Pereiti į pagrindinį turinį

Architektas gelbsti Kauno medinukus ir jų detales

Kaunietis puoselėja medinį palikimą ir rodo pavyzdį kitiems, kaip senuosius technologinius ir architektūrinius sprendimus panaudoti esamuoju laiku. Tam tikslui jis įsteigė specialų fondą.

Atkaklus: architektas daro viską, kad medinukas būtų kuo panašesnis į statytą 1931-aisiais. Atkaklus: architektas daro viską, kad medinukas būtų kuo panašesnis į statytą 1931-aisiais. Atkaklus: architektas daro viską, kad medinukas būtų kuo panašesnis į statytą 1931-aisiais. Atkaklus: architektas daro viską, kad medinukas būtų kuo panašesnis į statytą 1931-aisiais. Atkaklus: architektas daro viską, kad medinukas būtų kuo panašesnis į statytą 1931-aisiais. Atkaklus: architektas daro viską, kad medinukas būtų kuo panašesnis į statytą 1931-aisiais. Atkaklus: architektas daro viską, kad medinukas būtų kuo panašesnis į statytą 1931-aisiais. Atkaklus: architektas daro viską, kad medinukas būtų kuo panašesnis į statytą 1931-aisiais.

Namas su istorija

Pokalbis su Povilu Konkulevičium prasidėjo Žaliakalnyje nuo nespalvotos nuotraukos jo rankoje. Kone prieš šimtą metų sustabdyta akimirka pasakoja 5 numeriu žymėto dviejų aukštų medinuko Dzūkų gatvėje istoriją, kuria architektas dalijasi su kitais. Užsakytas Valerijono Miliausko, projektuotas Vinco Ruškevičiaus, keturių butų namas iškilo 1931-aisiais. Pastate, kurį po dvejų metų įsigijo Povilo prosenelė Marija Kerpienė, gyveno ne tik ji su vyru. Tarpukariu čia buvo įsikūrę Lietuvos ministras pirmininkas prof. dr. Leonas Bistras, Lietuvos kariuomenės brigados generolai Kazys Sprangauskas ir Kazys Tallat-Kelpša.

„Sovietmečiu namas buvo nacionalizuotas. Vietoje keturių butų buvo įrengti aštuoni“, – anot pašnekovo, nukentėjo ir pastato išorė. Buvo išlupti ir išplatinti keli langai, neliko medinių kolonų imitacijų ir kitų dekoratyvių detalių.

Išliko tik originalus laiptinės langas su keliais spalvotais stikliukais, frontonas ir balkono turėklai. Atgavus Nepriklausomybę Povilo tėtis išpirko butus iš tuomečių gyventojų ir ėmė gaivinti medinuką. Į šį procesą aktyviai įsijungė ir pats Povilas.

Neskaičiuodamas valandų, kaip kadaise, tarnaudamas šaliai, darė jo prosenelis, kaunietis puoselėja medinį palikimą ir rodo pavyzdį kitiems, kaip senuosius technologinius ir architektūrinius sprendimus panaudoti esamuoju laiku.

Veiksmas: namas Minties Rato gatvėje jau dengiamas naujomis, pagal senas meistrystės tradicijas pagamintomis lentelėmis. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Palėpės kolekcija

Architektas iškėlė sau tikslą atkurti namo autentiką ir ėmė domėtis medinukų fasadais, interjero elementais, rinkti įvairias detales. Jų ieško per skelbimus Lietuvoje ir užsienyje, pats vyksta ten, kur yra griaunami medinukai, ir surenka tai, ką kiti meta lauk. Estai esą elgiasi priešingai. Tokios autentiškos detalės yra surenkamos, o vėliau jas galima įsigyti restauruojant naujus statinius, jų elementus. Tam buvo skurta net speciali svetainė.

„Seku Vokietijos rinką, kur paveldosauginiai akcentai „Ebay“ platformoje kainuoja ne 10 ar 20 eurų. Tuo tarpu mes lengva ranka šias vertybes išmetame, nors galėtume jas panaudoti net ir naujame statinyje“, – kalbėjo P. Konkulevičius.

