60 metų kartu

Šeštadienį į Kauno rotušę deimantinius sutuoktinius atlydėjo trys jų vaikai ir šeši anūkai, kiti artimieji. Kaip ir prieš 60 metų, ceremonijoje dalyvavo Kristinos ir Stanislovo vestuvių liudininkė, anuomet pasirašiusi ant poros santuokos dokumentų.

Kauniečiai vienas kitam amžiną meilę prisiekė 1959 m. balandžio 1ąją, tačiau norėjosi įsimintiną santuokos sukaktį pažymėti šeštadienį, kai gali susirinkti visa šeima, todėl deimantines vestuves pora nusprendė surengti 13 dieną, 13 valandą, o jų ceremoniją organizavo Kauno ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.

"Kauno dienai" santuokos jubiliejų švenčiantys kauniečiai pasakojo, kad aukso žiedus sumainė tuomečiame civilinės santuokos metrikacijos kabinete. Tą kartą juos atlydėjo tik liudininkai. O į Kauno rotušę šeštadienį jie įžengė jau trečią kartą. Masiokų šeima po 25 bendro gyvenimo metų rotušėje pažymėjo 25-ąsias vedybų metines. Auksinių vestuvių proga taip pat sukvietė artimiausius žmones. Deimantines vestuves kauniečiai nusprendė paminėti tam, kad būtų dar viena proga į vieną vietą suburti vaikus ir jų šeimas.

Abu senjorai tikino, kad didelės šventės nebus – su artimaisiais po ceremonijos rotušėje patraukė į vieną kavinę pietų.

Manau, kad tai tiek vaikams, tiek anūkams turi tokią auklėjamąją įtaką.

"Tai šventė ne tik mums, bet ir anūkams. Jiems liks kažkoks prisiminimas. Manau, kad tai tiek vaikams, tiek anūkams turi tokią auklėjamąją įtaką. Tai stabilumo pavyzdys. Kada nors jie tai prisimins ir, manau, kad pasąmonėje tai liks kaip gražus šeimos susibūrimas. Ši šventė turi prasmę visiems", – vienas kitą papildydami kalbėjo Masiokai.

Pasmalsavome, kaip Kristina ir Stanislovas ruošėsi šiai šventei. Moteris pasidarė šukuoseną, vyras juokaudamas pritarė, kad taip pat šukomis brūkštelėjo per šerkšnu papuoštą galvą, kad nebūtų pasišiaušęs. Jiems nesuprantama, kaip vestuvėms žmonės išleidžia tūkstančius eurų, nors tokios šventės esmė yra gilesnė nei gražios nuotraukos ar itin pūstos vestuvinės suknelės. Anot deimantinių sutuoktinių, vestuves ir santuokos jubiliejus jie visada šventė kukliai, bet prasmingai.

"Kai tuokėmės 1959-aisiais, man atrodo, kad vilkėjau savo išleistuvių suknelę. Tada su liudininkais nuėjome į kabinetą ir paprasčiausiai visi pasirašėme. Paskui nuėjome į "Tulpę" išgerti kavos ir išvykome pas vyro tėvus. Nereikia išoriniams dalykams skirti labai daug dėmesio. Sidabrines vestuves šventėme namuose, auksines pažymėjome rotušėje, tada fotoateljė nusifotografavome ir kažkur kavinėje buvome užsisakę pietus, bet kur, net pačiai juokinga, negaliu pasakyti. Dabar nesąmonė dešimtis tūkstančių išleisti neaišku kam. Jauniesiems to mažiausiai reikia, juk galėtų už tuos pinigus sėsti į lėktuvą ir kur nori skristi", – apie vestuvių tradicijas kalbėjo Kristina.

Studentiška meilė

Iš pradžių kiek kuklindamiesi Masiokai tikino, kad jų gyvenimas niekuo nesiskyrė nuo kitų, tačiau po truputį abu leido juos geriau pažinti.

Susipažinimo istorija leido prisiminti studijų laikus. Tuomet Stanislovas jau buvo penkto kurso studentas, o Kristina – tik įstojusi. Abu tikino, kad tikrai nebuvo simpatijos iš pirmo žvilgsnio, o draugystė klostėsi palaipsniui.

"Pirma mūsų neakivaizdi pažintis buvo per saulės užtemimą. Ji dar buvo mokinė, o aš mokykloje dirbau laborantu. Ji neatėjo, tad aš jai iš fizikos išvedžiau dvejetą", – juokavo Stanislovas ir pridūrė, kad vėliau kartu baigė tą patį fakultetą tuomečiame Kauno politechnikos institute.

Stanislovas Kristinai universitete dėstė paskaitas, lydėdavo į praktiką. Tuomet Kristina buvo vienintelė kurso mergina. "Kaip ji iš visų neišsiskirs, kai Elektrotechnikos fakultete buvo vos kelios mergaitės, o ji buvo viena grupėje. Kai pažiūrime senas nuotraukas, tai sėdi viena panelė tarp būrio vaikinų", – pridūrė Stanislovas.

