Eksponuojamose kompozicijose autorius keičia savo nuolatinių tapybos personažų (paukščių, žuvų, žmonių, etc.) būvius ir formas, tarsi tikėdamasis modifikuotoje formoje atsirasiant ir naują esmę, atsakymą į klausimus, lydinčius V. K. Slavinską visą jo kūrybinį kelią nuo pat XX a. 8 deš. Klausimus apie save pasaulyje ir pasaulius savyje. Siurrealioje erdvėje susipinantys tikrovės ir sapno vaizdiniai dvelkia skaidriu liūdesiu ir kartais kiek nerimastinga viltimi, o kartais („Kitokie kitaip“) – tiesiog didinga rimtimi.
Autorius, kaip visada, gyvai jaučia spalvą, ieško laisvų kompozicinių sprendimų, pasižymi spalvine ir jausmine ekspresija. Džiugu, jog kūrybiniai ieškojimai vis dar vedžioja jau ganėtinai seniai kuriantį ir savo stipriąsias puses atradusį menininką ir naujais keliais. Šioje parodoje nauju atradimu man tapo V. K. Slavinsko atrandama faktūra bei baltos spalvos dramatinis kodas, netikėtai stiprūs spalviniai deriniai („Su paukščiais“).
Bėgant metams V. K. Slavinsko kūryboje mažėja dekoratyvumo, daugėja tyčinio pasklidumo, drobių paviršiams gyvybės įkvepiančių tarsi atsitiktinių brūkštelėjimų bei net ir sodresnių potėpių. Tokia nevaržoma, impulsyvi stilistika tarsi leidžia vaizdiniams iškilti ir vėl nugrimzti vaizduotėn, patį žiūrovą įtraukiant į jų prasmių kūrimo lauką. V. K. Slavinsko kūriniai tampa išeities tašku žiūrovų minčių ir pojūčių žaismei ar jų pasąmonėje esančių archajiškų išgyvenimų pažadinimui.
Parodos atidarymas – sausio 18 d. 16 val.
Naujausi komentarai