Modesta dalijasi ir savo virtuvės atradimais – lengvų ir greitai paruošiamų patiekalų receptais, kurie tarsi sujungia du pasaulius viename dubenyje.
– Jau penktą kartą žiemojate Pietų Afrikoje. Kaskart čia atvykstate vis ilgesniam laikui. Socialiniuose tinkluose dalijatės, kad praėjo dar tik kelios savaitės, o Jums atrodo, kad grįžote į savo antrus namus. Įdomu: kur liko pirmieji?
– Palangoje. Ten palikome nuomojamą būstą. Savo tikruosius didelius namus pardavėme prieš metus ir nusprendėme kol kas naujo būsto nepirkti – tiesiog pakeliauti, patiems pamatyti daugiau pasaulio ir vaikams parodyti kitokį gyvenimą, kol turime tokią galimybę. Pinigus už parduotą būstą investavome į nekilnojamąjį turtą Vilniuje – įsigijome palėpę, joje įrengsime kelis mažus butukus, kuriuos planuojame nuomoti. Taigi, dabar mūsų svajonė ir tikslas – susikurti savo tikruosius namus, kai tam ateis tinkamas metas ir kai suprasime, kur norime leisti daugiausia laiko.
– Johanesburge ketinate praleisti pusę metų. Sakoma, kad tikrieji namai yra ten, kur šeima. Papasakokite apie savo šeimą.
– Mūsų šeima nedidelė: aš, mano vyras Andrius ir dvi dukros – ketverių Austėja ir beveik dvejų Amelija. Abu su vyru dirbame nuotoliniu būdu, todėl mūsų namai dažnai būna ten, kur tuo metu šviečia saulė.
Aš turiu savo sveikatingumo platformą „FitMe“ – fotografuoju, gaminu, kuriu sveikesnes receptų alternatyvas, rašau turinį, kuris padeda moterims sutaupyti laiko virtuvėje ir paprasčiau planuoti mitybą. Motyvuoju ir įkvepiu jas valgyti labiau subalansuotą maistą.
Andrius – teisininkas. Jis kiekvieną dieną iš čia jungiasi į teismus, rengia procesinius dokumentus, bendrauja su klientais Lietuvoje.
Mergaitės Afrikoje išgyvena tikrą vaikystę: daug laiko praleidžia lauke, žaidžia su kitų šalių vaikais, maudosi, eina į būrelius, lankosi draugų gimtadieniuose. Šiluma ir gamta joms suteikia neįtikėtinos laisvės ir džiaugsmo.
– Judu su Andriumi atrodote išties laiminga pora. Pasakojote, kad po penkerių metų draugystės šį rugpjūtį vienas kitam pagaliau ištarėte lemtingąjį „taip“. Ar galėčiau paklausti, kaip susiklostė Jūsų pažintis?
– Mūsų istorija prasidėjo gana banaliai – pažinčių portale „Tinder“. Pirmasis pasimatymas vyko slaptai Palangos miške, kai dar galiojo karantinas ir išeiti iš namų buvo draudžiama. Prisimenu tą akimirką labai aiškiai. Jis ėjo link manęs, o mano pirmoji mintis buvo: „Oooo, ne... Kas čia per barzdotas maniakas?“ (Juokiasi.) Bet Andrius šypsojosi. Kalbėjo ramiai, lėtai, lyg niekur neskubėtų. Jo pasitikėjimas savimi buvo tylus ir nedemonstratyvus. Būtent jo ramumas užkabino mano širdį ir jausmus.
Praėjus pirmam romantiškam mėnesiui, jis orginaliai pasipiršo – privačiame lėktuve virš Kuršių marių. Tą akimirką viskas sustojo, nuraudau, širdis virpėjo iš jaudulio, kai ant piršto dėjo pirmą mano gyvenime aštuonkampį deimančiuką. Žiūrėjau į jį ir giliai viduje jaučiau, kad šį kartą tai mano ilgai ieškotas princas.
Paskui Andrius labai greitai paliko namus Kaune, ilgametį darbą policijoje, viršininko pareigas, savo komandą, viską, kas atrodė stabilu, ir išvažiavo prie jūros. Pasirinko kurti naują gyvenimą su manimi.
– Dabar – naujas gyvenimas, nauji potyriai, nauji namai. Kodėl būtent Pietų Afrikoje?
