Pirmosios Lietuvos Respublikos metais šeima laikyta svarbiausia visuomenės ląstele, o vaikai – tautos ateitimi. Šiuo laikotarpiu atsirado naujas požiūris į vaiką kaip asmenybę, ypač daug dėmesio imta skirti meniniam  vaiko ugdymui, žaidimas, kaip ugdymo priemonė, taip pat buvo svarbus.

Naujas tėvų vaidmuo

 Svarbiausi jauno žmogaus auklėtojai buvo tėvai, jie privalėjo sudaryti tokias sąlygas, kuriose vaikas galėtų išsiugdyti pačias geriausias savybes, užaugtų išsilavinęs ir kūrybingas.

Pirmoji nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino šį principą: „Vaikų auklėjimas yra tėvų aukščiausia teisė ir natūralinė pareiga.“ Nors visuomenė ir modernėjo, didžiausia atsakomybė auklėjant vaikus tekdavo motinai. Tačiau nauja buvo tai, kad moteris nebebuvo vien namų ūkio prižiūrėtoja ir vaikų auklė. Ji buvo ir darbuotoja arba aktyvi visuomenininkė. Todėl ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimo procese taip pat dalyvavo auklės ar guvernantės, vaikų darželių auklėtojos. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, dalį auklėjamojo darbo perimdavo pedagogai, visuomeninės organizacijos.

Periodikoje buvo diskutuojama dėl modernaus tėvo vaidmens šeimoje. Nepakako būti šeimos maitintoju, reikėjo tapti dėmesingu auklėtoju. Tarpukariu išsilavinę tėvai vis daugiau laiko skyrė savo vaikams, pasivaikščiojimų, žaidimų metu stengėsi perteikti svarbiausias gyvenimo tiesas.

Pavyzdžiui, Respublikos prezidento Kazio Griniaus sūnus Liūtas prisiminė, jog su tėčiu bendravo ne mažiau nei su mama: „Tėtė man visuomet buvo tik tėtė: suaugęs draugas, pokalbininkas, šachmatų mokytojas ir partneris, pasivaikščiojimų bendras, klausimų atsakinėtojas, pasakų sekėjas, pamokų tikrintojas, tėviškas autoritetas..." (1963 02 21, Riversaidas, Dr. Kazys Grinius: asmens apibūdinimas sūnaus Liūto akimis, LCVA, f. 659, ap. 1, b. 70, l. 17 – 19).

„Bausk kuo rečiausiai“

XX a. 3 dešimtmetyje Vakarų Europoje atsiradęs susirūpinimas vaikų teisėmis neaplenkė ir Lietuvos. Tarptautinei vaikams globoti sąjungai išleidus pirmąją Vaiko teisių deklaraciją, ji buvo išversta ir spausdinta lietuviškoje spaudoje.

Be 10 pagrindinių punktų, skelbiamų šiame dokumente, lietuvės mamos sugalvodavo ir savų taisyklių ar nurodymų, kaip elgtis su vaikais. Pavyzdžiui „Motinos ir vaiko“ žurnale išspausdinta 14 „Auklėjimo taisyklių“, kur mamos  raginamos būti pavyzdingos, atsakingos, švelnios ir kantrios.

To paties žurnalo kitame numeryje publikuoti „Dešimts auklėjimo įstatymų“ pagrindine vaiko auklėjimo priemone skelbė gerą tėvų pavyzdį savo vaikams. Buvo nurodoma ne tik kuo vadovautis ugdant vaikus, bet negailėta patarimų , kaip ir kada vaikus bausti už blogą jų elgesį. Vis dėlto fizinės bausmės nebuvo toleruojamos, mamoms buvo patariama: „Grasink ir bausk kuo rečiausiai. Bausmė tebūnie protinga ir į gerą vedanti. Nemušk vaikų.“ (Auklėjimo taisyklės, Motina ir vaikas, 1931, Nr. 12, p. 8.)

Mokymąsi suvokę kaip viso gyvenimo procesą, įvairiapusiam vaiko lavinimui inteligentai teikė ypatingą reikšmę. Nors vaikus lavinti raginta pradėti kuo anksčiau, tačiau spaudoje buvo išskirtas vaikystės lūžio amžius – 4-5 metai. Rašyta, jog iki šio amžiaus vaikui svarbiausia yra žaidimas ir gera priežiūra, kuri vadinta auginimu. Rūpinimas ir užsiėmimai su vyresniu vaiku jau vadinti auklėjimu, kadangi manyta, kad būtent tada pradeda formuotis vaiko asmenybė.