50 metų okupacijos padarė savo – sovietmetis sunaikino mūsų savastį.

Radinius Povilas laiko garažuose, „Kauno staklių“ fabriko patalpose ir prosenelio namo palėpėje. Autentiškas, ne vieną dešimtį metų skaičiuojančias detales jis išgelbėjo jau iš trisdešimties Kauno namų. Visi jie surašyti į popieriaus lapą, kurį Povilas nešiojasi su savimi.

„Eime su manimi“, – P. Konkulevičius užkopė įvijais laiptais į karščiausią namo vietą, kur laiko įspūdingą kolekciją.

Joje – langų atidarymo mechanizmai, durų rankenos, spintelių rankenėlės, kėdės ir net kvadratiniai vinys.

„Čia yra kvadratiniai vinys. Jie daug stipresni nei apvalūs. Prisivargau pradėjęs juos traukti iš medinių detalių. Jų neįmanoma pasukti, – iš dėžutės paėmęs kelias vienis, architektas paskleidė jas ant stalo. – Kvadratiniai vinys yra gaminami, bet nėra paklausos. Kita vertus, kaip ta paklausa bus, jei apie tokias vinis mažai kas žino. O Skandinavijoje jos yra populiarios.“

Vos už kelių žingsnių kanapa iš Kavarsko dvaro, langų atidarymo mechanizmas iš vienos šventovės, mokyklinis žemėlapis, spintelė su paslėptu veidrodžiu ir begalė kitų įdomių detalių, kurios ankstesniems savininkams pasirodė bevertės.

Pastebėjimas: anksčiau tokiomis lentelėmis buvo dengtas dažnas medinukas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Sunaikintos žinios

Sovietmetis, anot architekto, labai prisidėjo prie šalies kultūros naikinimo. Ne išimtis ir architektūra.

„50 metų okupacijos padarė savo – sovietmetis sunaikino mūsų savastį. Tarpukario inteligentijos įdirbis buvo naikinamas, todėl, galvoju, reikia grįžti prie ištakų, ir, atsispyrus į tai, eiti į priekį, nes gyventi praeitimi negalime, – P. Konkulevičius džiaugėsi, kad Žaliakalnyje liko ne vienas įstabus pastatas, vertas tęsti istoriją ir džiuginti ateities kartas. – Šiuolaikinė architektūra yra tarptautinė. Juk iš namo nuotraukos sunkiai atskirsi, stovi jis Amerikoje ar Anglijoje. O Kauno medinukai atskleidžia vietos charakterį, tai, kas būdinga mums. Būdami vienodi, mes nebūsime įdomūs.“

Paniręs į naująją veiklą Povilas suprato, kad išsaugoti medinukus nėra paprasta. Trūksta ne tik žinių, bet ir paslaugų teikėjų, patyrusių meistrų.

„Tarpukaris buvo turtingas medžio meistrais. Sovietmetis sunaikino žinias ir mes praradome medžio tradicijas“, – dėl tos priežasties anuomet platus ir pigus asortimentas dabar tapo gana skurdus. P. Konkulevičius situaciją iliustravo konkrečiu pavyzdžiu. Antai, 2022-ųjų vasarą drauge su bendraminčiais jis ėmė rinkti aukas Minties Rato g. 24 namui restauruoti, tiksliau – medienos staklių frezavimo peiliams, su kuriais būtų galima atkurti tarpukario dailylentes. Aplink Kauną architektas rado vos vieną firmą, kuri ryžosi imtis tokio darbo. Tarpukariu tokio galvosūkio nebūtų reikėję spręsti.

„Didelė problema, susijusi su medinukų remontu, yra tai, kad šiuo metu lentpjūvėse nebėra lentų su tarpukariui būdingais raštais – profiliais, kūrusiais savitą fasadų dermę. Tokių dailylenčių pakeitimas paprastomis neigiamai paveikė ne vieno istorinio pastato išraišką“, – kalbėjo architektas.

