Į Šv. Jokūbo kelią – dėl akistatos su savimi

800 km pėsčiomis per 27 dienas. Tokį tikslą pasiekė Šv.Jokūbo keliu ėjusi kaunietė Simona Ožakauskaitė. Kovodama su karščiu ir nuovargiu mergina ne tik išmoko daugybę pamokų, bet ir atrado asmeninę ramybę. "Dėl šio jausmo nueičiau kelią dar kartą", – šypsosi Simona.

Ieškojo iššūkio

Šv.Jokūbo kelias – garsus piligriminis maršrutas į Santjago katedrą Ispanijoje. Manoma, kad čia palaidotas apaštalas Jokūbas. Tiesa, keliu keliaujama ne tik dėl religinių priežasčių, bet ir vedant nuotykių troškimui ar norui suprasti save.

Tikslios priežasties, kodėl leidosi į šią avantiūrą, negalėjo įvardyti ir S.Ožakauskaitė. "Sakoma, kad šį kelią eina tie, kuriems reikia jį eiti. Tad taip atsitiko ir man, – pasakojo kaunietė. – Patogi kasdienybė buvo jau atsibodusi, nebebuvo įdomu nei dirbti, nei leisti laisvalaikį, nei gyventi. Norėjau, kad būtų sunku, skaudėtų, kažkas pasikeistų."

S.Ožakauskaitė jau buvo girdėjusi apie Šv.Jokūbo kelią, tad vieną dieną tiesiog perspėjo artimuosius ir išvyko. Netrukus mergina gavo tai, ko ieškojo, – aibę išbandymų dėl sudėtingų gamtos sąlygų, skausmo ir nuovargio.

Į Santjago katedrą veda daug piligriminių kelių. Vis dėlto Simona keliavo originaliu – prancūziškuoju. Sakoma, kad būtent juo ėjo ir Šv.Jokūbas. Šis kelias prasideda St Jean Pied de Port kaimelyje Prancūzijoje. Pirmą dieną piligrimams tenka perkopti Pirėnus. Patekus į Ispaniją, keliaujama į Santjago de Kompostelos miestą, kur stūkso garsioji katedra. Kadangi šiuo keliu kasmet keliauja virš 100 tūkst. piligrimų, jo infrastruktūra išplėtota puikiai. Kelią žymi geltonos rodyklės ir specialios kriauklės, padedančios piligrimams nepaklysti.

S.Ožakauskaitė į savo piligriminę kelionę leidosi liepos–rugpjūčio mėnesiais. Per dieną ji nueidavo apie 30 km. "Pirmąsias keturias dienas keliavome kalnuotu reljefu, tad jos fiziškai gana sunkios. Vėliau prasideda lygumos, bet tampa sunku psichologiškai, nes vaizdas aplinkui nesikeičia, – pasakojo ji. – Pasiekus Galisijos regioną Ispanijoje, nueidavome ir po 40 km per dieną."

Pasak pašnekovės, piligrimai ilsisi ir miega specialiuose nakvynės namuose – albergėse. Tai gali būti įvairios vietos – vienuolynai, bažnyčių kiemai, daržinės, nameliai. Tačiau visos jos pritaikytos nakvynei, ir turi bent minimalius patogumus. "Lovos albergėje nuomos kaina svyruoja nuo 5 iki 12 eurų, – atskleidė S.Ožakauskaitė – Pasitaikė ir naujų vietų, ir senesnių. Kartais drabužius skalbdavome lauke, o kai kuriose albergėse stovėdavo geriausios skalbimo ir džiovinimo mašinos. Tačiau visos jos turėjo virtuvėles ir vietas nusiprausti. Burgoso mieste netgi teko miegoti vienuolyne, kuris atrodė it rūmai."

S.Ožakauskaitė pastebėjo, kad kiekviename kaime, kurie išsidėstę kas 5–7 km, yra ir po barą ar parduotuvę, kur galima nusipirkti maisto. Tiesa, kavinėse jis gali būti išties brangus. Vietos verslininkai neretai pasinaudoja proga ir nesibodi pasipinigauti. Todėl skaičiuojama, kad vienas kilometras Šv.Jokūbo kelyje kainuoja eurą. "Sakoma, kad norėdamas patogiai jaustis, keliautojas su savimi turi pasiimti apie 800 eurų. Aš tiek neišleidau, nes retai valgiau kavinėse. Ispanijoje populiari trijų patiekalų kombinacija, o aš tiek nesuvalgau. Tad rinkausi užkąsti po mažiau, bet dažniau. Iš tiesų pačiame kelyje galima išgyventi ir su minimaliomis lėšomis. Tačiau brangiai kainuoja pats pasiruošimas – bilietai, patogūs batai, kuprinė, – pasakojo Simona. – Pagal idėją tikras piligrimas turėtų eiti badaudamas ir valgyti tik tai, ką randa. Tačiau dauguma savęs taip nestekena. Kita vertus, kelyje sutikau du lenkus, kurie žygiavo nuo pat Seinų ir su savimi buvo pasiėmę tik po 400 eurų. Šie du vaikinai iš tiesų daugiausia maitinosi tuo, ką jiems sušelpdavo."

