Vytauto Didžiojo ir M.K.Čiurlionio tiltus jungianti H. ir O.Minkovskių g., pavadinta vienų garsiausių iš Kauno kilusių asmenybių vardais, nepuošia jų atminimo. Nors ji driekiasi palei Nemuną, nuo seno čia įsikūrusi pramonė nepalieka priėjimo prie vandens.

Garsina Kauną

XIX a. pabaigoje Kaune gimę broliai Hermanas ir Oskaras Minkovskiai savo vaikystę praleido Aleksote. Jų tėvas buvo grūdų pirklys, o Aleksote kaip tik tuo metu buvo pastatyti iki šiol išlikę ir naudojami grūdų sandėliai bei grūdų elevatorius. Broliai mokėsi tuometėje Gubernijos gimnazijoje (dabar – Maironio gimnazija), o vėliau su tėvais išsikraustė į Karaliaučių.

Ant Maironio gimnazijos sienos esančios atminimo lentos skelbia, kad čia mokėsi žymus fizikas ir matematikas H.Minkovskis bei žymus fiziologas ir gydytojas O.Minkovskis.

Matematiką Albertui Einsteinui Ciuricho universitete dėstęs H.Minkovskis laikomas vienu iš reliatyvumo teorijos pradininkų, o nepagydomą ligą – cukrinį diabetą tyrinėjusio O.Minkovskio moksliniai atradimai padėjo sukurti insuliną.

1922 m. pagrindinė Fredos g., kurioje stovėjo Minkovskių namas, buvo pavadinta H.Minkauskio vardu. Sovietmečiu ji buvo pervadinta tarpukario darbininko, nušovusio lentpjūvės savininką ir dėl to sukėlusio didžiulį 1936 m. darbininkų streiką, A.Kranausko vardu. 1989 m. gatvei grąžintas brolių H. ir O.Minkovskių pavadinimas.

Pramonės objektai

Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius teigia, kad ši gatvė jau nuo seno buvo pramoninė: "Kai pradėta statyti Kauno tvirtovę, nuspręsta Aleksote įrengti grūdų sandėlius. Šitiek kareivių reikėjo išmaitinti, reikėjo kažkur sandėliuoti maistą. Jiems atsiradus, atsirado ir gatvė."

Pasak architekto, Aleksotas prie Kauno buvo prijungtas tik XX a. pradžioje, tada ir gatvė gavo savo pavadinimą. "Aleksoto ilgai nenorėjo prisijungti, jis visą laiką priklausė ne Lietuvai: tai rusams, tai prancūzams. Ir dabar tai yra Vilkaviškio vyskupija", – šypsojosi N.Valatkevičius.

Tuo metu pastatyti grūdų sandėliai ir elevatorius yra naudojami iki šiol. Pasak N.Valatkevičiaus, pastatai įtraukti į paveldo registrą ir tinkamai prižiūrimi. Sovietmečiu grūdų pramonė plėtėsi, buvo pastatytas dar vienas elevatorius, veikė gelžbetonio gamykla, "Fredos" baldų fabrikas.

"Ne visi jau pamena, bet Fredoje buvo ir ypatinga kooperatinė parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti išskirtinių prekių. Į ją važiuodavo žmonės iš viso Kauno", – prisiminė šiuo metu taip pat Fredoje gyvenantis architektas.

Nėra priėjimo

Sovietmečiu čia veikė ir Kauno senasis uostas. Apie jo egzistavimą dabar primena tik išlikusi prieplauka, švyturį primenantis bokštas, uosto kranas ir vienišas ant kranto iškeltas laivelis. Krovininių laivų uostas 2006 m. perkeltas į Marvelę, o senojo uosto teritorija nupirkta "Kauno grūdų". Įmonė aikštelę naudoja statybinėms medžiagoms saugoti ir skirstyti.

Nors į uosto teritoriją "Kauno dienos" žurnalistai pateko be problemų, tačiau 6 m aukščio stati prieplauka ir kalnai žvyro bei smėlio tikrai nemasina čia pasimėgauti upe. Nesėkmingi ir kiti bandymai, išsukant iš H. ir O.Minkovskių g., patekti prie kranto. Čia apsitvėrusios teritorijas įvairios įmonės – galima rasti ir gamyklą, ir autoservisą, ir įvairias transporto aikšteles.

Prie upės galima prieiti nebent pačioje gatvės pradžioje, kur įrengta nemokama automobilių aikštelė. Šioje pakrantės vietoje savivaldybė norėtų pastatyti Kongresų, koncertų ir konferencijų rūmus.

