis dirigentas. Prisiimu atsakomybę. Ar labai jaudinuosi? Pasakysiu taip: kai groja jauni, nepatyrę muzikantai, – vienoks pojūtis. Tačiau KVMT orkestras – senbuviai, visiški profesionalai. Tad aš, kaip turbūt ir kiti už festivalį atsakingi žmonės, jaudinuosi tik dėl vieno – oro. Jei įnoringoji motulė gamta mums bus palanki, užtikrinu, kad mūsų festivalio koncertai bus aukščiausio lygio.

– Kokia pagrindinė festivalio misija, jūsų akimis?

V. S.: Šis festivalis, kaip ir bet kuris kitas, visų pirma, yra kultūrinių mainų platforma. Festivaliuose, kuriuose dalyvauja menininkai iš skirtingų šalių, regionų, atskleidžiamos skirtingos tradicijos, stilistikos. Bendradarbiaudami atlikėjai gali pasisemti idėjų, patirties vieni iš kitų. Taip skatinamas jų kūrybiškumas, atrandama naujų meninių išraiškų.

J. J.: Mano galva, šis festivalis turi kelias misijas. Pirmoji – kuo labiau praplėsti operetės žanro žiūrovų ratą. Kad jie matytų operetę ne tik Muzikiniame teatre, bet ir didžiulėje, plačioje lauko erdvėje. Juk būdavo vakarų, kai į koncertą susirinkdavo apie 10 tūkst. žiūrovų. Todėl mes ir toliau tęsiame švietėjišką misiją, su kuria „Baritonų trio“ būtent ir pradėjo organizuoti šį festivalį. Juk visi festivalio renginiai nemokami!

Tegu nesupyksta kolegos ar konkurentai, bet atėjo laikas, kai galiu drąsiai pasakyti: žiūrovų skaičiumi mes jau galime konkuruoti su Pažaislio festivaliu. Aišku, nė nesiruošiame to daryti, bet šiuo metu „Operetė Kauno pilyje“ ir Pažaislio muzikos festivalis yra du žinomiausi muzikiniai renginiai, kuriuos organizuoja Kaunas.

Dar viena šio festivalio misija – suteikti platformą jauniems dainininkams, kad jie galėtų pasirodyti ne tik Muzikinio teatro scenoje, bet ir didžiojoje estradoje. Su dideliu simfoniniu orkestru. Tebūna tai laikas jiems pelnyti žiūrovų simpatijas.

Na, o trečioji festivalio misija – nauji kūriniai. Nuostabi kompozitorė Vaida Striaupaitė-Beinarienė prieš keletą metų būtent šiam festivaliui sukūrė operą-misteriją „Karūnos kelias“ apie Lietuvos karalių Mindaugą. Mes visada ieškome naujovių – naujų miuziklų ištraukų, naujų dainų, kurios dar neskambėjo su orkestru. Aranžuojame jas simfoniniam orkestrui, darome naujas instrumentuotes.

– Taigi, jūs neinate lengviausiu keliu – parodyti festivalio žiūrovams tai, ką jau turite?

V. S.: Manau, didžiausią dalį sėkmės lemia programos sudarymas. Tai  labai sunkus darbas, kurį atlieka festivalio organizatoriai kartu su muzikiniu vadovu. Programoje neturi būti jokių spragų, ji turi prikaustyti žiūrovų dėmesį nuo–iki.

J. J.: Matote, žmogui, kuris klauso muzikos, reikalingi du dalykai. Pirma, jam reikia muzikos atpažįstamumo, kad, išgirdęs kūrinį – dainą, ariją, atpažintų ir galėtų vos ne drauge dainuoti. Antra, jam reikia naujienų. Mes negalime groti tų pačių kūrinių, kaip tai daro kai kurios radijo stotys. Ausys pavargsta nuo tų pačių garsų. Lygiai tas pats yra ir kalbant apie  menines programas. Mes pateikiame žmonėms keletą gerai žinomų kūrinių, o šalia jų – kokią dešimtį visiškų naujienų, kurios patenkintų klausytojų smalsumą.

– Minėjote tris muzikinio teatro banginius – operą, operetę ir miuziklą. Kuris žanras jums labiausiai prie širdies?

J. J.: Jei aš turiu tris dukras, tai kuri iš jų pati mylimiausia?! Tai va… Visi tie žanrai yra labai skirtingi, reikalauja skirtingo pasiruošimo. Būna puikių operos solistų, kurie nesugeba dainuoti operetėje, nes nemoka įtikinamai, be patoso kalbėti prozos teksto. Arba nemoka šokti valso. Miuzikle kartais reikia pasiekti tokią dramaturgiją, toookią…

V. S.: Pritariu maestro, kad tai trys skirtingi žanrai, iš kurių kiekvienas turi savo žavesį, tradicijas, skirtingus reikalavimus. Nors mane visada sieja su miuziklais, tačiau galiu jus patikinti, kad mano norų skrynelėje šiuo metu – kokios trys operos ir viena operetė. Tiesiog degu noru juos pastatyti.