– Visas šis kelias prasidėjo nuo mano sesers Monikos. Ji Amerikoje susipažino su savo būsimu vyru, o vėliau abu sugrįžo į Pietų Afriką tęsti jo šeimos verslo. Sesuo mus vis kvietė atvykti – ir mes pagaliau ryžomės. Pirmą kartą gyvenome mėnesį, kitą kartą – tris, vėliau šešis. Kiekvienąsyk atrodė, kad vis labiau įsišaknijame, kad Pietų Afrika tampa mūsų žiemos namais. Šiemet atsirado ir dar viena svari priežastis būti Pietų Afrikoje drąsiau – lietuviams nebereikia vizų. Anksčiau kiekviena kelionė kainuodavo ne tik pinigų, bet ir laiko, galvos skausmo: dokumentų tvarkymas, draudimai, siuntimas į Švediją, laukimas… Dabar tiesiog perki bilietus ir skrendi. Lyg kažkas būtų nuėmęs nematomą barjerą ir pasakęs: „Važiuokite, keliaukite, patirkite!“
– Pasirinkote Johanesburgo miestą. Koks jis? Ar jau spėjote gerai jį pažinti?
– Johanesburge gyvena apie 6 mln. žmonių. Jis – pramoninis, gyvas, chaotiškas, bet ne vandenyno miestas. Iš pirmo žvilgsnio gal atrodo kiek griežtokas ir labai triukšmingas, bet kuo ilgiau čia būni, tuo labiau atrandi savo ritmą ir vietas, kuriose širdis nurimsta. Vos už 1 500 km – Keiptaunas, vienas įspūdingiausių miestų, kokius esu mačiusi. Kartais, žiūrėdama į vandenyną, kalnus ar miesto šviesas, stovėdavau sustingusi iš jaudulio ir garsiai sakydavau vyrui nesistengti įtikinti, kad kur nors dar gali būti taip gražu.
– Kas Jums suteikia namų jausmą toli nuo Lietuvos?
– Namų jausmą čia kuria žmonės: sesers šeima, draugai, su kuriais susipažinome, bendros vakarienės, pokalbiai, kartu leidžiami savaitgaliai. Net tie daiktai, kuriuos paliekame Afrikoje – jų pasiilgstame kaip mažų savo gyvenimo detalių. Galiausiai, namai yra ten, kur mes keturiese esame kartu – Lietuvoje ar Afrikoje.
– Kas paskatino pasirinkti tokį gyvenimo būdą – laisvą, be nuolatinės gyvenamosios vietos? Kas šiame kelyje Jus labiausiai traukia?
– Pardavėme namus Palangoje, nes gavome labai gerą pasiūlymą, kuris leido akimirksniu atsikratyti visų finansinių įsipareigojimų ir atsidėti pinigų ateities svajonių namams. Tai padarę tą pačią akimirką supratome, kad nenorime skubėti ir vėl prisirišti prie vienos vietos. Kol mergaitės mažos, mums patinka gyventi tarp dviejų pasaulių – pusę metų Lietuvoje, pusę – Pietų Afrikoje. Dėl savo tikrųjų namų dar nesame apsisprendę.
– Kokius kriterijus keliate savo laikiniems namams Afrikoje? Ar ten saugu?
– Saugumas Johanesburge – labai svarbus kriterijus. Čia reikia laikytis taisyklių. Todėl gyvename Styn City – vienoje saugiausių ir moderniausių gyvenviečių visoje Afrikoje, kur ne tik gera, bet ir ramu. Galime be streso auginti vaikus, sportuoti, vaikščioti, dirbti vietiniame biure. Svarbiausia – nesipuikuoti, nevaikščioti pavojingais rajonais, neprovokuoti vietinių. Per penkerius metus neturėjome nė vieno incidento.
– Gyvenimas tarp dviejų šalių primena gyvenimą ant lagaminų. Ar Jums pavyksta išlaikyti minimalistinį požiūrį į daiktus?
– Kiek įmanoma – taip. Afrikoje nuomojamės sandėliuką, kuriame laikome savo daiktus. Kadangi nuomojami namai čia dažnai būna be baldų, per penkerius metus jau prisikaupė lovų, stalų, kėdžių ir kitų būtinų buities smulkmenų. Stengiamės turėti tik tai, kas tikrai reikalinga, bet kartu ir gyventi komfortiškai.