Pati Kristina pasakojo, kad fizika ji susižavėjo dar mokykloje. Tuomet dirbo mokytojas, kuris ypač užkrėtė aistra fizikai. "Man atrodo, kad Stanislovas buvo geras dėstytojas, man papildomų pamokų nereikėjo, mokslai gerai ėjosi. Po pirmo kurso kartu važiavome į konferenciją, buvo jų ir Kaune, tad taip po truputį ir susibendravome. Mokslai mus surišo", – kalbėjo K.Masiokienė.

Suvedė darbas

Abu tuomet laiką leisdavo universiteto šokiuose, taip pat eidavo pasivaikščioti. Ko gero, visą Kauną išvaikščiojo. Sumainyti aukso žiedus pora nusprendė 1959-aisiais, kai Kristina buvo trečiame kurse.

Po studijų kauniečius toliau tvirtino mokslai. Tuomet buvo privaloma tikslinė aspirantūra (trečios pakopos studijos – red. past.), tad Stanislovą trejiems metams išsiuntė į Maskvą. Puikiais pažymiais baigus studijas, komisija Kristinai suteikė laisvą diplomą, kuris neįpareigojo atidirbti. Rugsėjį turėjo gimti jųdviejų pirmoji dukra, bet Kristinai pasiūlė likti universitete, Braižomosios geometrijos katedroje. Tai nebuvo darbas pagal specialybę, tačiau ten labai reikėjo darbuotojų.

"Metus dirbau katedroje, ir išsiuntė mane į aspirantūrą pas vyrą. Buvo sunku, nes namuose – mažas vaikas, dirbti reikėjo. Iš kaimo į Maskvą atsivežėme anytą, bet ji į gatvę išeidavo ir paklysdavo, tad kai mergaitė paaugo, anyta dukrą pasiėmė atgal į kaimą", – prisiminė kaunietė.

Kai yra bendrų ryšių ne tik virtuvėje, bet ir profesijoje, jie labai sujungia, tačiau nereikia manyti, kad visada sutampa nuomonės.

"Mus tiek metų kartu išlaikė bendras mokslinis darbas. Kai yra bendrų ryšių ne tik virtuvėje, bet ir profesijoje, jie labai sujungia, tačiau nereikia manyti, kad visada sutampa nuomonės", – S.Masiokas atskleidė paslaptį, kaip tiek metų išlaikyti bendrystę.

"Dabar jauniems žmonėms labai sunku ką nors patarti, nes mes kaip bėgiais važiavome, o dabar yra visokių galimybių", – pasisakė Kristina.

Dabar kauniečių mokslinius darbus pakeitė laikas su anūkais. Seneliai stengiasi per visas šventes suburti visą šeimą prie bendro stalo, o susitikti progų tikrai yra. Pagrindines šventes papildo ir keturiolikos šeimos narių gimtadieniai. Per kiekvienas Kūčias visa šeima nusifotografuoja ir stebi, kaip visi keičiasi. O kasdieniais darbais senjorai pasidalija kaip išmano. Įprastai valgyti ruošia Kristina, tačiau rytinę kiaušinienę perleidžia kepti vyrui, kuris šį patiekalą labai skaniai gamina.

Kartu su technika

Ilgą laiką dirbusiems kauniečiams išeiti į pensiją buvo sunkoka. Jie prisipažino, kad iš pradžių jautė tuštumą, tačiau greitai ją užpildė anūkai. Senjorai atrado ir kitų pomėgių. Tiesa, nuo universitete įgytos praktikos kauniečiai toli nepabėgo.

"Mes kompiuteriu dirbame nuo kokių 1989 m., kai jie tik pasirodė. Universitetui buvo leista pagal mūsų dėstomus dalykus pirkti keturis kompiuterius. Buvome patys įkūrę skaitmeninę leidyklą, kuri tuomet Lietuvoje buvo viena iš dviejų. Tada net lietuviškų raidžių nebuvo, turėjome jas susikurti. Patys ir maketavome. Tuomet turėjau patį galingiausią kompiuterį Kaune", – pasakojo S.Masiokas.

"Buvome tūkstančiais prifotografavę senų skaidrių, kurias seniau rodydavo per projektorių, tai jas dabar skenuojam, retušuojam ir darome elektroninę versiją. Tai šeimos, bendradarbių fotografijos. Teko eiti į kursus, mokytis, kaip redaguoti nuotraukas. Čia tikrai yra ką veikti. Turime apie 4 tūkst. skaidrių. Keturių kadrų skaidrę skenuoti užtrunka apie 10 min., o dar apie porą valandų paskui tvarkome. Liks vaikams, nes kitaip viskas išbluks ir reikės išmesti", – apie užsidegimą skaitmenizuoti senuosius šeimos archyvus kalbėjo K.Masiokienė.

"Čia yra fantastinės galimybės, tik ne visada užtenka laiko. Tačiau šis darbas yra kaip poilsis ir kūryba", – antrino vyras.