Urbanistų kritikuojama ir tarsi niekuo neypatinga, tačiau skambiai pavadinta – Kovo 11-osios g. nuo pat savo atsiradimo išsaugojo tris traukos centrus: "Girstupį", Draugystės parką ir Dainavos turgavietę.

50 metų istorija

Kovo 11-osios g. negali pasigirti išauginusi daugybę žymių žmonių, negali pasididžiuoti savo blokinių namų architektūra ar kaimynų bendruomeniškumu. Nors urbanistas Saulius Lukošius nevadina jos net miesto gatve, o tik apstatyta teritorija su transporto koridoriumi, čia prabėgo ne vieno vaikystė ir ne vienas turi sau mielų prisiminimų, kad ir pakeliui į mokyklą klampojant po pelkėtas molynes.

Kai septintajame dešimtmetyje buvo projektuojama Ramybės g. (pirmasis jos pavadinimas), ėjusi priemiesčio tyrlaukiais palei kelis privačius namus, S.Lukošius buvo dar moksleivis. Tačiau vėliau įsiliejęs į Miesto statybos projektavimo instituto architektų gretas jis suplanavo Eigulių ir Šilainių mikrorajonus, buvo Kauno miesto 2003–2013 m. bendrojo plano projekto vadovas ir keleto bendrojo plano dalių autorius, todėl yra turbūt vienas daugiausia apie Kauno gatves žinančių žmonių.

Nors Kovo 11-osios g. nėra pati įdomiausia Kauno istorijos dalis, kažkokiomis aplinkybėmis ji vis dėlto atsirado ir dabar dar galime įžvelgti daugiau nei prieš pusšimtį metų įgyvendinto projekto sprendimų.

Nebūtinai rami gatvė

Gatvė prasideda ties VI fortu. Pasak S.Lukošiaus, pačiu seniausiu, bet ir gana nepatogiu žiedu Kaune. "Projekto vykdytojai pasakojo, kad įrengdami šį žiedą rado žmonių kaulų", – prisiminė urbanistas. Kadangi VI forte buvo laikomi karo belaisviai, tai buvo sakoma, kad žiedas pastatytas ant jų palaikų.

Pirmasis gatvės kvartalas, anksčiau vadintas Ramybės kvartalu, išsaugojęs senojo miesto veidą – kairėje gatvės pusėje vis dar stovi eilė individualių namų. Pasak S.Lukošiaus, šioje atkarpoje dar galima įžiūrėti klasikinės gatvės bruožų – platūs šaligatviai, sklypais apribota gatvės erdvė.

Nors Ramybės pavadinimas lyg turėjo pažymėti itin ramią gatvę, S.Lukošius tikina, kad tokioms priemiesčio gatvėms tiesiog būdavo suteikiami kuo neutralesni pavadinimai, o svarbesnėms – politinių figūrų vardai. 1965 m., švenčiant Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje 25 metų jubiliejų, gatvė pervardyta į LTSR 25-mečio. Toks pavadinimas liko iki pat Kovo 11-osios vardo suteikimo.

Švytuoklinė emigracija

Didžiausias gatvės ir rajono centras buvo "Girstupio" kultūros ir prekybos kompleksas. Pasak S.Lukošiaus, jį suprojektavo architektas Vytautas Dičius su architektu Algimantu Lėcku, o Dirbtinis pluoštas savo lėšomis pastatė kultūros rūmus savo darbuotojams ir miesto gyventojams.

"Tai buvo lyg pramoninio ir gyvenamojo Kauno paribys. Visas miestas, kuris buvo statomas anksčiau, buvo kaip įvairių funkcinių zonų mišinys, kur visuomeninės, pramoninės, daugiafunkcės ir gyvenamosios zonos buvo susipynusios ir susimaišiusios. Naujasis Kaunas pagal to meto planavimo tendencijas ir normas buvo planuotas stambiomis skirtingomis zonomis: visuomenine, pramonine, gyvenamąja, rekreacine ir komunaline, kur talpinti ir garažų masyvai. Gyventojai gyveno vienur, dirbo kitur, automobilį laikė dar kažkur, pvz., Šiaurės pr., vyko savotiška švytuoklinė migracija. O dar buvo kolektyviniai sodai užmiestyje", – urbanistas aiškino, kiek daug laiko toks švytavimas atimdavo.