– Feisbuke dalijatės užburiančiais Afrikos rytmečių vaizdais – paukščių klegesiu ir basomis per rasotą žolę bėgiojančiomis mergaitėmis. Kokie tie rytai Johanesburge? Kokia kasdienybė?
– Lietuvoje tempas intensyvesnis, o čia viskas plaukia palengva. Keliamės anksti. Vaikai irgi keliasi su saule, o vakare gulasi 19 val. Rytai čia ramūs, šilti. Gaminu pusryčius, auklytė padeda suruošti mergaites, kurios kasdien lanko būrelius, žaidžia, mokosi, bendrauja. Aš namuose gaminu, fotografuoju, kuriu „FitMe“ turinį, dalijuosi mūsų gyvenimo kasdienybe su savo auditorija. Vakare, kai mergaitės užmiega, mes su vyru sėdime kieme po žvaigždėmis ir kalbamės. Apie 21 val. einame miegoti, nes anksčiau nusileidžia saulė ir ateina ramybė.
Šioje šalyje lengviau atsiriboti nuo skubėjimo, kasdienių pareigų chaoso, spaudimo „suspėti viską“.
– Ar per tuos metus, kai žiemojote Afrikoje, Jūsų šeimoje atsirado naujų tradicijų? Galbūt kokių nors įpročių, kurie įaugo į kasdienybę?
– Atsirado ir nemažai. Sekmadieniai čia skirti tik mums keturiems. Tada keliaujame, atrandame naujų vietų, einame į svečius, parkus, žaidimų aikšteles. Artėja Kalėdos, kurias, kaip ir kasmet, švęsime pas mano sesers vyro tėvus – prie didelės eglės, židinio, apsupti didelio vaikų šurmulio. Čia būna taip jauku, kad kartais atrodo, jog esame filme. Neįprasta ir tai, kad Kalėdos čia ateina vasarą, kai už lango šildo saulė, čiulba paukščiai, o mergaitės basos laksto po žolę.
– Kas Jus labia
usiai nustebino pirmaisiais metais gyvenant Pietų Afrikoje? Kokie įspūdžiai ar patirtys buvo visiškai netikėti?
– Labiausiai stebino ir tebestebina kontrastai. Čia prabanga ir skurdas visai šalia. Beždžionės, kurios prie baseino gali pavogti tavo maistą, kol deginiesi. Ir, žinoma, aptarnaujantis personalas namuose. Iki dabar tai atrodo neįprasta, bet suprantu, kiek ši paslauga labai palengvina šeimoms kasdienybę ir sukuria daug naujų darbo vietų vietiniams žmonėms.
– Kaip jaučiasi Jūsų mergaitės, gyvendamos taip toli nuo namų? Ar joms lengva prisitaikyti prie naujos aplinkos?
– Jos čia laimingos. Austėja jau puikiai kalba angliškai, o mažoji greitai mokosi iš aplinkos. Mergaitės čia turi daug veiklų – futbolą, plaukimą, kūrybinius užsiėmimus, svajoja lankyti šokius, gimnastiką.
– Kokią naudą iš gyvenimo tarp dviejų šalių joms įžvelgiate?
– Pirmiausia – atvirumą pasauliui. Jos bendrauja su vaikais iš skirtingų kultūrų, kalba dviem kalbomis, greitai adaptuojasi ir dar greičiau visko mokosi. Matau jų drąsą, smalsumą ir lankstumą. Jų akys čia visada spindi, jos noriai eina į naujas vietas, noriai bendrauja, atranda naujų dalykų. Svarstome ir apie jų ateities mokslus Afrikoje.
– Esate tinklaraščio „Lengvo maisto virtuvė su Modesta“ autorė, kur dalijatės sveiko, paprasto ir skanaus gyvenimo būdo idėjomis. Papasakokite, kokie Afrikoje atrasti produktai tapo Jūsų virtuvės favoritais.
– Gaminu tokius pat patiekalus kaip ir Lietuvoje. Gal tik vietos produktai šviežesni, skanesni, o vyras dar pridurtų, kad ir pigesni. Kartais einame į vietines kavines paragauti kažko egzotiškesnio, bet namuose vis tiek palaikau lietuvišką sveikesnę virtuvę.
