Teatras kiaurą parą

Jei jaunajai kartai ši kūrybinga asmenybė ir nėra gerai žinoma, teatralai V.Čižauską prisimena ypač šiltai.

Primadona, KVMT sukūrusi daugybę vaidmenų, išleidusi poezijos knygą, buvusi Trečiojo amžiaus universiteto Teatro ir muzikos fakulteto dekanė Violeta Sagaitytė kolegą V.Čižauską atsimena ne tik kaip puikų scenos partnerį, su kuriuo visada būdavo linksma, tačiau ir kaip nuostabų draugą.

"Drauge baigėme Kauno muzikinio teatro studiją, kurioje aktorinį meistriškumą dėstė aktoriai Antanas Gabrėnas ir Vytautas Eidukaitis. Sukurdavome tokius etiudus, kad ir dėstytojai, ir kurso draugai krisdavo iš klumpių. Vincas buvo pavyzdžiu, kaip reikia rimtai dirbti, tikėti savo profesija, degti ja. Jis deg" teatru, degė menu", – gerų žodžių negaili solistė.

V.Sagaitytė pasakoja, kadg drauge su V.Čižausku daug laiko praleisdavo ir pasibaigus studijoms ar spektakliams teatre. Sėdėdami Miesto sode ant suoliuko kalbėdavosi apie tai, ką dar galėtų sukurti, suvaidinti: "Nuolatos būdavome kūrybiniame procese. Nė su vienu kitu aktoriumi nesiejo toks stiprus ryšys kaip su Vincu. Abu buvome patrakę, lakios fantazijos."

Improvizacijos meistras

Teatrologė Daina Klimauskaitė V.Čižauską apibūdina kaip ryškų, charakteringą, turintį neabejotiną komiko talentą aktorių ir improvizacijos meistrą.

Vincas – neabejotinai talentingas momentinio, nedidelio vaidmens kūrėjas, kurio nežabotas talentas užgoždavo net pagrindinius vaidmenis atliekančius aktorius, dėl to jį kartais netgi tramdydavo.

"Nors jis nebuvo labai disciplinuotas aktorius ir kartais, priklausomai nuo nuotaikos, jo kuriamos improvizacijos galėjo peržengti tam tikras ribas, vis dėlto dėl savo talento teatre Vincas sukūrė apie 75 vaidmenis. Įsimintinas jo kurtas muzikos mokytojo vaidmuo Benjamino Gorbulskio operoje "Frankas Krukas". Man labai įstrigo jo komiškumas, įdomi kūno plastika. Jis sukūrė nuostabų ožio vaidmenį P.Valdgardo operoje vaikams "Katės namai", o Paulo Abrahamo operetėje "Havajų gėlė" nebuvo įmanoma nuo Vinco kuriamo personažo atitraukti akių. Įsiminė ir puikus, didelis jo vaidmuo "Bobų maište", kur jis įkūnijo Siomką. Vienas paskutiniųjų ir taip pat labai gerų V.Čižausko vaidmenų buvo Johanno Strausso operetėje "Vienos kraujas", kurioje jis vaidino keturis dešimtmečius", – prisiminimais dalijosi teatrologė.

Kiekviename spektaklyje V.Čižauskas sukurdavo charakteringa kūno plastika arba komiškumu išsiskiriantį epizodą. "Jis taip pat šoko ir baletuose vaikams: "Mažylis ir Karlsonas", "Daktaras Aiskauda". Visur jis būdavo labai judrus, lankstus, muzikalus. Vincas – neabejotinai talentingas momentinio, nedidelio vaidmens kūrėjas, kurio nežabotas talentas užgoždavo net pagrindinius vaidmenis atliekančius aktorius, dėl to jį kartais netgi tramdydavo", – charakteringą artistą apibūdina D.Klimauskaitė.