Meną bruko ir prievarta

Vaiko auklėjimas prasidėdavo nuo sielos ir proto ugdymo. Ano meto spauda, aptardama šį auklėjimo būdą, akcentavo, kad svarbiausia yra – geras tėvų pavyzdys. Buvo raginama kuo anksčiau vaikams perduoti naudingas profesines žinias bei gyvenimiškąją patirtį.

Tėvams skirta spauda skatino kuo daugiau laiko praleisti su vaikais, supažindinti ir įtraukti juos į namų ūkio ruošos, buities darbus, išmokyti gerų elgesio ir moralės normų. Vaikams buvo įprasta pagarbi bendravimo kultūra namie, nors tėvai kartais tapdavo žaidimo draugais, tačiau pagarbus kreipinys „Jūs“ vaikams buvo įskiepytas nuo vaikystės.

Inteligentų šeimose labai svarbus buvo ir meninis vaikų auklėjimas. Nuo pat ankstyvos vaikystės mokyta užsienio kalbų, dailės, rankdarbių, groti įvairiais instrumentais.

Meninis ugdymas taip pat glaudžiai sietas su žaidimu. Mamoms ir vaikams skirti laikraščiai, žurnalai mirgėjo straipsniais, patariančiais, kaip patiems pasigaminti įvairių daiktų, žaislų iš popieriaus, plastilino, medžiagos, įvairių gamtos gėrybių. Išskirtinė meninio lavinimo bei žaidimo priemonė buvo namų teatras arba gyvieji paveikslai, tobulinę dramos ir improvizacijos įgūdžius.

Tarpukariu augusių vaikų prisiminimuose kartais užsimenama, kad meniniam ugdymui skiriamas dėmesys buvo toks didelis, kad vaikui tapdavo kančia. „Kokias kančias kentėjau, kai reikėdavo groti fortepijonu. Matyt „perspaudė“ mane. Per dieną reikėdavo bent kelias valandas pagroti, tai, būdavo, laikrodžius pasuku pirmyn" – prisiminė Galina Dauguvietytė. (Dauguvietytė G., Perpetuum mobile, Vilnius, 2008, p. 44). Meninių užsiėmimų metu vaikai ne tik išmokdavo kažko naujo ir lavindavo vaizduotę, bet tai buvo puiki bendravimo su tėvais priemonė.

Atžaloms nestigo dėmesio

Šiuo laikotarpiu vaikai buvo ne tik visapusiškai lavinami, tačiau daug daugiau laiko praleisdavo šeimoje, kartu su tėvais. Patiems mažiausiesiems tėvai skaitė vaikiškas knygeles ar žurnalus, kiek paaugusius vesdavosi į operą ar teatrą.

Ypač populiarių pasivaikščiojimų po miestą metu šeimos aplankydavo vieną ar kitą muziejų, susipažindavo su žymiausiais paminklais, statiniais. Namuose mergaitės kartu su mama mokėsi rankdarbių – kadangi tuo metu mokėti siūti, siuvinėti ar megzti buvo kiekvienos būsimosios moters gero išsiauklėjimo ir pasirengimo savo šeimos kūrimui ženklas. Tuo tarpu tėčiai mokė žaisti kroketą, šachmatais ar kortomis.

Vaikas turėjo būti ne tik protingas ir kūrybingas, bet ir užsigrūdinęs, fiziškai stiprus ir aktyvus. Tarpukario nuotraukose įamžinti vaikai džiaugiasi saulės ir oro „tynėmis“, grūdinami vandeniu, žaidžia judrius vasaros ir žiemos žaidimus lauke. Ne vienuose prisiminimuose čiuožykla minima kaip viena smagiausių, į kurią buvo bėgama net ir spaudžiant dideliam šaltukui. Vasarą buvo smagu išsitraukti kamuolį ar teniso raketes.