Lobis: prosenelio namo palėpėje apstu daiktų, kuriuos proanūkis išgelbėjo iš griaunamų medinukų. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Gelbėjimo planas

Už surinktas lėšas idėjos sumanytojai nutarė pagaminti ne mažiau nei du lentų frezavimo peilius, su jais išpjauti tipinio profilio lentas, nupirkti autentiškų sėmenų aliejaus dažų ir kitų reikiamų medžiagų, o galiausiai, suorganizavus talką, lentas pakeisti.

„Mes ne tik pagaminsime fizinius peilius, bet ir jų brėžinius Autocad formatu. Tikimės, kad ši priemonė suteiks daugiau galimybių esamų medinių namų savininkams teisingai tvarkyti savo namus. Maža to, autentiškų profilių dailylentės galėtų tapti ir šiuolaikinių pastatų dizaino dalimi“, – architektas atkreipė dėmesį, kad šis projektas – tai kur kas daugiau nei kelių namų remontas. Iniciatyva, anot jo, turėtų pasitarnauti ir kaip medinės architektūros teisingo tvarkymo istoriniuose Kauno rajonuose postūmis.

Tądien, kai stabtelėjome prie Minties Rato g. 24 numeriu žymėto medinuko, šalia sukiojosi meistras. Dalis senųjų lentelių buvo pakeistos naujomis ir nudažytos orui pralaidžiais sėmenų aliejaus dažais. Kitos banguotos lentelės tebelaukė savo eilės.

„Prie namo dirba meistras iš Elektrėnų. Beje, anksčiau taip pat būdavo, kad gerus meistrus atsiveždavo iš kitų miestų“, – P. Konkulevičius džiaugėsi ir elektrėniškio darbu, ir besikeičiančiu vaizdu. To paties jis negalėjo pasakyti apie vos už kelių dešimčių metrų stovintį kaimyninį namą. Anuomet jo vietoje buvo nuostabus geltonos spalvos medinukas, o šį nugriovus išdygo labai panašus, bet iš kitokių medžiagų.

„Iš šiuolaikinių medžiagų pastatyta tarpukariu stovėjusio to pačio tūrio medinuko imitacija iš esmės yra bevertė. Naujas statinys neturi originalių detalių: langai ne tokie, kaip tais laikais, durys irgi, nes Lietuvoje beveik nėra meistrų, kurie jas galėtų pagaminti pagal senąsias technologijas. Problema, kad saugome tūrį, bet nesaugome  technologijų, meistrystės“, – akcentavo medinukų puoselėtojas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Įsteigė fondą

Medinį paveldą puoselėjantis, medžio meistrystės tradicijas populiarinantis, medinių pastatų detalių pažinimą skatinantis, prevencinės priežiūros ir restauracijos savais resursais mokantis architektas jau kurį laiką su bendraminčiais brandino mintį įkurti specialų centrą, kuriame būtų konsultuojami istorinių pastatų gyventojai.

„Jei tik žmonės nori ką nors restauruoti, tvarkyti savomis jėgomis, jie susiduria su informacijos stoka. Pasigendu vietos, kur būtų galima ateiti, pamatyti, sužinoti. Jei tau iškyla klausimų ir nežinai, kaip padaryti – nuėjęs matai gyvai, gali konsultuotis. Be to, tokiame centre galėtų būti galimybė gauti visą su paveldu, su restauravimo medžiagomis susijusią informaciją“, – architektas P. Konkulevičius akcentavo diskusijų apie medinės architektūros ir meistrystės svarbą.

Visai neseniai įsteigęs VšĮ „Statybų kultūros fondas“, kaunietis vylėsi, kad ši vieta pasitarnaus šiam tikslui. Kol kas planuojama įsikurti nedidelėse patalpose, kuriose žmonės bus konsultuojami apie medinukų restauraciją, praktiškai mokomi patys juos tvarkyti, čia bus kaupiamos žinios, paremtos senaisiais architektūriniais ir technologiniais sprendiniais. Į naująjį centrą keliautų ir Povilo surinkta medinukų detalių kolekcija, ja galėtų naudotis visi norintieji.

Panašių centrų yra Latvijoje ir Estijoje, ten lankytojai vienoje vietoje gauna visą su paveldu ir restauracijos medžiagomis susijusią informaciją.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų