Netikėta pažintis

Apie kelionę į Černobylį galvojau ne vienus metus. Norą aplankyti šią vietą dar labiau sustiprino serialas „Černobylis“ ir trumpa pažintis su keliomis vietomis Kaune, kuriose jis buvo filmuotas. Nepaisant begalinio troškimo, delsiau dėl dukrų. Kai kurie seriale matyti momentai jas labai sukrėtė, todėl tiek vyresnioji, tiek mažylė baiminosi, kad ir mane ištiks toks pats likimas. Nuraminau, susitariau ir, didelei nuostabai, gimtadieniui, kuris buvo liepą, iš šeimos narių gavau kelialapį į Černobylį.

„Tik nusipirk jodo tablečių“, – likus kelioms dienoms iki svajonės įgyvendinimo, vyro lūpose nuskambėjo mažiausiai keli priminimai.

Net nepagalvojusi, prireiks jų ar ne, užsukau į nedidelę vaistinę prie namų. Išgirdusi, ko ieškau, vaistininkė pasiteiravo, kiek norėsiu – vieno lapelio ar visos dėžutės. Atsakiau, kad pati nežinau. Kalio jodido preparatų, skirtų organizmui apsaugoti nuo žalingo radioaktyviojo jodo poveikio galimos radiacinės nelaimės atveju juk niekada nevartojau.

„Tuomet kam jums jų reikia? – išgirdusi priežastį, moteris akimirksniu persimainė. – Niekada ten nevažiuosiu…Vis prisimenu, kaip vienmarškinį jaunėlį ištempė iš namų ir išsiuntė gesinti gaisro. Grįžęs jis užsidarė savyje, o apie tragediją ir tai, ką pamatė Černobylio zonoje, niekam nieko nepasakojo.“

Oficialiai teigiama, kad Černobylio katastrofos padarinių likvidavimo darbuose dalyvavo nuo 7 iki 8 tūkst. mūsų šalies gyventojų. Tikslaus skaičiaus niekas dabar nepasakys, nes daugelis jų jau mirę. Vaistinės darbuotoja prasitarė, kad, praėjus keliems metams po tragedijos, jos brolis taip pat mirė.

„Labai trūksta brolio… Atrodo, kad kasdien jaučiu jo buvimą šalia“, – atsiduso vaistininkė.

Dabar šioje vietoje stūkso apleisti pastatai ir pradėtos ardyti metalinės konstrukcijos, tarsi magnetas traukiančios aštrių pojūčių stalkerius.

Galėjau dar ilgai klausyti jos pasakojimų, bet man man už nugaros atsistojo kitas klientas, todėl moteris palinkėjo man geros kelionės.

Pramiegojau barščius

Penktadienį žadintuvas iš lovos įžūliai vertė 4 val. ryto. Su šiokiu tokiu kaltės jausmu dukroms paruošiau pusryčius. Patikrinau vyresnėlės kuprinę, mat tądien jos taip pat laukė ekskursija, tik arčiau – į Anykščius. Žinoma, darsyk iškuičiau ir savo pačios krepšį. Drabužiai zonai, kurių nebus gaila išmesti – yra, maistas trumpiems sustojimams pakeliui į Ukrainą paruoštas. Pasas, vairuotojo pažymėjimas ir pinigai? Kairėje liemenės kišenėje, prie širdies.

6 val. ryto susitikau su bendraminčiais, bendražygiais – garbaus amžiaus sutuoktiniais, įsimylėjėlių pora, draugų trijule iš Vilniaus, tyleniu viengungiu ir nuo šeimų atitrūkusiais keliais vyrais.

„Žinokite, kad į Černobylį normalūs nevažiuoja“, – išgirdę savo diagnozę iš ekskursijos vedlio lūpų, sukritome į tris mikroautobusus ir, pamojavę už langų stovintiems artimiesiems, palikome Kauną. Maždaug po penkių valandų mūsų laukė pirmasis sustojimas Lenkijoje ir pietūs iš kuprinių. Prikimšome sočiai, nes žinojome, kad, neskaičiuojant kelių trumpų stabtelėjimų vairuotojams pasikeisti ir gamtiniams reikalams atlikti, kojomis žemę liesime jau tik Ukrainoje. Punktualiai, kaip šveicariškas laikrodis, prieš tai prasilenkę su raketų vilkiku, kurį ukrainiečiai naudoja vietoj miškavežio, 20 val. kirtome sieną, kur, anot ekskursijos vedlio, baigėsi civilizacija ir prasidėjo laukiniai Rytai. Nors artimiausias prekybos centras ir degalinė šalia jo atrodė gana padoriai. Joje papildėme ne tik mikroautobusų degalų bakus, bet ir savo skrandžius.

„Patikėkite, čia patys skaniausi barščiai! Greičiausi spės paragauti, o kaip kiti – nežinau“, – ekskursijos vedlio žodžiai buvo pranašingi.

Pirmieji stoję į eilę mėgavosi karštais barščiais su nemenku mėsos gabalu ir juoda duona, patiekiama su dviejų skonių tepamais taukais. Kitiems nuskilo paragauti bulvinių blynų su kepta šonine ir kotletų su baltu padažu. Stojusieji į eilės galą turėjo tenkintis karštais sumuštiniais. Aš patekau į lėtųjų grupę, todėl alkį malšinau puodeliu ypač skanios balintos kavos ir vaniliniais ledais su aguonomis. Nežinau, kas: sėklos, ilgas sėdėjimas mikroautobuse ir nuovargis ar 50 g ukrainietiško konjako tą naktį apdovanojo kūdikišku miegu, o rytą – energijos pliūpsniu.

Raudonojo miško grėsmė

Rytą palikę viešbutį pajudėjome Černobylio link. Prieš tai stabtelėjome prie nedidelės vietinės parduotuvės, kur puodelis kavos įkainotas vos 12 grivinų, o pardavėja, sukdamasi iš padėties, kai pristinga smulkių pinigų, grąžą atiduoda saldainiais. Po karšto gėrimo ir pusryčių šokome atgal į mikroautobusus. Dar keliolika minučių, ir mes Černobylio atskirties zonoje – 30 km spindulio apsauginėje teritorijoje, nustatytoje po 1986-ųjų balandį elektrinėje įvykusio sprogimo. Į automobilį, kad ekskursija būtų sklandi, o jos dalyviai nenukryptų į šoną, įsėdo pareigūnė Julia. Prieš tai kiekvienam mūsų ji išdalijo po pakabinamą radiacijos matuoklį ir priminė, kaip elgtis zonoje.

Po teritoriją besimėtantys daiktai primena, kad kažkada čia virė gyvenimas. (Šarūnės Kutinskaitės-Būdavienės nuotr.)

Pagrindiniai reikalavimai – visiškai kūną dengiantys drabužiai, kojinės ir uždari batai. Vengti bet kokio kontakto su zonoje esančiais daiktais ir gyvūnais. Draudžiama pasidėti savo asmeninius daiktus ant žemės. Saugu vaikščioti ant asfalto ar betono. Kirtę Dytiatkių kontrolės postą, turėjome keliauti į Černobylį, aplankyti technikos, dalyvavusios likviduojant avariją, muziejų, dirstelėti į Lenino paminklą ir teismo rūmus, kuriuose buvo teisiami avarijos kaltininkai. Tačiau maršrutą teko keisti – ekskursijos dieną iš atominės elektrinės buvo gabenamos radioaktyviosios atliekos ir Pripetę turime palikti iki 14 val., todėl ekskursiją nusprendėme pradėti būtent nuo miesto vaiduoklio. Tiesa, prieš tai kirtome Raudonąjį mišką – vieną labiausiai užterštų vietų pasaulyje. Iškart po ketvirtojo bloko sprogimo vėjas radioaktyviąsias dulkes nešė per šį mišką, todėl jis virto rusvai raudonos spalvos. Be to, naktimis buvo matomas žuvusių medžių švytėjimas. Teritorijos deaktyvavimo darbų metu didžioji dalis pušų buvo palaidotos grioviuose, ant kurių užpylus smėlio, buvo pasodinta naujų pušų sodinukų. Dabar teritorijoje pradeda želti naujas miškas, bet radiacijos lygis čia ir dabar milžiniškas, todėl važiuojant pro jį nevalia atidaryti langų ir juo labiau lipti iš automobilio.

Radiacijos žemėlapis

Kirtę Leliovo kontrolės postą patekome į 10 km zoną, kur įvažiuojančiuosius sveikina Pripetės stela. Prie jos traukėme telefonus pirmai asmenukei ir dozimetrą radiacijos lygiui pamatuoti. Kelkraštyje, kojas įmerkus į žolę, dozimetras rodė beveik 8 mikrosivertus per valandą. Panašios vietos yra žymimos specialiais ženklais. Iš ekskursijos vedlio sužinojome, kad pačioje Černobylio zonos teritorijoje yra ir absoliučiai saugių vietų, kur radiacijos fonas netgi mažesnis, nei įprasta Lietuvoje.

Dozimetras – neatsiejamas ekskursijos po Černobylio zoną palydovas. (Šarūnės Kutinskaitės-Būdavienės nuotr.)

Žinoma, yra nemažai vietų, kur radiacijos fonas itin didelis. Tokiose vietose gyventi draudžiama, o lankytis galima tik ribotą laiką. Tarkim, aikštelėje prie atominės elektrinės galima būti ne ilgiau kaip 10 minučių, o į Pripetės ligoninę draudžiama net nosį kišti. Katastrofos naktį į šią įstaigą buvo atvežti gaisrą gesinę ugniagesiai. Pasakojama, kad visa brigada nuo spindulinės ligos mirė dar tą pačią naktį, o jų batai, drabužiai ir kiti į rūsį sumesti daiktai iki šių dienų skleidžia sunkiai suvokiamą radiacijos kiekį.

Vienas labiausiai radiaciją skleidžiančių daiktų Pripetėje – kaušas, kuriuo nuo reaktoriaus buvo renkamos grafito nuolaužos. Kaušas ir dabar skleidžia normą gerokai viršijančią spinduliuotę, todėl nerekomenduojama eiti prie jo arčiau kaip 2 m. Tiesa, būta drąsuolių, gal, tiksliau, bepročių, kurie kaušo viduje liko miegoti. Išgirdome ir daugiau istorijų apie žmones, sąmoningai einančius į radioaktyvias vietas. Antai, vienas jų į namus atsitempė iš Pripetės ligoninės rūsio nugvelbtą gaisrininko batą ir pasidėjo jį miegamajame po lova. Tas pats radiofilas kažkaip iš zonos sugebėjo išsinešti metalinį kibirą, pilną radioaktyvaus smėlio.

Miestas vaiduoklis

Mes jau Pripetėje, kur prieš 36 metus gyveno 50 tūkst. žmonių. Miesto centre buvo išsidėstę administraciniai pastatai, laisvalaikio, kultūros ir poilsio objektai, maisto ir ūkinių prekių parduotuvės, viešbučių kompleksas. Čia veikė ne vienas vaikų darželis, ligoninė, turinti kone pusę šimto lovų, trys poliklinikos, tiek pat baseinų, dešimt sporto salių, šaudyklų, du stadionai. Kaip šiandien atrodo Pripetė, anuomet buvusi pavyzdiniu miestu?

Dėl susiklosčiusių aplinkybių pažinčiai turėjome maždaug keturias valandas – slankiojimui po prekybos centrą per daug, klajonėms po mirusį miestą – smarkiai per mažai. Į zonoje esančius pastatus teoriškai eiti draudžiama, praktiškai viskas priklauso nuo lydinčio pareigūno geros valios ir gido gebėjimo su juo rasti bendrą kalbą. Mūsiškiui tai pavyko padaryti, todėl galėjome aplankyti kitiems turistams neprieinamas vietas. Gavę laisvą pusvalandį prasmukome į šešiolikaaukštį. Vaizdas visuose aukštuose ir juose esančiuose butuose gana vienodas – apsilaupę tapetai, išdraskyti čiužiniai, ant žemės besimėtantys virtuvinių spintelių stalčiai, išvartytos dujinės viryklės ir baldų nuolaužos. Daugumoje kambarių – krūvos laikraščių, senų knygų, nuo laiko susiraukšlėjusių batų, dulkėtų drabužių. Apgriuvusiais laiptais kopiau aukštyn, stengdamasi neužlipti ant šukių ar kitų daiktų, galinčių išduoti apie mano buvimą pastato viduje. Pažadas netriukšmauti atvėrė dar vieną erdvę – daugiabučio stogą. Tiesa, ant jo irgi turėjome laikytis tam tikrų taisyklių. Ne tik dėl pareigūnų, kad šie mūsų nepamatytų, bet ir dėl saugumo. Kaip sužinojome iš ekskursijos vedlio, ant pastatų stogų radiacijos fonas yra gerokai didesnis, tačiau vaizdas nuo jų atsiveria fantastiškas.

Pripetės pakraštyje spindėjo naujasis sarkofagas, tolumoje gerai matėsi ir radiolokacijos antenos „Duga“, kurias apžiūrėjome kiek vėliau. Galvoje sukosi mintys apie trumpą miesto istoriją, o aplink galvą ratus suko tūkstančiai vabzdžių. Vienoje vietoje tiek daug jų dar nebuvau mačiusi!

