"Jei vienu metu suskambėtų visi mano laikrodžiai, turbūt sugriūtų namas", – juokauja prieš ketverius metus pradėjęs rinkti mechaninius laikrodžius 58 metų Ežerėlio girininkijos girininko pavaduotojas Vytas Sinkevičius.

Brangiausias – 1800 litų

Dabar jo kolekcijoje – bent 300 pastatomų bei pakabinamų nuo keliasdešimt iki 210 cm dydžio mechaninių laikrodžių.

"Turiu kelis įdomius kvarcinius laikrodžius, marmurinius prie židinio. Bet renku tik mechaninius, su svareliais", – lipant į antrą namo aukštą, kur su žmona gyvena Vytas, apstulbino laikrodžiais nukabinėtos sienos.

"Tik-tak", "bim-bam"... Tarsi gyvos tiksėjo ir skambėjo sienos, o V.Sinkevičius atsiduso: "Iškilo problema – laikrodžiams randu vis mažiau vietos."

Vyto namuose laikrodžiais nukabinėtos ne tik koridoriaus, bet ir vestibiulio, visų kambarių, virtuvės, miegamojo ir palėpės sienos.

"Tualete dar nėra, – nusijuokė gamtą mylintis Lietuvos patriotas V.Sinkevičius ir pasakojo apie savo kolekciją. – Jie visi veikiantys. Išvalau spiritu, sutvarkau, sutepu. Jei gedimas labai rimtas, nešu pas vieną žmogelį Šančiuose. Auksinės rankos, viską sutvarko!"

Beveik visus laikrodžius girininko pavaduotojas pirko sendaikčių turguje prekybos miestelyje "Urmas", kur atvyksta ir vokiečiai, latviai, lenkai, rusai. Dalį – Aleksoto turguje, mugėse, per internetą.

"Perkant iš lenkų nusiderėti sunku, – subtilybes vardijo kolekcininkas. – Antikvaruose – labai brangu. Yra puikių, nuostabių laikrodžių, bet jų kainos – itin didelės. Galima nusipirkti vieną laikrodį už dešimt tūkstančių ir gėrėtis, bet neturiu galimybių kolekcionuoti tokių brangių laikrodžių."

V.Sinkevičiaus kolekcijoje yra vienas vokiškas laikrodis: 210 cm dydžio pastatomą laikrodį už 1800 litų pirko iš marijampoliečio. Tai – bene brangiausiai atsiėjęs eksponatas. Beveik visi Vyto laikrodžiai kainavo nuo 30 iki 300 litų.

Seniausiam – apie 200 metų

"Šitas buvo povandeniniame laive, – V.Sinkevičius parodė Aleksoto turguje įsigytą 50–60 metų senumo SSRS pagamintą laikrodį. – Antimagnetinis. Buvo uždažytas ciferblatas. Išploviau, išvaliau ir puikiai veikia. Šitą pirkau internete. Šiuolaikinis – amerikiečių "Howard Miller". Labai gražiai skamba. Beje, kas 15 minučių. Šitas irgi amerikiečių – apie 140 metų senumo – "Waterburry Clock", o šitas vokiškas – gal kokių 200 metų senumo, jis seniausias mano kolekcijoje. O šis vokiškas irgi labai gražiai skamba. Muša pusvalandžius ir valandas."

Vytas pasuko į priekį rodyklę. Po akimirkos suskambėjo švelni, liūliuojanti melodija. Po to priėjo prie kito laikrodžio, vėl pasuko rodyklę ir vėl suskambėjo graži melodija.

"O šitas 140 metų senumo amerikietiškas žadintuvas prikels bet ką, – nusijuokė V.Sinkevičius, pasuko dar vieną rodyklę ir po keliolikos sekundžių įkyriai suskambėjo senas laikrodis. – Dvasiomis, burtais ir vaiduokliais netikiu – nesąmonė. O štai šie vadinami 400 dienų laikrodžiais, nes kartą prisukti eina būtent tiek laiko."
Aplink girdėjosi tiksėjimas ir kartkartėmis pasigirsdavo melodija ar laikrodžio dūžiai.