Patriotai nuo vaikystės

Tautinė kultūra, lietuvybė tarpukariu buvo ypač puoselėjama, todėl svarbią vietą užėmė tautinis auklėjimas. Šeimoje, vėliau ir mokykloje, vaikai buvo skatinami pažinti savo šalies kultūrą, istoriją, kalbą, tautodailę ir geografiją. Tautiniam vaikų auklėjimui didelę įtaką turėjo liaudies pasakos, valstybinių švenčių renginiai, Lietuvoje gaminti vaikams skirti baldai ir žaislai su tautiniais motyvais.

Vaikai nuo mažens skatinti dėvėti tautinius drabužius, ruošti tarnauti tėvynei. Nuo tarpukario sąsiuvinių viršelių žvelgė Steponas Darius ir Stasys Girėnas, Antanas Smetona ir Jonas Basanavičius, Juozas Tumas –Vaižgantas ir kiti.

Vaikišką tėvynės meilę skatino ir Vilniaus pasas ar atvirukų albumas: „Vaikas, be abejo, turi ir savo atvirukų albumą, papuoštą gražiais tautiškais ornamentais. Jame jis laiko savo atvirukus su kunigaikščių, Kauno, Trakų, Vilniaus atvaizdais.“ (Narušytė O, Lietuva, tėvynė mūsų, Naujoji vaidilutė, 1938, Nr. 3, p. 156).

Vaikai buvo skatinami prisidėti prie tautinių projektų, todėl dažnas už sutaupytus centus stengėsi įsigyti Vilniaus ženkliuką ir taip remti Vilniaus vadavimo akciją arba kaupti tautinių didvyrių atvaizdų kolekciją.

Auklėjimo procese dalyvavo ne tik šeimos nariai, bet ir visuomenė. Patys būdami visuomeniškai aktyvūs, tėvai nuo pat mažens auklėjo savo vaikus būti tokius, skatino aktyviai dalyvauti organizacinėje veikloje (skautų, ateitininkų ir kt.), gerais darbais prisidėti prie šalies gražinimo, pagalbos vargstantiesiems, domėtis valstybės gyvenimu. Vaikai mielai dalyvaudavo valstybinėse šventėse bei įvairiuose renginiuose.

Paisė naujovių ir mados

Inteligentai domėjosi moderniais vaikų auginimo ir auklėjimo būdais, pritaikytais kiekvienam vaikystės etapui. Mamoms, šeimininkėms skirtuose laikraščiuose ir žurnaluose buvo gausiai publikuojama straipsnių apie vakarietiškus auklėjimo būdus ir vaikų priežiūros naujoves, patariama kaip jas pritaikyti Lietuvos sąlygomis.

Domėtasi italės Marijos Montessori, vokiečio Friedricho Wilhelmo Forsterio ir kitų žymių pedagogų sukurtomis ugdymo programomis. Vaikų ugdymu bei pedagogine literatūra rūpinosi ir Lietuvos inteligentai: Stasys Šalkauskis, Marija Pečkauskaitė, Vilhelmas Storosta (Vydūnas), Pranas Mašiotas ir kt.

Pavyzdžiui, vaikų rašytoja Danutė Čiurlionytė-Zubovienė taip pat sekė vakariečių pedagogų rekomendacijas. 1939 m. darytoje nuotraukoje ji užfiksuota savo pirmagimę Dalią nešanti prie šono, kad ši nepriprastų būti nešiojama ant rankų.

Nauja vakarietiška mada buvo ir augintinių, kuriuos prižiūrėdavo vaikai, laikymas. Politiko, ekonomisto Juozo Tūbelio ir žurnalistės Jadvygos Tūbelienės dukra Marija namuose augino šuniuką Margį ir du triušius, o Respublikos prezidento Aleksandro Stulginskio ir pedagogės Onos Stulginskienės dukra Aldona, gyvendama Jokūbavo dvare, be šuns, turėjo ir labai neįprastą gyvūną – ožką, kurią visur vesdavosi kartu.

Modernu ir nauja buvo tai, kad XX a. 4 dešimtmetyje paplitus fotoaparatams ir filmavimo kameroms, pradėtas įamžinti kiekvienas vaiko gyvenimo etapas. Išpopuliarėjo nauja fotografavimo maniera – vaikų ir suaugusiųjų judesio ir veiksmo įamžinimas,  ne vien masinės, pozuojančios scenos. Vaikų nuotraukoms buvo skiriami atskiri albumai. Tokius albumus, kuriuose vaikučius galima pamatyti žaidžiančius, miegančius, sportuojančius ar valgančius turėjo Masiulių, Zubovų, Lozoraičių ir kitos inteligentų šeimos.