Pripetės miestas, anuomet buvęs pavyzdinis, dabar labiau primena džiungles. (Šarūnės Kutinskaitės-Būdavienės nuotr.)

Išbandė baseino gylį

Pripetės mokykla mus pasitiko panašiais vaizdais. Apsilaupiusios sienos, išstumdyti suolai, Lenino portretai plakatuose ir paveiksluose ant sienų, šimtai besimėtančių knygų ir dvigubai tiek sąsiuvinių. Nesusilaikiau ir vieną atverčiau. Antroko Andrejaus rusų kalbos namų darbai jame atlikti lemtingą 1986-ųjų balandį… Akivaizdu, kad kai kuriose vietose daiktų kompozicijos sudėliotos specialiai. Kas tai padarė, sunku pasakyti – ekskursijų organizatoriai ar patys turistai, norintys įamžinti kuo geresnį kadrą. Vienoje mokyklos patalpoje buvo išmėtyta gausybė vaikiškų dujokaukių. Sklando ne viena versija, kodėl jos čia išmestos, tačiau, kas nutiko iš tikrųjų, neaišku. Prieš išeidami iš mokyklos stabtelėjome valgykloje, kurioje anuomet, veikiausiai, kvepėjo šviežiomis bandelėmis. Jų kvapas buvo jaučiamas ir prie ligoninės, kur stovėjo bandelių parduotuvė. Pasakojama, kad, sprogus reaktoriui, vienas po kito, apšvitinti radiacijos, į ligoninę važiavo greitosios pagalbos automobiliai, o tuo metu žmonės parduotuvėje pirko bandeles ir jas valgė. Mums visos ekskursijos metu buvo draudžiama lauke į burną įsikišti net menkiausią kąsnį. Rūkaliams teko apsieiti be dūmo.

„Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiems laikams“. (Šarūnės Kutinskaitės-Būdavienės nuotr.)

Šalia mokyklos – baseinas. Po katastrofos čia dar maždaug dešimtį metų lankėsi atominės elektrinės darbuotojai. Dabar pro kiaurus langus vidun skverbiasi tik saulės spinduliai, o mirtiną tylą nutraukia turistų žingsniai. Vieni jų pozuoja prie takelių, kiti ryžtasi ne visai apgalvotiems poelgiams. Antai, prieš kelerius metus, atsilikęs nuo grupės, vienas turistas nusprendė įlipti į gana gilų baseiną, kaip pats sakė, – norėdamas padaryti geresnę nuotrauką. Tačiau išlipti iš jo pačiam niekaip nepavyko. Slidžios plytelės pasirodė neįveikiamos, todėl teko šauktis pagalbos. Laimei, grupės bičiuliai buvo greitesni nei pareigūnai, antraip drąsuolis būtų neapsiėjęs be baudos.

Supasi tik vėjai

1986-ųjų gegužės 1 d. Pripetėje turėjo būti atidarytas atrakcionų parkas. Deja, jis taip ir nespėjo nudžiuginti mažųjų – likus keturiomis dienomis iki atidarymo, Černobylio atominėje elektrinėje nugriaudėjo lemtingas sprogimas. Apžvalgos ratu, kitomis sūpynėmis jau 35 metus supasi vėjai, o šiurpiais parko vaizdais savo albumus pildo atvykę turistai. Tą patį tikėjausi padaryti ir aš, deja, sunkiai pavyko. Ne dėl į akis ryškiai plieskiančios saulės, ne dėl žalių ir plačių medžių vainikų, o dėl tirštos turistų masės, užstojančios vaizdą.

„Čia tikrai miestas vaiduoklis, o ne Palanga?“ – išvydę dešimtis žmonių iš Latvijos, Lenkijos, Italijos ir kitų pasaulio kampelių, į delną prunkštelėjo mano bendražygiai.

Padidėjusiems turistų srautams nemažai įtakos esą turėjo serialas „Černobylis“. Anksčiau vasaromis į zoną atvažiuodavo vos keli autobusai per dieną, dabar jų čia būna 20, 30 ir daugiau. Anot lydėjusios pareigūnės Julios, mūsų viešnagės dieną iki pusiaudienio ji suskaičiavo beveik 1 000 turistų.

Minias žmonių sutikome ne tik atrakcionų parke – dar bene tiek pat smalsuolių pabiro po centrinę aikštę. Joje dėmesį patraukė ne tik milžiniški mane supantys objektai, bet ir ant žemės besimėtantis mažas sidabrinės spalvos Naujųjų eglutės žaisliukas.