– Kokie Afrikos žmonių charakterio bruožai ar gyvenimo įpročiai Jus labiausiai įkvepia?
– Nuoširdumas, paprastumas, dar – ramus ir neskubantis gyvenimas. Žmonės daug šypsosi, domisi, padeda. Gyvenadama čia jaučiu mažiau streso, daugiau žmogiškumo. Bet ir Lietuvoje jo tikrai netrūksta: juk nuo mūsų pačių priklauso, kokius žmones turime šalia.
– Ar gyvenimas Afrikoje jau paliko savo pėdsaką? Kaip jis pakeitė įpročius, mąstyseną, požiūrį į gyvenimą?
– Afrika mane keičia kasmet, ir tas pokytis vyksta ne išorėje, bet viduje. Čia atrandu daugiau šviesos, džiaugsmo, natūralios ramybės. Suvokiau, kad šioje šalyje lengviau atsiriboti nuo skubėjimo, kasdienių pareigų chaoso, spaudimo „suspėti viską“. Čia aš tarsi įkvepiu giliau ir tikrai išgirstu save, randu daugiau laiko sau. Todėl mokausi kalbos, lankau kursus, gilinu žinias, susitinku su įdomiais žmonėmis, kurie ateina į mano gyvenimą labai natūraliai. Kalbėdama su jais plečiu savo akiratį, požiūrį, atsiveriu naujoms idėjoms ir perspektyvoms, kurių Lietuvoje galbūt neturėčiau. Afrika mane moko drąsos ir paprastumo vienu metu. Moko pasitikėti gyvenimu, klausytis savo emocijų, o ne tik kurti planus. Moko nebijoti keistis ir nebijoti iš gyvenimo norėti ko nors daugiau.
– Gal svarstote čia įsikurti visam laikui?
– Dažnai kalbame apie modelį: devyni mėnesiai Afrikoje, trys Lietuvoje. Domimės mokyklomis, vizomis, galimybėmis. Kol kas dar neskubame, bet širdyje jaučiu, kad per penkerius metus, praleistus čia, pamažu kuriasi mūsų antrieji namai.
Pupelių troškinys su tunu
5 šaukštai (50 g) konservuotų pupelių,
1/3 skardinės (54 g) konservuoto tuno,
5 (50 g) pomidoriukai,
1 maža (80 g) morka,
1/2 saujos (40 g) kalafioro,
1 sauja (30 g) špinatų,
1 šaukštas (15 g) fetos sūrio,
2 šaukštai (30 ml) kokosų kremo,
1 šlakelis (3 ml) citrinos sulčių,
1/2 skiltelės (2 g) česnako,
žiupsnelis (1 g) mėgstamų prieskonių,
šlakelis (3 ml) alyvuogių aliejaus.
Smulkiai supjaustau daržoves ir česnaką, pomidorus perpjaunu pusiau. Į įkaitintą keptuvę su aliejumi sudedu susmulkintas daržoves, pupeles, česnaką ir prieskonius, trumpai pakepinu. Sudedu špinatus ir leidžiu jiems suminkštėti. Įdedu fetos, kokosų kremo, gerai išmaišau. Trumpai pakepinu. Gautą masę sudedu į dubenį, ant viršaus uždedu konservuoto tuno ir apšlakstau citrinų sultimis. Greita, sotu, skanu ir labai paprasta.
Kugelis su žuvies faršu
1 (75 g) saldžioji bulvė,
1 (100 g) paprasta bulvė,
80 g mėgstamos žuvies filė,
1 kiaušinis (60 g),
keli (apie 40 g) grybai,
1 šaukštas (15 g) grietinės,
1 šaukštas (15 g) tarkuoto sūrio ir dar šiek tiek viršui,
žiupselis druskos ir pipirų,
šlakelis (3 ml) alyvuogių aliejaus.
Įkaitinu orkaitę iki 180 °C. Bulves (saldžiąją ir paprastą) sutarkuoju smulkiai, grybus supjaustau mažais gabalėliais. Žuvį susmulkinu šakute arba sumalu. Dubenyje sumaišau žuvį, tarkuotas daržoves, kiaušinį, grietinę, sūrį, druską ir pipirus. Masę sudedu į kepimo aliejumi pateptą formą, viršų pabarstau sūriu. Kepu apie 30–35 min., kol paviršius tampa auksinis ir lengvai traškus.
Naujausi komentarai