"Jau negirdžiu ir man netrukdo laikrodžių skambesys, nes kas kelias ar keliolika minučių nuolat suskamba koks nors laikrodis. Girdėjau, kad kiti žmonės negali pakęsti net tiksėjimo, – stebėjosi Vytas ir nusijuokė. – Vieną vis dėlto išjungiau, nes skambėdavo kaip varpai bažnyčioje. Žmona prie garsų irgi įprato. Tiesa, seniau keikdavo mane, kai važiuodavau į sendaikčių turgų, nes žinojo, kad parsivešiu ne vieną laikrodį."

Daugiausia – vokiškų

Per beveik ketverius metus Vytas nusipirko bent 300 laikrodžių. Kartais per vieną savaitgalio išvyką, dažniausiai į Kauną, jis parsiveža dešimt ar net daugiau laikrodžių.

"Kartą vieną ilgą švytuoklę padėjau ant automobilio stogo, kol sukroviau laikrodžius, ją pamiršau. Važiavau namo ir pakeliui švytuoklę pamečiau", – nusijuokė iš savo klaidos V.Sinkevičius.

Dabar laikrodžiai kabo jo namuose visur: virtuvėje jų daugiau nei dvidešimt, o miegamajame mažiausia – tik dvylika. Kambariuose, koridoriuje, net balkone – po kelias dešimtis.

Daugiausia – vokiškų, "Gustav Beckers", taip pat šią bendrovę perėmusios "Junghans", amerikietiškų "Howard Miller" ir kitų Europos šalių – prancūzų, anglų, šveicarų, buvusios SSRS.

Kai kurie jų atrodo kaip meno kūriniai, su piešiniais ar žmonių figūromis, išraižymais, pagražinimais.

"Kavos ar arbatos galima išgerti ir lauke, – pastebėjus, kad balkone kabo ir ant palangės stovi bene 50 laikrodžių ir net maža vietos pasisukti, nusijuokė Vytas. – Tačiau vietos jau trūksta. Tikiuosi ateityje savo žemėje pastatyti medinį namuką-muziejų."

Pirmasis – senelių

Kodėl jis kolekcionuoja laikrodžius?

Vyras gūžtelėjo pečiais. Kai vaikystėje augo Braziūkuose, įprato prie seno, prieš 85 metus pirkto, iš mamos tėviškės Šakių rajone, Bažnytgirio kaimo, atvežto mechaninio laikrodžio tiksėjimo.

"Man patinka tiksėjimas. O šis močiutės laikrodis buvo pirmasis mano kolekcijoje ir vienintelis, kurio nepirkau, – prisipažino V.Sinkevičius, kurio tėtis dragūnas dešimčiai metų rusų buvo ištremtas į lagerį. – Senelio brolis šį laikrodį išsaugojo, perdavė man. Nė karto neremontuotas ir puikiai veikia!"

Būtent jį, jei priverstų likimas, Vytas pasiliktų ir neparduotų už jokius pinigus.

Beje, vienas laikrodį pardavęs žmogus prisipažino, kad rado jame paslėptų auksinių monetų. Tuomet V.Sinkevičius keliuose laikrodžiuose paslėpė lietuviškų centų: "Gal po kažkiek metų kažkas atras ir tai suteiks nedidelio džiaugsmo."

Anksčiau kolekcionavęs girnapuses, ragus, monetas, kurias perdavė 33 metų sūnui, girininkui Kęstučiui, Vytas neketina parduoti nė vieno kolekcionuojamo laikrodžio.
Pastebėjus, kad gimtadienio proga geriausia žmonos dovana būtų senas laikrodis, Vytas nusijuokė: "Tokia dovana, žinoma, būtų puiku, bet žmona greičiau sudaužys nei dovanos. O jei rimtai, nesuprasdama gali nupirkt paprastą, kvarcinį. Tad laikrodžius geriau pirksiu aš."

"Žinau, kad laimingi žmonės laiko neskaičiuoja, – šypsodamasis tęsė Kauno rajono gyventojas V.Sinkevičius. – Bet aš laimingas. Be to, jau seniai nenešioju rankinio laikrodžio. Ir, beje, mechaninių laikrodžių rodyklių niekada negali pasukti atgal. Kaip ir savo gyvenimo laiko."