„Įdomu, iš kur jis?“ – atmetusi versiją, kad papuošalas priklauso seniesiems Pripetės gyventojams, prisiminiau publikaciją internete. Pasirodo, 2019-aisiais, pirmą kartą po Černobylio katastrofos, Pripetėje, priešais „Energetiko“ rūmus, prieš Naujuosius buvo papuošta eglutė. Anuomet čia gyvenę žmonės ant šakų kabino ir žaisliukus, ir senas nuotraukas, ir ženkliukus, žyminčius radiaciją.

Negalima fotografuoti

Atsisveikinę su Pripete sukome į šiaurės vakarus, link Černobylio atominės elektrinės.

Oficialus Černobylio miesto statusas – negyvenamas, o šiuo metu jis įvardijamas kaip draudžiamos zonos administracinis centras, kuriame dirba zonos administracija ir įsikūrę aptarnaujančių bendrovių biurai. Kitaip tariant, ten laikinai gyvena personalas. Nuolatinių gyventojų nėra. Dar kelios minutės kelio, ir mes jau prie sarkofago. Naujojo arkos pavidalo gaubto statybos prasidėjo 2012 m., po didelio masto parengiamųjų darbų. Šį statinį suprojektavo ir statė konsorciumas „Novarka“. Didžiulis gaubtas buvo statomas iš dviejų dalių, kurios 2015-aisiais buvo sėkmingai sujungtos. Dabar trečiasis ir prieš 33 metus sprogęs ketvirtasis reaktoriai uždengti dviem sarkofagais – senuoju ir naujuoju. Patalpose radiacijos lygis skiriasi. Kiekvienam elektrinės darbuotojui ant kaklo kabo po asmeninį dozimetrą. Pagal jį sprendžiama, kiek truks pamaina. Vienas gali dirbti ir kelis mėnesius, o kitas – savaitę.

Laikas apžvalgos aikštelėje prie sarkofago, gaubiančio sprogusį reaktorių, – ribotas. (Šarūnės Kutinskaitės-Būdavienės nuotr.)

Prieš atvykdami prie elektrinės buvome įspėti nefotografuoti branduolinio kuro saugyklos, ten triūsiančių darbuotojų. Priešingu atveju gali grėsti vienų turistų likimas – nepaklusę prašymui ištrinti nuotraukų, jie neteko telefono. Objektą saugantys darbuotojai jį paprasčiausiai suknežino trenkdami į žemę. Prieš išlipdami iš mikroautobuso išgirdome ir apie laiko limitą – specialiai įrengtoje aikštelėje, nuo sarkofago nutolusioje vos per 200 m, negalima būti ilgiau nei 10 minučių. Nors ir nesilankėme, sužinojau, kad vos už kelių šimtų metrų nuo elektrinės veikė ar dar tebeveikia valgykla. Žinoma, taip lengvai į ją niekas nepatenka. Bent jau anksčiau kiekvienas įeinantysis buvo tikrinamas specialiu aparatu.

Negaudomi mutantai

Kadangi oras tądien lepino šiluma, o kuprinės buvo pilnos duonos, batono ir sausainių, dar spėjome pamaitinti žuvis, gyvenančias reaktorių aušinimo kanaluose. Išvydusi milžiniškus šamus, godžiai ryjančius turistų mėtomus kąsnius, prisiminiau pasakojimus apie Černobylio mutantus.

„Čia jie?“ – išgirdęs klausimą, ekskursijos vedlys nusijuokė. Šamai, anot jo, išauga tokio dydžio, nes jų niekas nežvejoja, o mutantų zonoje tikrai nėra. Daugiausia radiacijos gyvūnai gavo iš karto po avarijos, todėl didžiausios mutacijos fiksuotos pirmaisiais ir antraisiais metais po katastrofos, vis dėlto jos nebuvo ilgalaikės. Dabar aptinkama viena žuvų rūšis, kurios smegenyse randama daugiau fosforo, ir viena drugelių rūšis, kurios sparnai išraižyti kitokiais raštais. Likusioji fauna čia klesti. Miškuose apstu vilkų, lapių, specialiai čia apgyvendintų Preževalskio arklių. Mažesni už žirgus, bet didesni už arklius gyvūnai čia laksto kaimenėmis, deja, mums jų taip ir nepavyko pamatyti. Po teritoriją laisvai lakstančius Preževalskio arklius išdavė tik jų paliktos mėšlo krūvos.

