Apie piratavimo žalą – iš žymių kūrėjų lūpų

Į asociacijos LATGA vykdomo projekto dalyvių sąrašą įtraukti ir keli kauniečiai: dailininkai Eimutis Markūnas ir Antanas Obcarskas, rašytojos Jurga Šalaševičiūtė-Rebeka Una ir Ugnė Barauskaitė.

Vagystės truputį nebūna

Antrus metus asociacijos LATGA vykdomas projektas "PIN diena mokyklose: LATGA autorių pamokos jaunajai kartai apie intelektinę nuosavybę", kurį iš dalies finansuoja Kultūros ministerija pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programą, siekia paskatinti jaunuolius gerbti kūrėjus ir suvokti, kad piratavimas nėra nieko tokio.

Antipiratinės akcijos "Biški" vagis nebūna" (asociacija LATGA – viena iš kampanijos partnerių) organizatoriai paskaičiavo, kad kiekvienais metais dėl piratinės veiklos vien tik lietuvių muzikos ir filmų autoriai patiria maždaug 2,1 mlrd. eurų žalą. Lietuva pagal piratavimą šiuo metu pasaulyje užima antrą vietą – mus lenkia tik Baltarusija. Tokie skaičiai rodo, kad žinių apie autorių teises trūksta ne tik jaunajai kartai, bet ir suaugusiesiems. Tad kas tos autorių teisės ir kaip išvengti jų pažeidimų? Iš kur legaliai parsiųsti norimą filmą, dainą ar paveikslėlį? Kodėl knygas geriau imti iš bibliotekos, o ne siųstis iš interneto?

Į šiuos klausimus ir mėgina atsakyti po Lietuvos mokyklas keliaujantys įvairių sričių autoriai, padedami asociacijos LATGA specialistų. Be jau minėtų dailininkų ir rašytojų iš Kauno, projekte dalyvauja dainų autoriai Leonas Somovas, Justė Arlauskaitė-Jazzu, Saulius Prūsaitis, Vytautas Bikus, Robertas Semeniukas (iš grupės "Žalvarinis"), Giedrė Kilčiauskienė ir Juozas Liesis, kino režisierės Giedrė Beinoriūtė ir Kristina Buožytė, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, rašytojas Rimantas Kmita.

Įsigyti būtina ir teises

Kauno A.Martinaičio dailės mokykloje vaizduojamųjų dailės kūrinių autorių teisių klausimais diskutavo dailininkai Eimutis Markūnas ir Antanas Obcarskas. Menininkai pritarė minčiai, kad dažnu atveju dailės kūrinių autorių teisės pažeidžiamos, nes žmonės nesuvokia, jog įsigiję meno kūrinį, jie automatiškai neįgyja visų jo teisių. Neretai ne tik privatūs asmenys, bet ir įvairios institucijos nusipirktą meno kūrinį reprodukuoja, naudoja komerciniais tikslais ar leidžia tai daryti tretiesiems asmenims nesusimąstydami, kad tai – autorių teisių pažeidimas.

Asociacijos LATGA Vizualiųjų menų poskyrio vadovė Gabrielė Naprušienė prisiminė atvejį, kai muziejus, nusipirkęs garsios juvelyrės sagę, įsivaizdavo įgijęs ir visas jos autoriaus teises. Lietuvos paštui paprašius leidimo sagės fotografijas spausdinti ant pašto ženklų, muziejus net nesvarstęs sutiko.

"Tačiau tai gryniausias pažeidimas, – teigia G. Naprušienė. – Pirmiausia viskas turėjo būti derinama su pačia juvelyre, be abejo, jai priklausė ir atlygis." Tad, anot specialistės, kūrinys ir autoriaus teisės gimsta kartu, bet ilgainiui jie gali atsiskirti.

"Pasitaiko atvejų, kai dailininkas savo kūrinį kam nors padovanoja, o tada sužino, kad šis reprodukuojamas ir pardavinėjamas ar spausdinamas knygos viršeliuose. To daryti negalima – nors kūrinys oficialiai priklauso asmeniui, kuriam jis buvo padovanotas, jo autoriaus teisės vis dar yra autoriaus nuosavybė", – pabrėžė ji.