"Režisierių jam skiriamus epizodinius vaidmenis Vincas, savaip interpretuodamas, paversdavo ryškiais ir įsimintinais. Su juo kartu vaidinau Rostislavo Andrejevo miuzikle "Mano puikioji ledi", kur jis sukūrė kaminkrėčio vaidmenį. Kai, aktoriams nužengus nuo scenos, Vincas joje likdavo vienas, jis taip įsijausdavo į savo personažą, kad kai baigdavo vaidinti, publika pradėdavo ploti. Kitas svarbus kūrinys mums abiem – Imre's Kalmano operetė "Cirko princesė", kurioje buvome partneriai. Aš įkūnijau restorano šeimininkę, o Vincas – administratorių, vyriausiąjį restorano padavėją Pelikaną. Neįsivaizduoju kitokio partnerio nei Vincas", – papildo solistė, daugybės vaidmenų KVMT atlikėja primadona Bernarda Petravičiūtė.

"Kiekvienam vaidmeniui Vincas kruopščiai ruošdavosi: jei vaidindavo gydytoją, eidavo į polikliniką ir stebėdavo, kaip gydytojai dirba, jei vaidindavo elgetą – stebėdavo benamius mieste. Savo profesiją mylėjo ir labai ja didžiavosi", – sako KVMT solistas Gediminas Maciulevičius, kartu su V.Čižausku išdirbęs beveik 30 metų.

Unikalių charakterių kūrėjas

"A.Gabrėnas yra sakęs, kad Vincas galėjo tapti pasauliniu aktoriumi, tačiau jam sukliudė užsispyrimas. Jis buvo labai kūrybingas, visada kupinas idėjų, ir dirbti su režisieriais Vincui buvo nelengva. Jam pritrūkdavo noro vykdyti režisierių valią, įkūnyti jų vizijas, o ne tik savo idėjomis gyventi", – kolegą kiek sukritikuoja V.Sagaitytė.

"Nors buvo užsispyręs, tačiau į mano nuomonę įsiklausydavo. Jis žinojo, kad jį labai myliu, kad jis yra mano draugas ir noriu jam tik gero, todėl atsižvelgdavo į mano pastabas. Yra toks posakis: "Nepakeičiamų nėra", o mūsų teatre tokių buvo. Tai Vincas įrodė vaidindamas grafą Bitovskį J.Strausso operetėje "Vienos kraujas". Bitovskis buvo antro veiksmo ašis. Kai Vincas išėjo iš teatro, šį vaidmenį vaidino kiti artistai, ir kol jie pamėgdžiodavo Vincą – Bitovskis dar buvo įtikinamas, tačiau kai pradėjo daryti savaip, personažas tapo paprastas, neįsimintinas. Iki dabar Vinco šiame vadmenyje dar niekas nepranoko", – papildo B.Petravičiūtė.

Neapsiribojo vienu talentu

Kolegos V.Čižauską apibūdina ne tik kaip puikų aktorių, savito balso tembro savininką, bet ir kaip plastišką, organišką šokėją. "Kai baletmeisteriai iš Rygos statė operetę "Silva", su Vincu ne tik sudainavome charakteringą duetą, bet ir sušokome nuostabų šokį, po kurio netildavo publikos ovacijos," – džiugiais prisiminimais dalijasi B.Petravičiūtė.

"O man su juo teko dirbti ne tik teatre. Antano Gimžausko tarybiniame dainos ansamblyje drauge dainuodavome, Vincas buvo pirmasis tenoras, o jis puikiai impovizuodavo fortepijonu", – neabejotinu talentu žavisi D.Klimauskaitė.

Kūrybinga asmenybė neapsiriboja vienu talentu. B.Petravičiūtė pasakoja, kad V.Čižauskas vaikystėje draugavo su Salomėjos Nėries sūnumi. Ši draugystė jam buvo tokia svarbi ir brangi, kad jis nusprendė pastatyti paminklą S.Nėriai. Jis sugalvojo idėją, nupiešė būsimo paminklo eskizus ir surado skulptorių, kuris jo kūrinį išdrožė iš ąžuolo. Skulptūra, kurią pavadino "Moteris ir paukštis", stovi labai gražioje vietoje – Alvito kaime (Vilkaviškio r.) netoli centrinės magistralės. Todėl prisiminti poetę ir pasigrožėti jai skirta skulptūra dabar gali kiekvienas pravažiuojantysis.

Nors šiuo metu V.Čižauskas teatre jau nebevaidina, tačiau ryškūs jo personažai, išskirtinė asmenybė ir polėkis iš gyvenimo semti tai, kas suteikia stimulo kūrybai ir saviraiškai, bus prisimenami dar labai ilgai.