Laužo tylos ledus
Plačiai nuskambėjusio "Šilainiai Project" vadovė Evelina Šimkutė pripažino, jog vystydama savąjį projektą ji aktyviai susidomėjo kitomis kultūrinėmis iniciatyvomis, tačiau ją nustebino tai, jog asmenys, organizacijos, institucijos vykdančios tokią veiklą, tarpusavyje nepalaiko jokių ryšių, nebendradarbiauja. Surengta diskusija, menininkės teigimu, – pirmasis žingsnis kitokio bendravimo link.
"Šilainiai, iš pirmo žvilgsnio, pilkas ir niūrus miesto rajonas, tačiau mano ryšys su šia vieta – labai stiprus. Vystydama kitus projektus, kurie taip pat buvo susieti su gimtuoju rajonu, komunikavau su vietos žmonėmis ir pastebėjau, kaip greitai keičiasi bendruomenė. Norėjosi padirbėti su ja intensyviai ir glaudžiai", – patirtimi dalijosi E.Šimkutė.
Vasaros metu "Šilainiai Project" rezidavę menininkai turėjo patys patirti rajono gyventojų kasdienybę, kartu įnešdami kažko savito, kas gyventojams sudrumstų monotoniją. Didelis dėmesys buvo skiriamas kūrėjų ir Šilainių gyventojų dialogui, kuris vystytas viso kūrybinio proceso metu ir po jo.
Gilindamasi į Šilainių rajono kasdienybę ir jo gyventojus, E.Šimkutė pastebėjo, jog rajone nėra jokios didesnės aktyviai veikiančios bendruomenės – tik aibė mažų, vykdančių skirtingas veiklas. Priešingai nei Šančiuose, kuriuose susibūrusi rajono bendruomenė yra vieninga ir atvira įvairioms kultūrinėms iniciatyvoms.
Nelieka barjerų
Garsiajam šančiškių projektui "Šančių kioskas" atstovavusi Austėja Bliumkytė-Padgurskienė pastebėjo: menas ir bendruomeninė veikla papildo viena kitą. "Žemųjų Šančių bendruomenė, kurios pirmininkė yra menininkė Vita Gelūnienė, – aktyvi. Šiuo metu pagrindinės vystomos iniciatyvos yra "Šančių kioskas" bei ekskursijos, kuriose ne tik Kauno gyventojai ar miesto svečiai, bet ir patys Šančių gyventojai iš naujo atranda ir susipažįsta su šiuo rajonu. Nors veiklos gana skirtingos, jomis besidominti auditorija – taip pat, bet bendruomenė viską sprendžia drauge, palaikydama įvairias veikas", – sakė ji.
Šančių bendruomenė atvira ne tik įvairiems projektams, bet inicijuoja ir bendradarbiavimą su kultūrinę veiklą vykdančiomis bendruomenėmis. Šiais metais Kauno gatvės meno festivalis "Nykoka" drauge su grafike Gražvyda Andrijauskaite ir Šančių rajono gyventojais įgyvendino bendrą projektą – sukūrė piešinį "Jis ir Ji" ant vieno iš centrinėje gatvėje, A.Juozapavičiaus pr., esančių pastatų. "Iš pradžių žmonėms nebuvo drąsu, jie stebėjo kūrybinį procesą per atstumą, tačiau po truputį įsitraukė", – pasakojo "Nykoka" festivalio vadovė Goda Skerytė.
"Tai pats bendruomeniškiausias kūrinys, sukurtas festivalio metu. Mūsų siekis buvo suburti bendruomenę bendram tikslui, įtraukti ją į kūrybos procesą ir paskatinti kiekvieną bendruomenės narį įdėti savo indėlį – tai pavyko", – džiaugėsi "Nykoka" meno vadovas Tadas Šimkus.
Ir kaimynai, ir benamiai
Kaunas turi Šančius, o Vilnius – Pilaitę, kurioje šeštus metus veikia "Beepart" meno dirbtuvės, skatinančios atgaivinti vieną iš miegamųjų sostinės rajonų. "Meno dirbtuvių veikla prasidėjo nuo organizuoto sendaikčių turgaus ir įvairių kitų veiklų, skirtų skirtingoms Pilaitėje gyvenančioms socialinėms grupėms (vaikams, moksleiviams, senjorams), o jau dabar Pilaitėje vyksta didelis šviesų festivalis, tapęs tarptautiniu projektu, sutraukiančiu apie 20 tūkst. žmonių", – pasiekimais pasidalijo "Beepart" savanorė Indrė Misiulytė.
Ryšys su žmonėmis mezgasi lėtai ir atsargiai. Tai patvirtino socialinio meno projekto, į kurį buvo įtraukti benamiai iš Lietuvos ir Anglijos, Mančesterio, "Padainuok man labanakt" organizatorė Ieva Petkutė. "Visuomenėje nepakankamai vertinami žmogiškieji ryšiai. Projekto metu įvyksta ne tik asmeniniai, bet ir bendruomeniniai, visuomeniniai pokyčiai. Trumpalaikiais projektais siekiame prieiti prie kiekvienos visuomenės grupės, todėl pats procesas tampa labai svarbus. Kad jis vyktų sklandžiai ir atvirai, svarbūs žmogiškieji ryšiai."
Projektas, taip pat palietęs socialiai jautrią grupę – nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų auklėtinius – "(ne)LAISVAS menas", prie kurio prisidėjo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto (KF) Grafikos katedros dėstytojai ir studentai.
"Projekto tikslas buvo išeiti iš mokslo institucijos ribų ir pasitelkus dailės terapiją pasiekti kitokią – nuteistųjų – auditoriją. Jaunuoliai, kuriems buvo vedami dailės užsiėmimai, iš pradžių buvo nusiteikę priešiškai, tačiau bendraujant, dalijantis mintimis, dialogas ėmė megztis. Menininkams, vedusiems užsiėmimus, didelį įspūdį paliko nuteistųjų reakcija į išgirstus komplimentus, pagyrimus, kurie paskatino juos susimąstyti apie tai, kad gyvenimas gali būti kitoks", – pasakojo VDA KF viešųjų ryšių koordinatorė Agota Adomavičiūtė.
Poveikis ir menininkams
Ne tik socialinės grupės atsargiai reaguoja į su jais dirbančius menininkus. Su iššūkiais susiduria ir patys kultūrinių iniciatyvų organizatoriai. I.Petkutė paatviravo, kad socialiniuose projektuose dalyvaujantys menininkai keičiasi.
"Reikia atsiriboti nuo požiūrio, kad kūrėjas ir atskirtį patiriančios socialinės grupės atstovas stovi ant skirtingų laiptelių, nes svarbiausia dalyvaujant socialiniame projekte – pasinaudoti galimybe mokytis vieniems iš kitų. Bendruomenė, su kuria dirbama, išgyvena visuomenės neteisybę, o būtent meninė veikla sukuria tą erdvę, kurioje gali tarpti teisinga bendruomenė, o socialiai pažeidžiami žmonės patys turi ją atrasti. Kūryba tampa forma, kuria galima kalbėti apie savo patirtį, nes kiti būdai yra pernelyg sudėtingi", – diskusiją reziumavo I.Petkutė.
Naujausi komentarai