Koliažo žanro dilema

Anot specialistės, kalbant apie kūrinio autoriaus teises, svarbu žinoti, kad jos skirstomos į turtines ir neturtines. Turtinės teisės galioja tol, kol autorius yra gyvas ir 70 metų po jo mirties. Praėjus šiam laikui autoriaus kūrinys tampa nebesaugomas ir visiems prieinamas naudoti be autoriaus sutikimo bei užmokesčio. Neturtinės teisės į autorystę yra amžinos – kad ir kiek laiko praeis po autoriaus mirties, niekas neturės teisės paneigti jo autorystės ar jos pasisavinti.

Tad norint naudoti svetimus meno kūrinius ar parsisiųsti patikusį paveikslėlį iš interneto ir juo pasipuošti savo feisbuko paskyrą, būtina gauti autoriaus sutikimą, neretai ir sumokėti atitinkamą užmokestį. Tačiau dažniausiai nusikaltimo vietoje pagauti vagišiai, anot G.Naprušienės, teisinasi darą autoriams paslaugą – tegul esą džiaugiasi, kad kažkas naudoja jų kūrybą.

"Tačiau tai yra kūrėjų kasdienė duona. Vien džiaugsmu gyvas ilgai nebūsi", – pastebi ji. Interneto vartotojai taip pat neretai mano, kad radus kūrinį be ženklo "Visos teisės saugomos", jį galima naudoti kaip tik nori, kadangi jis nesaugomas. Tačiau taip nėra – autoriaus teisės įsigali vos menininkui sukūrus kūrinį, o saugomų autorių teisių ženklas ant kūrinių naudojamas tik informaciniais tikslais. Vis dėlto, anot diskusijos dalyvių, pikčiausia, kai neretai piratauja ne eiliniai žmonės, bet ir kiti autoriai.

"Savintis autorystę ypač mėgsta žurnalų dizaineriai – sukuria koliažą iš kito autoriaus nuotraukų, ką nors pripiešia ir užrašo savo pavardę. Tai yra trigubas pažeidimas: visų pirma, kūrinys paimtas be leidimo, pasisavinta jo autorystė ir dar pakeista kūrinio neliečiamybė, – teigia G.Naprušienė – Keista, kai taip elgiasi ne kokie nors nemokšos, o išsilavinę menininkai. Juk jeigu kas nors kitas be leidimo panaudotų jų kūrinį, jie tikrai pyktų."

Neparduoti ir nedarkyti

Diskusijos dalyviai aptarė ir momentinio meno apsaugojimo problemą. Kuriami performansai ir instaliacijos sunyksta greitai, tačiau jų autoriaus teisės niekur nedingsta. Kol lieka šį meną įrodančių fotografijų ir vaizdo įrašų, autorius gali jomis naudotis. Tačiau kuriant tokius kūrinius viešoje vietoje neįmanoma sužiūrėti, kiek dar asmenų nufotografavo darbą, o vėliau fotografijas išplatino internete.

"Aišku, viešoje vietoje užfiksavus performanso akimirką ir ją pasilikus sau, niekas jūsų nenubaus. Tačiau jeigu sumanysite nuotraukas parduoti ar reprodukuoti ir tai darysite be autoriaus sutikimo, bus fiksuojamas pažeidimas", – paaiškino specialistė.

Vis dėlto, net ir gavus autoriaus leidimą naudoti kūrinį, nereiškia, kad galima jį pakeisti pagal savo norus, nebent autorius su tuo sutinka. Kūrinių fragmentavimas reprodukcijose yra itin svarbus aspektas, galintis visiškai pakeisti kūrinio prasmę.

"Esame turėję atvejį, kai su vienu grafiku buvo sutarta, kad leis naudoti savo darbus kaip iliustracijas knygoje. Kai knyga buvo atnešta peržiūrėti, pamatėme, kad kai kurie kūriniai yra perdaryti. Pavyzdžiui, nukirpta pusė graviūros ir taip pakeista visa jos prasmė. Knygos leidėjai nematė nieko blogo, teigė ir norėję pakeisti graviūrų idėjas, taip jas labiau pritaikant. Tačiau to daryti negalima – jeigu turite idėją, tai ir sukurkite savo kūrinį, o ne darkykite kito autoriaus darbo", – situaciją prisiminė G.Naprušienė.

Kaip atpažinti nelegalą?

Kauno J.Jablonskio gimnazijoje rašytoja Rebeka Una (Jurga Šalaševičiūtė) ir LATGA teisininkė Radvilė Bieliauskienė su mokiniais diskutavo apie jų skaitymo įpročius. Paaiškėjus, kad mokiniai knygas dažniausiai skolinasi iš bibliotekos, teisininkė patikino, kad rašytojai gauna atlygį už knygų panaudą 250 didžiausiųjų šalies bibliotekų – kuo daugiau kartų knyga pasiskolinama, tuo didesnis atlygis tenka autoriui.

Susitikimo metu taip pat buvo aiškinamasi, kaip atpažinti nelegalaus turinio puslapius. R.Bieliauskienės teigimu, atsidarius nelegalią svetainę akys dažniausiai raibsta nuo įvairiausių reklamų, nesusijusių su puslapio turiniu, nors pasitaiko ir išimčių. Nelegaliose svetainėse taip pat nebus nurodyti ir kontaktai, kuriais būtų galima kreiptis į tinklalapio administratorius.

Jeigu norime toliau džiaugtis mėgstama muzika, filmais ar kitais meno kūriniais, turime suteikti autoriams galimybę užsidirbti. Antraip jie turės eiti dirbti kitų darbų ir gaišti kūrybai skirtą laiką.

"Dar vienas svarbus požymis – atsidarius nelegalų puslapį ir norint iš jo ką nors parsisiųsti ar peržiūrėti, dažniausiai reikia užsiregistruoti, sumokėti narystės mokestį, siūloma prisijungti prie įvairiausių taškų kaupimo sistemų, – teigia specialistė. – Taip pat parsisiuntus filmą iš tokios svetainės jo raiška dažnai būna žema, o įgarsinimas neprofesionalus. Legaliose svetainėse tiek muzikos įrašų, tiek filmų kokybė būna nepriekaištinga, kontaktai nurodomi, o mokėti reikia arba abonementinį mėnesinį mokestį arba vienkartinį mokestį už filmo ar dainos parsisiuntimą."

R.Bieliauskienė atkreipė dėmesį į tai, kad taip pat veikia nemažai nemokamų legalių svetainių, o jų sąrašą galima rasti asociacijos LATGA svetainėje.

Diskusijos vedėjoms mokinių pasiteiravus, ar jie naudojasi nelegaliomis svetainėmis, dauguma prisipažino, kad galimybė žiūrėti filmus ar klausytis muzikos nemokamai nusveria nelegalumo aspektą. R.Bieliauskienė stebėjosi tokiu jaunimo pasirinkimu.

"Privalome suprasti, kad iš tikrųjų mes visi dabar esame autoriai – fotografuojame, rašome tinklaraščius, piešiame. Juk nenorėtume, kad kas nors pasiimtų mūsų kūrybą ir naudotų kaip savo, tad pagarbiai turime elgtis ir su kitų autorių kūriniais", – pastebėjo R.Bieliauskienė.

Džiaugsmas ir kartėlis

Kauno rajono Kulautuvos pagrindinėje mokykloje su mokiniais diskutavo rašytoja Ugnė Barauskaitė. Rašytoja teigė žinanti, kad kai kurios jos knygos nelegaliai yra įdėtos į tam tikrus puslapius. Ji atskleidė, kad galvojant apie tai apima dviprasmiški jausmai. Kadangi rašymas nėra pagrindinis populiarioje radijo stotyje dirbančios U.Barauskaitės pajamų šaltinis, iš dalies jai smagu, jog žmonės taip mėgsta jos kūrybą, kad net vagia. Vis dėlto ji pabrėžė, kad tai yra jos uždarbio pasisavinimas.