Anot N.Valatkevičiaus, ne kartą buvo galvota, kaip atgaivinti šią upės dalį. "Kiek mes turime gatvių: Jonavos, Raudondvario, H. ir O.Minkovskių – visose gatvėse yra arba pramonė prie vandens, arba gatvė prie vandens. Žmogus Kaune turi tiek vandens, o prie jo nueiti rankų nusiprausti beveik neįmanoma", – pastebėjo architektas.

Reikia investuoti

Pasak jo, 1995 m. rengiant detalųjį Fredos planą buvo parengtas ir regeneracijos projektas, kurio esmė – nuo upės pašalinti pačią taršiausią pramonę. Taip savo veiklą pakeitė ir gelžbetonio gamykla.

Anot N.Valatkevičiaus, ir šio, ir 2004 m. parengto gatvės detaliojo plano pagrindinė idėja – pramonę pakeisti administracinėmis patalpomis. Tuomet susidarytų tam tikras eismo žiedas: Vytauto Didžiojo tiltas–H. ir O.Minkovskių g.–M.K.Čiurlionio tiltas–Karaliaus Mindaugo pr.

"Vienas kitas pasikeitimas įvyko. Manau, kad jei atsirastų Kongresų rūmai, tai irgi paskatintų įmones kurti kitame krante", – vis dėlto, pasak N.Valatkevičiaus, gyventojų Kaune mažėja, daugybė tuščių patalpų, kurias galima atgaivinti, stovi ir centre, tad H. ir O.Minkovskių g. atrodo neprioritetinė.

"Aišku, gerai būtų, kad bent jau šaligatviai visoje gatvėje atsirastų, o dabar tik vietomis padaryti", – pagal 2004 m. detalųjį planą taip pat numatyta gatvę po vieną juostą praplatinti, todėl daugelis savivaldybei priklausančių pastatų neprivatizuojami, nes kažkada reikės juos griauti. Be to, į gatvę turėtų būti nutiesti pėsčiųjų tiltai iš Nemuno salos.

"Bet iki kur tu eisi tais tiltais? M.K.Čiurlionio tiltas leido išties atsigauti Aleksotui, o visa kita – 1900 m. Minčių yra, viskas paruoša, dirva yra, tačiau reikia kažko imtis. Manau, kad A.Juozapavičiaus pr. pavyzdys rodo, kad jeigu įdedi, grąža visada bus", – N.Valatkevičius užsimena, kad vis dėlto didžioji dalis teritorijos priklauso ne savivaldybei, ir jos savininkai galėtų labiau pasitvarkyti.

Sentimentai upių uostui

Anot urbanisto Jurgio Rimanto Palio nuotr.), prekybinis uostas ties H. ir O.Minkovskių gatve buvo pastatytas 1914 m. Sovietmečiu jis buvo išplėstas – pastatyta metalinė įlaidinė siena. Jos aukštis suplanuotas atsižvelgiant į kintantį Nemuno lygį.

"Čia švartuodavosi laivai, baržos, baidokai, raketos sustodavo pasipildyti kuro. Buvo labai gražūs portaliniai uosto kranai, kurie  labai papuoštų miestą. Deja, vienas jau iškeliavo į metalo laužą. Dar stovi gelžbetoninis bokštas, kuriame turėjo būti įrengtas uosto valdymo pultas. Ta siena, tie kranai, tas geležinkelis, kuris ateina iki uosto, ir tas bokštas – tai yra Kauno, kaip buvusio didžiausio ir vienintelio Lietuvoje upių laivų uosto, labai svarbus ženklas ir dabar visa tai ignoruoti ir po truputį naikinti yra absoliutus dvasinis chamizmas. Čia reikėtų sukurti tokį polifunkcinį centrą, kuriame išlikę uosto ženklai dalyvautų miesto kompozicijoje. Man pikčiausia, kad to nesupranta miesto architektai. Komponuojant naują kvartalą reikėtų į visa tai atsižvelgti, viskas turėtų būti vienas kontekstas. Turi būti keliamas miesto prestižas, o ne Šilainiai dėliojami. Visi kalba, kad reikia grąžinti miestą prie upės. Vadinasi, turime suvokti, kad tie išlikę ženklai – pagrindas įgyvendint laivų miesto idėją. Tai Kauną išskirtų iš kitų miestų ir pridėtų vertės – ir turistinės, ir emocinės,ir istorinės," – sako urbanistas.