Upelio slėnis

Pasak S.Lukošiaus, "Girstupio" pavadinimas neatsitiktinis – kitoje gatvės pusėje teka upelis Girstupis. Anksčiau upelis tekėjo paviršiuje, o dabar jis teka vamzdžiais, išlenda į paviršių ties Zoologijos sodo riba, po to vėl teka po Tunelio g. ir į Nemuną. Urbanistas nesupranta, kaip atsirado "Girstučio" pavadinimas – nieko bendro neturintis su jokia geografine nuoroda.

Taigi prie pat šaligatvio esantis duburys yra senas Girstupio slėnis, užpiltas, kanalizuojant upelį.

"Problema, kad Girstupis nuolat buvo teršiamas, nes dalis individualių namų savininkų buvo nelegaliai į jį nukreipę savo kanalizacijos vamzdžius", – S.Lukošius pasakojo, kad apie dvidešimt metų šis duburys nebuvo visai išnaudojamas.

Tik neseniai jis nuo gatvės ir ant šlaito stovinčių dvylikaaukščių namų buvo sutvarkytas, įrengti laiptai, slėnyje įrengta vaikų žaidimų aikštelė, treniruokliai, poilsio zona su žaliąja veja ir suoliukais. Tai padaryta vietinės bendruomenės rūpesčiu. Dabar čia vyksta bendruomenės šventės, slėnis tapo mėgstama gyventojų poilsio vieta.

Bermudų trikampis

Į Kovo 11-osios g. įvažiavę seniausiu Kaune žiedu, kuris dėl penkių gatvių sankryžos sulaukė mūsų pašnekovo kritikos, pavažiavę tolėliau įsukame į dar vieną unikalų, didžiausią Kaune transporto žiedą.

"Taikos pr. buvo pagrindinė naujojo Kauno vidinė magistralė – nuo Vilijampolės per Savanorių pr. ir Taikos gyvenamąjį bei Naujasodžio pramonės rajonus iki pietrytinio Kauno aplinkkelio. Tokia didžiulė sankryža buvo padaryta todėl, kad po jos apačia turėjo eiti minėta magistralinė gatvė. Aš siūliau, kad Kovo 11-osios g. būtų galima pratęsti virš žiedo, kad nereikėtų tiek važinėti ratais", – urbanistas prisimena, kiek tais laikais dėl tokių sankryžų pykosi su kelių inžinieriais, bandė jiems paaiškinti, kad tokiam žiedui vieta užmiesčio magistralėse, o ne mieste, bet jiems svarbiau buvo formalios normos.

Šalia žiedo įsikūręs ir Bermudų trikampiu vadinamas gyvenamųjų namų kvartalas prie Taikos pr. Jis užstatytas ekraniniais gyvenamaisiais namais, atskiriančiais triukšmingas aplinkinių gatvių erdves ir ramias gyvenamąsias zonas kvartalo viduje.

Ši S.Lukošiaus parengta koncepcija tapo urbanistinio konkurso laureate, techninį projektą parengė architektė Gražina Miškinienė, o originalius ir išraiškingus namus suprojektavo architektas Edmundas Andrašius. Vadinamieji ekraniniai namai suprojektuoti taip, kad į butą patektų kuo mažau aplinkos triukšmo – visi gyvenamieji kambariai yra atsukti į kvartalo vidines erdves.

Tautų draugystė

Kita Kovo 11-osios g. atkarpa – tarp Taikos pr. žiedo iki V.Krėvės pr. žiedo yra lankoma aplinkinių gyventojų dėl čia esančio Draugystės parko. Urbanistų Alvydo Prano Steponavičiaus ir Raimondos Augustienės suprojektuota poilsio zona tuo metu vadinosi Tautų draugystės parku, kurį puošė skulptūros, sukurtos tautų draugystės tema.
Anot S.Lukošiaus, A.P.Steponavičius, projektuodamas parką, įgyvendino Lietuvoje unikalų dalyką –  iš daugiabučiams kasamų pamatų žemių suformavo plokščią erdvę skaidančius kalnelius. Žiemą jie tampa tikru gėriu nuo jų čiuožinėjantiems vaikams, su slidėmis pasirodo ir keletas senjorų.

Šalia parko, priešais prekybos centrą "Rėda", kur dabar yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, turėjo būti Taikos rajono kultūros centras. "Kai statydavo mikrorajono centrą, pastatydavo parduotuvę, buitinio aptarnavimo, maitinimo objektus, būdavo numatytas ir kultūros centras, tačiau jam kažkaip pinigų neužtekdavo", – pasakojo pašnekovas.