– Artistų vaikai dažnai auga teatrų užkulisiuose, o užaugę jau patys lipa į sceną. Ar jūsų šeimos ateina pasižiūrėti „Operetės Kauno pilyje“ koncertų?

V. S.: Taip, ateina. Ne tik šeima, susirenka visa giminė su kaimynais ir draugais!

J. J.: Ne tik ateina, bet dar ir dirba, kai reikia. Mums, muzikantams, artistams, tai natūralu. Štai Gedimino Maciulevičiaus anūkas kartu su seneliu vadina miuzikle „Elizabeth“. Jį matysime ir liepos 6 d. koncerte atliekantį ištrauką iš šio miuziklo.

– KVMT scenoje rodoma daug puikių miuziklų. Vis dėlto liepos 5-osios vakarui pasirinkote „Karmen. Viva Amor!“ Kodėl?

J. J.: Šį miuziklą teatre rodome jau daug metų. Tai išties žiūrovų mėgstamas pastatymas. Tačiau kadangi su savo repertuaru teatras turi žengti į priekį, festivalio metu su šiuo spektakliu iškilmingai atsisveikinsime. Žiūrovas jį pamatys paskutinį kartą, tad, kam dar neteko matyti „Karmen“, čiupkite akinius nuo saulės ar skėčius nuo lietaus ir nepraleiskite šios progos.

V. S.: Manau, tai bus labai gražus ir garbingas atsisveikinimas su spektakliu, kuris tą vakarą, tikėkimės, turės milžinišką auditoriją, prilygstančią kokiems penkiems „Karmen“ spektakliams teatre.

– Kad ir kaip viską gerai suplanuotumėte, tikiu, kad per daugybę festivalio „Operetė Kauno pilyje“ metų buvo ir kažkokių komiškų ar net tragikomiškų nutikimų. Gal kas nors įstrigo į atmintį?

V. S.: Didžiausias stresas, be abejo, buvo mano anksčiau minėtos situacijos su V. Noreikos įrašais. Tačiau kasmetis Liepos 6-osios galvosūkis – kiek programos spėsime atlikti iki 20 val. vakaro, kai visame pasaulyje giedamas Lietuvos himnas. Tai dar viena graži festivalio tradicija. Viską galima apskaičiuoti ant popieriaus, tačiau realybėje būna įvairių trikdžių – vėluoja pradžia, per ilgos kalbos, pagreitintas arba sulėtintas muzikinių numerių tempas ir t. t. Tada tenka kažką nukirpti arba pridurti. Likus 10 minučių iki 20 valandos patiriame tikrai ne mažesnį stresą nei studentai prieš baigiamuosius egzaminus: juk turime apskaičiuoti, kiek muzikinių numerių palikti, o paskui ženklais perduoti šią informaciją dirigentams scenoje, kad jie ta pačia gestų kalba susišnekėtų su orkestru ir renginio vedėjais.

J. J.: Kadangi tą dieną man tenka labai didžiulė atsakomybė, būnu labai susikaupęs. Todėl, jei kas komiško ir įvyksta, nelabai užfiksuoju. Tačiau vieną atvejį pamenu iki šiol. Sykį festivalyje dalyvavo net penkiolika garsių tenorų iš skirtingų šalių! Ir mums gamta tokį pokštą iškrėtė… Tą vakarą buvo šalta ir siautė toks stiprus ciklonas, kad žiūrovai nelabai galėjo net ploti. Vienoje rankoje jie laikė skėtį, o kitoje – lietpaltį, kad vėjas jo nenuplėštų nuo pečių. Su ašaromis akyse teko trumpinti koncertą, atsisakyti muzikinių kūrinių. Tačiau išbandymą sėkmingai išlaikėme ne tik mes, bet ir žiūrovai, kurie nepabėgo, o iš pagarbos atlikėjams kantriai išbuvo iki galo. Tikiuosi, kad šiemet motulė gamta nepašykštės mums gero oro.

KVMT artistas G. Maciulevičius, vienas iš festivalio „Operetė Kauno pilyje“ krikštatėvių:

Klausiate, kaip tas mūsų „vaikas“? Na, festivalis „Operetė Kauno pilyje“ vyks XXII kartą, taigi, 22-ejų metų jaunuolis, jau seniai nebe vaikas. Žinoma, pamenu jo pirmuosius žingsnius. Kadaise „Baritonų trio“, kuriam priklausau, grimuodavosi viename kambaryje, daug spektaklių vadinome kartu, tai sugalvojome, kad reikia Lietuvoje populiarinti operetės žanrą. Mūsų teatre jis buvo labai populiarus, o štai kituose teatruose – dar ne. Iš pradžių tai darėme kaip „Baritonų trio“ – įrašydavome operetės ištraukas, važinėdavome jas dainuodami po visą Lietuvą, plačiai pristatydami šį žanrą. Norėjome, kad žmonės daugiau jį pažintų, o pažinę – pamėgtų. Taigi viskas prasidėjo nuo mūsų trijulės altruistinių norų, kurie pamažu išaugo į festivalio koncepciją, o 2001-aisiais – ir į pirmąjį festivalį. Tiesa, jis vyko ne dabartinėje vietoje, o kitoje Kauno pilies pusėje, kur dabar – tiltas. Vėliau teko persikelti. Kai tą padarėme, džiaugėmės dar labiau, nes koncertų paklausyti susirinkdavo daugiau žmonių.