Vietos ekologai sako, kad meškų, kaip ir lūšių, čia pastebima vis dažniau. Tačiau ne taip dažnai ir jos ne tokios agresyvios kaip įvairiuose fantastiniuose filmuose apie Černobylį.

Čia tikrai miestas vaiduoklis, o ne Palanga?

Antena gigantė

Evakuotą Černobylio zoną iliustruoja ne tik miestai vaiduokliai su suniokotais butais ir dideliu radiacijos fonu, bet ir slaptas karinis objektas „Duga“, to meto žemėlapiuose žymimas kaip pionierių stovykla. Polesės pelkių ir pušynų apsuptyje rusai sukonstravo 10 megavatų galios monstrą. Jam valdyti buvo įkurta požeminė bazė, erdvi ryšių valdymo salė ir papildomi priestatai. Čia dirbo tik savo srities specialistai, aukšto rango kariškiai ir KGB agentai.

Dabar šioje vietoje stūkso apleisti pastatai ir pradėtos ardyti metalinės konstrukcijos, tarsi magnetas traukiančios aštrių pojūčių stalkerius. Norėdami pasigrožėti vaizdais iš viršaus ir pasidaryti įsimintinų asmenukių, jie ropščiasi į patį viršų. Ekskursijos vedlys pasakojo, kad būta istorijų ir su liūdna pabaiga. Antai, 2017-aisiais vienas ukrainietis, lipdamas apledėjusia metaline konstrukcija, paslydo ir krito žemyn. Atvykę į vietą pareigūnai konstatavo jo mirtį. Ji nelaimėlį esą ištiko anksčiau, nei kūnas palietė žemę, – mirtinus smūgius jis patyrė trenkdamasis į metalines pertvaras. Vaikščiodama po teritoriją, kurios prieigose stovi Lenino biustas, sužinojau ir apie kelias sąmokslo teorijas. Pirmoji teigia, kad Černobylio katastrofa buvo suorganizuota tyčia, norint nuslėpti radiolokatoriaus konstrukcijos trūkumus. Antrąja bandyta įtikinti, kad „Duga“ – klimato kontrolės, minčių valdymo prietaisas ar net kosminis švyturys ateiviams.

Net ir išmontuotos apatinės „Duga“ radiolokacijos antenų sijos neatbaido stalkerių. (Šarūnės Kutinskaitės-Būdavienės nuotr.)

Suvenyrai atminimui

Palikdami Černobylio zoną dukart stojome postuose, kur specialia vartus primenančią įranga buvome tikrinami dėl radiacijos. Jei teisingai supratau, minėti patikros įrenginiai pastatyti ne tik dėl turistų gerovės, bet ir dėl saugumo, kad iš teritorijos nebūtų išvežta radioaktyvių daiktų. Žalia lemputė vartus atveria, raudona siunčia apsivalyti. Vieniems pakanka įmerkti kojas į specialias talpyklas, tačiau girdėjau ir kur kas šiurpesnių pasakojimų. Antai, viena mergina, kuri po zoną vaikščiojo su palaidinuke trumpomis rankovėmis, vėliau rankas turėjo trinti švitriniu popieriumi, kad pereitų radiacijos patikrą. Mūsų delegacija vartus kirto sklandžiai, o prieš ilgas sėdėjimo mikroautobuse valandas stabtelėjo prie dviejų kioskelių, lūžtančių nuo įvairiausių suvenyrų. Norintieji namo galėjo parsivežti skardinę su Černobylio oru, kišeninį dozimetrą, tušinuką, magnetuką, dujokaukę, marškinėlius, kojinių porą su radiacijos ženklu arba tiesiog atsigerti kavos. Tai ir padariau – po pažastimi įsispraudusi tik ką įsigytus marškinėlius, nubraukiau kapučino putą, o po poros valandų dar ir legendinių barščių degalinėje suvalgiau.

Važiuojant atgal į Lietuvą miegas neėmė – organizmas virškino naktinį maistą, o smegenys – pamatytus vaizdus. Grįžusios į Kauną namiškiai paklausė, ar dabar, kai išpildžiau ilgametę savo svajonę, esu laiminga. Mano atsakymas, kaip supratau, jų nenudžiugino.

„Mamyte, tau ką, neužteko?“ – išgirdę mano argumentus, kad vieno karto žaidimų kambaryje joms taip pat negana, dukros, atrodo, susitaikė, kad mamą į Černobylį teks išleisti ir vėl.