Turtingo gyvenimo nuotrupos

Anot knygos sudarytojos, ši knyga – A.Mončio kūrybos albumo "Antanas Mončys", išleistos dar 2003 m., tąsa. Iš pradžių norėta sukurti A.Mončio laiškų archyvo internetinį variantą, tačiau vėliau buvo susitelkta ties knygos idėja.

Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje yra surinkta gausi informacija apie menininką – dalis tos informacijos ir sutelkta šioje knygoje. Vartant fotografijų, autobiografijos detalių turtingą knygą, į akis krenta laiškų gausa – pateikiami skulptoriaus rašyti ir jam adresuoti laiškai apima pusę amžiaus – 1943–1993 m. Tiesa, tai toli gražu ne visa vieno garsiausio Lietuvos skulptorių modernistų korespondencija.

Laiškuose, iš kurių citata pasirinkta ir knygos pavadinimui, gausų ir įvairiausių smulkmenų – nuo prašymų išduoti talonų kavai, kad vėliau ją galima būtų parduoti, iki piktinimosi metro ir autobusų streikais. Gyvendamas Paryžiuje, A.Mončys stipriai jautė menininkų gyvenimą ir dėl to buvo laimingas – čia gyventi skulptoriui patiko.

Viename Palubinskų šeimai skirtame laiške menininkas rašė: "Paryžius yra toks bliūdas, iš kurio reikia semti ne šaukštu, bet  samčiu. Čia matome ne tik Europos paskutinius laimėjimus, bet ir Amerikos, Azijos, Afrikos senuosius ir naujausius darbus." Tačiau gimtinės ilgesys jo laiškuose taip pat nėra svetimas. A.Mončys vis siunčia linkėjimus savo artimiausioms giminėms ir domisi bei rūpinasi Lietuvoje gyvenančia šeima.

Kelias į pripažinimą

1921 m. Žemaitijoje, Mončių (dabar – Mančių) kaime gimęs A.Mončys, būdamas kiek daugiau nei dvidešimties, pasirinko studijuoti architektūrą Vytauto Didžiojo universitete. 1944-aisiais menininkas pasitraukė į Vakarus.

Knygoje šalia gausybės nuotraukų, laiškų ir įvairiausių dokumentų fotografijų pateikiama paskutinė skulptoriaus nuotrauka prie tėvų namų Mončių kaime prieš pat pasitraukiant į Vakarus. Vien jau pati jauno A.Mončio stovėsena išduoda tvirtą ir atkaklų charakterį, kurio iš tiesų reikėjo labai daug norint savo kūryba išgarsėti kitoje šalyje.

Trejus metus, paragintas kito skulptoriaus – Vytauto Kašubos, jis studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje. Netrukus susipažino su Franciu Turbiliu – architektu, interjero dizaineriu ir baldų kūrėju, kuris itin padėjo A.Mončiui gauti kūrybinių užsakymų. Baigęs Freiburgo mokyklą A.Mončys išvyko į Prancūziją, čia studijavo skulptoriaus Ossipo Zadkiene‘o studijoje Didžiosios Lūšnos akademijoje.

Tarp garsiausiųjų

Skulptorius yra pristatomas kaip avangardinės skulptūros atstovas. Šio skulptoriaus darbuose itin gausu tiek laužytų, tiek aptakių formų, jaučiamos Pablo Picasso, Aleksandro Archipenkos, Constantino Brancusio, Jacques Lipchitzo įtaka.

Nuo 1951 m. A.Mončys ėmė dalyvauti parodose. Po poros metų susituokė su elegantiškąja Florence Martel, kurios tėvas – žinomas skulptorius. Jaunavedžių šeimai netrukus gimė sūnus. Santuoka truko kiek daugiau nei dešimt metų. Po kelerių metų A.Mončys vedė antrą kartą, tačiau ir ši santuoka nesibaigia laimingai – pora išsiskiria.

Prastai klojantis asmeniniam gyvenimui, meninis, kūrybinis A.Mončio gyvenimas vis gerėjo. Metams bėgant skulptorius gauna vis daugiau užsakymų ir pakvietimų dalyvauti parodose. Verta paminėti, kad kartu su Marcu Chagallu ir broliais Janu bei Joeliu Marteliais garsiajai Meco katedrai jis atkūrė 20 chimerų.

Skulptorius eksponavo savo darbus tiek personalinėse parodose, tiek kolektyvinėse, tarp jų – kartu su Pranu Gailiumi, Franciu Turbiliu, Charles Hoffmanu, o 1967 m. parodoje "Dessins de Skulpteurs. Sculptures de Peintures et sculptures du 19e et 20e" A.Mončio skulptūros eksponuotos šalia Jeano Cocteau, P.Picasso, O.Zadkine'o darbų.

Tais pačiais metais išleidžiamas katalogas "Moncys", kuriame įvadinį straipsnį parašė tuo metu žymus meno istorikas ir kritikas Edwardas F.Fry.

Personalinių parodų vis daugėjo, leidžiamų katalogų apie skulptoriaus kūrybą – taip pat. Pripažinimas įtvirtinamas, kai 1973-iaisiais A.Mončys buvo pakviestas įkurti skulptūros studiją ir vadovauti skulptūros kursams Paryžiaus tarptautiniame universitetiniame miestelyje.

Vėliau lietuvis vadovavo Europos vaizduojamojo meno akademijos skulptūros skyriaus vasaros kursams. 1989-aisiais daugiau negu po 40 metų emigracijos trumpam grįžo į Lietuvą – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje surengė savo parodas.

1993 m. A.Mončys iškeliavo anapilin. Urna su pelenais palaidota Lietuvoje, Grūšlaukės kapinėse, tėvų kape.