"Jeigu tave skaito, kad ir nelegaliai, reiškia tu esi populiarus ir reikalingas. Kita vertus, jeigu tave taip mėgsta, nejaugi negali sumokėti už tavo kūrybą? – retoriškai klausė ji. – Kai susimąstau, kiek daug žalos Lietuvos kūrėjams padaro piratai, tampa baisu. Skaičiau, kad vieno filmo nuostoliai dėl piratų veiklos gali siekti net 3 mln. eurų. O juk už tokią sumą jau galima pastatyti ir antrą filmą... Iki atiduodamas knygą leidyklai rašytojas dirba vienas, o režisieriui juk reikia komandos, jis turi pasisamdyti visą kūrybinę grupę ir aktorius, kad galėtų imtis darbo. Tad piratavimas jį gali ir sužlugdyti", – mintimis dalijosi U.Barauskaitė.

Diskusijų metu mokiniams buvo priminta, kad autoriumi gali tapti bet koks asmuo, sukūręs kūrybišką ir originalų kūrinį, išreikštą kokia nors forma. Neoriginalus kūrinys, nors ir sukurtas paties, yra laikomas plagiatu.

"Turėjome atvejį, kai vienas asmuo pertapydavo žymaus fotografo nuotraukas ir šiuos darbus pardavinėdavo kaip savo originalius kūrinius. Jis buvo nubaustas nemenka bauda, kadangi plagijuoti kito asmens kūrybą draudžiama. Nesvarbu, kad jis pats savarankiškai nutapydavo tuos darbus – tai vis tiek yra plagiatas", – pasakojo G.Naprušienė.

Kadangi už kiekvieną kūrinio atgaminimą ar atlikimą jo autoriui privalu sumokėti, nuotraukų pertapytojui teko grąžinti visus pinigus, kuriuos jis buvo uždirbęs pardavinėdamas plagiatus, o likusius darbus – sunaikinti.

Makakų pamokos

Vis dėlto aiškinantis kūrinių autorystę kartais gali kilti įvairių ginčų. Vienas garsiausių – beždžionės asmenukių ginčas tarp britų gamtos fotografo Davido Slaterio ir Vikipedijos. 2008 m. D.Slateriui nuvykus į Indoneziją fotografuoti juodųjų makakų, viena jų pagriebė fotoaparatą ir pasidarė savo pačios asmenukių. Jas vėliau į savo puslapį įkėlė interneto enciklopedija Vikipedija. Fotografas tinklalapį padavė į teismą dėl autoriaus teisių pažeidimų. Galiausiai teismas nusprendė, kad D.Slaterio teisės vis dėlto nebuvo pažeistos, kadangi fotografijas padarė ne jis, o pati beždžionė.

"Įstatymo tvarka gyvūnai negali naudotis autoriaus teisėmis – pasakojo G. Naprušienė. – Taip pat autoriais negali būti kūrinio rėmėjai ar pasirodymo organizatoriai – tik kūrinį sukūręs asmuo. Sovietiniais laikais buvo gaji praktika, kai kokios nors institucijos darbuotojui parašius knygą, jos direktorius automatiškai taip pat tapdavo kūrinio autoriumi. Tačiau taip būti negali", – pabrėžė ji.

Diskusijų organizatoriai ragino nepamiršti, kad vogdami mėgstamų autorių kūrinius, kartu vagiame patys iš savęs.

"Jeigu norime toliau džiaugtis mėgstama muzika, filmais ar kitais meno kūriniais, turime suteikti autoriams galimybę užsidirbti. Antraip jie turės eiti dirbti kitų darbų ir gaišti kūrybai skirtą laiką. Be meno gyvenimas būtų labai liūdnas ir pirmykštis, tad neatimkime iš savęs džiaugsmo regėti ar girdėti meno kūrinius, o iš autorių – juos kurti", – skatino G.Naprušienė.