Pačioje pradžioje festivaliuose karaliavo tik operetė, ilgainiui kilo noras pristatyti ir kitus muzikinius žanrus, netgi specialiai šiam renginiui ėmėme kurti spektaklius. Atlikėjų pagrindą visada sudarė Kauno muzikinio teatro solistai, nes su jais būdavo lengva: jie jau žinojo, kaip dainuoti operetes.

Į pirmąjį festivalį nėrėme kaip nemokantys plaukti akli kačiukai. Buvo tik  didžiulis noras ir entuziazmas. Plaukėme ir kažkaip išplaukėme. Beje, mums padėti norinčių irgi buvo labai daug. Pasitaikė ir trukdančių, bet mes nekreipėme į juos dėmesio – tiesiog darėme savo darbą, ir viskas. Kai kas sakė, kad su tuo savo festivaliu užsilenksime per kelerius metus. Dėkui jaunystės entuziazmui ir žmonėms, kurie mumis patikėjo, – kaip matote, išauginom savo kūdikį iki brandaus jaunuolio.

Kada pradedame dėlioti festivalio programą? Žinokite, 2024-iesiems ji jau sudėliota. Galiu išduoti tik tiek, kad kitais metais bus Giacomo Puccini jubiliejus… Ar pavyks įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus – pamatysime.

Svečių festivaliams irgi ieškome visaip. Lietuvių juk daug visame pasaulyje. Kreipiamės į savo tautiečius ir jie būtinai mums kažką įdomaus pasiūlo. Vienais metais, pamenu, buvome pasikvietę kartvelų liaudies ansamblį. Kai jie sugiedojo Lietuvos himną kartvelišku koloritu gal dvylika balsų lietuvių kalba, buvome tiesiog sužavėti. Nors oras tąkart visai nelepino. Kaip ir kažkuriais metais, kai buvo neapolietiškų dainų vakaras: buvo taip šalta ir lietinga, kad visi vaikščiojome vos ne su žieminėmis striukėmis. Bijojome, kad žiūrovai pabėgs jau po pirmųjų kūrinių. Neatspėjome – žmonės sėdėjo tose balose iki galo iš pagarbos artistams. Galbūt jie buvo pasiilgę muzikos? Juk vasaros sezonu teatrai nedirba. Šiam festivaliui pirmiausia palinkėčiau gero oro, o jau paskui – geros nuotaikos, gražių muzikos garsų visiems, kurie ateis.

XXII tarptautinio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ 2023 m. programa

Liepos 5 d. 20 val.

PRIE KAUNO PILIES

Kauno valstybinis muzikinis teatras

Franko Wildhorno miuziklas

KARMEN. VIVA AMOR!

Solistai:

Gabrielė Bielskytė, Raimondas Baranauskas, Akvilė Garbenčiūtė, Jurgis Jarašius, Jonas Lamauskas, Jeronimas Milius, Giedrius Prunskus, Ieva Vaznelytė, Nomeda Vilkanauskaitė, Žanas Voronovas.

Dirigentas Jonas Janulevičius.

Teatro choras, baletas, orkestras.

Liepos 6 d. 20 val.

PRIE KAUNO PILIES

Koncertas

TEGYVUOJA MIUZIKLAS!

21.00 val. – Lietuvos valstybės himnas.

Dainuoja:

Viktorija Tocca, Johnas Martinas Bengtssonas, Petteris Snive’as – Švedija,

Tamara Chodakova – Ukraina,

Vytautas Grubliauskas (Kongas) (vokalas, trimitas).

Solistai: Marija Arutiunova, Raimondas Baranauskas, Egidijus Bavikinas, Martynas Beinaris, Gabrielė Bielskytė, Gabrielė Bukinė, Simonas Deltuva, Žygimantas Galinis, Akvilė Garbenčiūtė, Ieva Goleckytė, Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Rokas Laureckis, Jeronimas Milius, Joris Rubinovas, Žanas Voronovas, Viktorija Zeilikovičiūtė.

Dalyvauja: Kauno valstybinio muzikinio teatro baletas, choras, orkestras.

Vyriausiasis dirigentas – Jonas Janulevičius.

Dirigentai: Oksana Madaraš, Julius Geniušas, Virgilijus Visockis.

Režisierė – Viktorija Streiča.

Chormeisterė – Rasa Vaitkevičiūtė.

Choreografai – Dainius Bervingis, Aleksandras Jankauskas.

Scenografija – Vaidotas Jakutis.

Renginio vedėjai – Ieva Vaznelytė ir Gintaras Mikalauskas.