Lėlės, galvosūkiai ir „Buick“

Įvairiomis ugdymo priemonėmis užimtas tarpukario inteligentų vaikas rasdavo laiko ir žaidimui. Tačiau net ir jam būdavo keliami ypatingi reikalavimai: žaislai turėjo atitikti vaiko amžių, individualumą, būti pedagogiškai naudingi, stiprūs, higieniški, estetiški.

Lyginant su valstiečių ir amatininkų vaikais, kurie nuo 6-7 metų turėdavo padėti suaugusiesiems darbuose, mažųjų miestiečių vaikystė trukdavo ilgiau. Jie turėdavo daugiau ir įvairesnių žaislų, kurie buvo skirti pramogai, o ne darbiniams įgūdžiams lavinti.

Žaislų būta pačių įvairiausių: barškučiai, tarškynės, žaisliniai muzikos instrumentai (švilpukai, pučiamieji vamzdeliai, smuikai ir kt.), vilkeliai, įvairūs virvute traukiami žaislai, kareivėliai, sviediniai, lankai, arkliukai su ratukais, arkliukai-sūpynės, vėjo malūnėliai, ginklai (svaidyklės, lankai, šautuvai), lėlės, vežimėliai, namai, lovos ir kiti baldai, drabužiai lėlėms, paspirtukai, dviratukai, mašinėlės, lėktuvėliai, laivai, pačiūžos, rogutės, pliušiniai žaislai, dekoratyvūs žaislai (skulptūrėlės), žaislai-galvosūkiai ir kt. Žaidimams lauke su smėliu vaikai turėjo kibirėlių, kastuvėlių, žaidimams su vandeniu – gyvūnų formos žaislų, laivelių.

Turtingesni tėvai vaikams pirkdavo iš brangių medžiagų pagamintus, sudėtingesnės konstrukcijos užsienietiškus žaislus: porcelianines lėles, traukinukus, vaikiškas mašinas ir kt.

Pavyzdžiui, broliai Kazys ir Stasys Lozoraičiai vaikystėje žaidė „Marklin“ firmos Vokietijoje pagamintu žaisliniu traukiniu, mamos nupirktu Berlyne, bei žaisliniais žirgais kinkyta karališka karieta su švininėmis tarnų ir kareivių figūrėlėmis, kuriuos tėtis buvo parvežęs iš Londono. (Pliuraitė-Andrejevienė N., Lietuvos vaikų žaislai, Vilnius, 2012, p. 21 – 49).

Ypatingą žaislą turėjo ir ekonomisto Jono Masiulio sūnus Petras, kuriam trejų metų gimtadienio proga senelis iš Londono atsiuntė tikrą tėčio Buick‘o kopiją.

Jeigu netenkino pirktiniai žaislai, buvo siūloma žaislą pasigaminti pačiam. Rašytoja ir pedagogė Marija Pečkauskaitė patarė motinoms nepirkti brangių žaislų, nes vaikai nesupranta jų vertės. Jos nuomone, vaikui reikia duoti įvairių medžiagų – lentgalių, pagaliukų, skiautelių, siūlų, vinių, kad jis pats galėtų pasigaminti sau žaislą.

Pedagogas Juozas Geniušas taip pat manė, kad geriausi tie žaislai, kuriuos vaikas, stebėdamas aplinką, klausydamasis pasakojimų, skaitydamas knygas pasidaro pats, nes „toji medžiaga persilaužia per vaiko kūrybinę vaizduotę ir pasireiškia savotiškomis, pačio vaiko kombinuotomis priemonėmis“. (Geniušas J., Radijo pašnekesiai su mokytojais ir tėvais, Kaunas, 1930, p. 86). Be paprastų antyčių iš pupų ar vaikščiojančio dramblio, buvo gaminami mažiau lietuviškų tradicijų turintys žaislai, kaip, pavyzdžiui, amerikietiškuose filmukuose matytas peliukas Mikis, o gaminimo procese dalyvavo ir suaugusieji. Pedagogė Honorata Ivanauskienė gamino tautiškas lėles, o etnografės Mikalinos Glemžaitės siūtos lėlės turėjo net savo vardus, pavyzdžiui, Motiejukas ir Nastutė.