"Ko gero, gyvenimą mums kažkas sudėlioja", – svarsto Kauno 1-osios muzikos mokyklos akordeono mokytoja ekspertė Marija Martinkienė. Už poros metų savo 50 metų pedagoginės veiklos jubiliejų minėsianti akordeonistė buvo įvertinta už nuopelnus Kaunui – apdovanota burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu.

Norėjo būti mokytoja

Moteris pasakoja nuo pat mažens žinojusi, kad jai reikia muzikos ir kad nori groti akordeonu. "Taip ir tapau mokytoja, kuri myli savo darbą ir vaikus. Didžiuojuosi jaunimu, kad jis vis dar ateina mokytis, – anot M.Martinkienės, tendencija rodo, kad mokinių muzikos mokykloje mažėja. – Dabar daug įdomiau sėdėti prie kompiuterio, nei muzikuoti, nes čia reikia labai daug darbo, kantrybės ir, žinoma, sugebėjimų."

"Su kolege pasikalbame, kad turbūt daugiau laiko ir meilės kartais skiriame mokiniams nei savo vaikams", – M.Martinkienė teigia, kad visuomet jautė, kad nori būti mokytoja.
Akordeono muzika Lietuvoje po truputį kuria naują savo įvaizdį. "Tai nebe pramoginis, užstalės instrumentas", – sako M.Martinkienė ir pabrėžia, kad pasikeitė ne tik ugdymo programos ir metodai, išaugo mokymo lygis, bet ir vis daugiau šalies akordeonistų skina laurus užsienio konkursuose.

Ieško užsiėmimo

Šiuo metu akordeonu groti 1-ojoje muzikos mokykloje mokosi 86 mokiniai nuo 7 iki 18 metų amžiaus. Dalis vaikų akordeoną pasirenka patys, tačiau kitus, kaip ir seniau, atveda tėvai. Kai kurie tikisi surasti užsiėmimą vaikams, kad šie nesibastytų gatvėse ar tuščiai neleistų laiko žaisdami kompiuterinius žaidimus. Kiti nori užauginti talentus ar tiesiog suteikti savo vaikui muzikos pagrindus.

M.Martinkienė tikina, kad po mokyklos baigimo akordeono nenumeta retas. Buvę jos mokiniai, kai kurie net ir labai talentingi, pasirenka su muzika nesusijusį gyvenimo kelią. Vis dėlto ji džiaugiasi, kad kai kurie iš jų pasirinko akordeono mokytojo specialybę, kaip Veiverių A.Kučingio meno mokykloje dirbantis Mindaugas Labanauskas ir 1-ojoje muzikos mokykloje mokytojaujantis Marius Laurynaitis.

"Pabaigęs jis nebūtinai bus specialistas, bet galbūt bus muzikos mylėtojas ar koncertų lankytojas. Tai jau yra gerai, – mokytoja pabrėžia, kad tai, ko pasieksi gyvenime, priklausys ir nuo tavęs paties.

Visada su muzika

Nuo 1994 m. mokytoja su savo mokiniais keliauja po įvairiausius konkursus Europoje. Dėl užsienyje žinomo savo vardo ji kviečiama būti tarptautinių konkursų Italijoje žiuri nare.

"Jeigu vaikas labai nori dalyvauti konkurse, bet jam trūksta įgūdžių, dirbame su juo tol, kol pasiruošia. Svarbiausia turėti noro", – motyvuoja savo mokinius M.Martinkienė. Kartu su jais mokytoja daug koncertuoja ir Kaune: mokyklose, darželiuose, senelių namuose. "Akordeonas – labai patogus instrumentas", – šypsosi moteris.

Už savo veiklą mokytojai ne kartą dėkojo miesto ir Lietuvos vadovai, tačiau Burmistro Jono Vileišio medalis – jai ypač svarbus. "Džiaugiuosi, kad aš atsidūriau tų kauniečių gretose, kurie prisideda prie miesto gerovės kūrimo", – apdovanojimas sutapo ir su M.Martinkienės gimtadieniu ir su artėjančiu dideliu pedagoginės veiklos jubiliejumi.

"Mano mama yra pasakiusi, kad aš lyg esu gimusi akordeono mokytoja. Visas mano gyvenimas, visas laisvalaikis ir šventės prabėgo su akordeonu ir vaikais", – M.Martinkienė pasakoja, kad nors šeima ją visada palaikė, didžiavosi ir skatino visur dalyvauti, tačiau dukra ir anūkai muzikos nepasirinko.

"Tik pusseserė prisimena, kaip vaikystėje grodavau Petro Četkausko "Našlaitėlę", ir visada, kai atvažiuodavo, prašydavo pagroti. Kas galėjo pagalvoti, kiek pasiekei po tos "Našlaitėlės", pasakė man ji", – entuziazmu trykštanti moteris mano, kad kiekvienam skirtas savas kelias.