Šaltos bendruomenės

Pravažiavę dar vieną žiedą sukame į paskutinę Kovo 11-osios g. atkarpą, kuri žinoma daugeliui kauniečių. Kol nebuvo didžiųjų prekybos centrų, apsipirkti važiuodavo į 25-mečio turgelį, dabar vadinamą Dainavos turgaviete.

"Šitas rajonas nėra miestas tikrąja prasme, tai stambiaplokščių namų sankrova. Atsirado Kaune stambi pramonė, todėl pradėjo statyti pigių ir paprastų daugiabučių namų masyvus, tam, kad apgyvendintų atvykstančius dirbti žmones. Neva vadovautasi laisvo užstatymo principu, bet teritorija tikru miestu netapo. Čia nėra kiemų, nėra asmeninių namo erdvių, namai prastos kokybės, jokios architektūros", – anot S.Lukošiaus, nors ir norėdamas negalėjai sukurti čia ko nors vertingesnio, nes tokia buvo namų technologija, normos ir sovietinė elgetystė.

Urbanistas prisimena, kaip ir jis, ir A.P.Steponavičius, žinodami Vakarų tendencijas, norėjo sukurti daugiau automobilių stovėjimo vietų prie daugiabučių, tačiau negalėjo, nes griežta dangų kiekio norma buvo 14 proc. nuo užstatomo namais ploto, to pakako tik siauriems takams, privažiavimo keliukams ir minimalioms automobilių aikštelėms.
Tokia masinė beasmenė statyba sukūrė ir šaltas daugiabučių bendruomenes. "Į tuos mikrorajonus sumetė namus, suteikė butus gyventojams, ir kas iš to išėjo – tie žmonės buvo vienas kitam svetimi, tik atsidūrę vienoje kaimynystėje. Tai buvo didžiuliai socialiniai skirtumai, kurie tuo metu buvo laikomi sovietiniu privalumu."

Tik pastarųjų metų laikotarpiu atsirado ir tvirtėja mikrorajonų bendruomenės (Dainavos ir kitos), kur gyventojai atranda savo tapatybę.

Parką įvertina ne tik vaikai

Urbanistas Alvydas Pranas Steponavičius Draugystės parko projektą laiko vienu sėkmingiausių per savo karjerą.

"Parkų kūrėjai retai sulaukia savo kūrybos rezultatų. Man pavyko. Baigiant statyti Dainavos gyvenamąjį rajoną reikėjo pagal galiojusius normatyvus įveisti rajono parką. Gavau pasiūlymą parengti jo projektą. Mokiausi pas aukščiausio lygio mokytoją botanikę dendrologę profesorę Mariją Lukaitienę, todėl kinkų nesudrebinau. Buvome išstudijavę turtingą, daugiausia prancūzo E.Andre kurtų keturių Lietuvos parkų, patirtį.

Teritorija, skirta parkui – lygi, iš trijų pusių apribota triukšmingų gatvių, Muravos ganykla neteikė vilčių ramaus poilsio galimybei. Taip sutapo, kad mieste atsirado poreikis sugrąžinti buvusią P.Vileišio aikštės erdvę, iš ten pašalinti supiltą tribūnoms įrengti Radijo gamyklos pamatų gruntą. Tuomečiam miesto merui pasiūliau sutrumpinti numatytą grunto išvežimo kelią ir suvežti žemes parke dirbtiniam reljefui suformuoti. Paaiškinau, kad taip galėsime sudaryti apsaugotas nuo gatvių triukšmo erdves. Numatytose vietose buvo supilti žemės kapčiai. Atrodė klaikiai. Teko prisiminti per karinį parengimą įgytą tanko valdymo patirtį ir parodyti buldozerio vairuotojui, kaip sklandžiai supilti kalveles. Pirmieji jas, ypač žiemą, įvertino Dainavos vaikai.

Pavasarį prasidėjo sodinimo darbai. Dendrologijos projektą ir autorinę priežiūrą vykdė želdinių fanatikė, M Lukaitienės mokinė, architektė Raimonda Augustienė. Tai ji liepdavo apversti šaknimis į viršų sukištus į žemę retų veislių medžius. Deja, dabar Raimonda džiugina savo projektuotais želdynais turtingus JAV vakarų pakrantės amerikonus.

Parkas jau teikia pavėsį, tylą, paukščių klegesį. Ir kai išgirsti komplimentus iš kolegų, draugų, gyvenančių Dainavoje, širdį užlieja šiluma. Labai linkiu tokio jausmo visiems, ką nors veikiantiesiems."