Kelias apdovanoja

Leidžiantis į tokią kelionę, be galo svarbu tinkamai susikrauti daiktus. Juk viską, ką pasiimsi, teks nešioti ant nugaros. Kaip nuspėti, ko kelyje gali prireikti? Pasak S.Ožakauskaitės, vienareikšmiškai atsakyti sunku, kadangi visi turi skirtingus prioritetus.

"Daug informacijos galima rasti internete. Besiruošiant į kelionę, gera mintis ir užsukti į specializuotas parduotuves, kurių darbuotojai mielai pakonsultuos, – pastebėjo ji. – Vis dėlto, su patarimais šiuo atveju yra sudėtinga, nes žmonės skirtingi. Pavyzdžiui, aš pusę savo drabužių viduryje kelionės tiesiog palikau nakvynės namuose. Tačiau su savimi nešiojausi dvi knygas – to viena pakeleivė niekaip negalėjo suprasti. Ji turėjo nuosavą patalynę, nors albergėse mums ją duodavo."

Tad, pasak S.Ožakauskaitės, būtina pasiimti žygiui reikalingus daiktus ir porą drabužių komplektų, o papildomi atributai priklauso nuo paties asmens. Įdomu ir tai, kad reikalingus daiktus keliautojams neretai padovanoja pats kelias. "Albergėje palikau savo drabužius, tad tikriausiai kas nors juos rado ir apsidžiaugė. O pati netikėtai radau paliktą išorinę bateriją, kurios kaip tik pritrūkau", – maloniu netikėtumu stebėjosi pašnekovė.

Šis kelias skirtas savęs pažinimui, tad geriausia, kad piligrimo aplinkiniai nestabdytų.

Nors atrodo, kad į tokį sudėtingą kelią derėtų leistis dviese, Simona išvyko visiškai viena. Pasak jos, eiti su draugu piligrimams netgi nepatariama. "Kiekvienas turime savo tempą, o kitas žmogus gali mus stabdyti. Mačiau pavyzdžių, kai vienam pakeleiviui kažkas atsitinka – prisitrynė pūslę, pavargo ar tiesiog nespėja kartu. Jo kompanionas nori eiti toliau, bet negali palikti bičiulio, – pasakojo ji. – Šis kelias skirtas savęs pažinimui, tad geriausia, kad piligrimo aplinkiniai nestabdytų. Tiesa, į šį kelią taip pat leidžiasi poros ar šeimos. Aš tai suprantu – tokiu atveju galima geriau pažinti savo antrąją pusę, pamatyti, koks šis žmogus yra esant sudėtingoms situacijoms. Tačiau draugams siūlau eiti atskirai."

Vis dėlto, net ir išėjus vienam, tai nereiškia, kad visą kelią piligrimas nukeliaus vienišas. Kiekvienas sutinka savo "kelio šeimą" – žmones, kurių tempas panašus, ir su kuriais smagu kartu keliauti. S.Ožakauskaitė taip pat susipažino su kitais piligrimais, su kuriais palaiko ryšį iki šiol. "Ypatingą santykį užmezgiau su piligrime iš Ispanijos. Niekada negalvojau, kad pasaulyje turiu dvynę, tačiau mūsų ritmas visiškai sutapo. Kartu keldavomės, pusryčiaudavome, pietaudavome ir keliaudavome. Be to, ji lygiai taip pat, kaip ir aš, išėjo į kelią nežinodama kodėl", – pasakojo pašnekovė.

Pasak S.Ožakauskaitės, piligrimai keliasi anksti – ketvirtą ar pusę penkių ryto. Iki popietės stengiamasi nueiti kuo daugiau, kadangi vėliau dėl karščio keliauti nebeįmanoma. Tuomet keliautojai susiranda sau albergę – kartais artimiausioje vietų nėra, tad tenka keliauti iki kitos. Papietavus, išsiplovus drabužius ir pailsėjus, galima aplankyti ir šalia esantį miestelį. "Kartais ateidavome ir į didesnius miestus, kurie kuo nors įžymūs. Vienas – užkandžiais, kitas – nuostabia katedra ar įspūdingomis apylinkėmis. Tad norėdavosi viską pamatyti savomis akimis, – pasakojo Simona. – Vakare kartu ruošdavome vakarienę, vykdavo bendros vakaronės, pašnekesiai. O 22–23 val. jau eidavome miegoti, tad laiko vis trūkdavo", – prisiminė ji.

Norėjo viską mesti

Simona pripažino, kad ši piligriminė kelionė ją išmokė labai daug. Tačiau būta ir sunkių momentų. Merginai ne kartą norėjosi viską mesti ir grįžti namo.

"Supratau, kad žmogaus galimybės yra beribės, ir turintis tikslą asmuo, būtinai jį pasieks, – sakė ji. – Mano tikslas tuo metu buvo Santjago katedra. Tad, nepaisant skausmo, karščio ir apleidžiančių jėgų, aš jį pasiekiau. Suvokiau ir tai, kad, užklupus sunkumams, reikia pailsėti, o ne viską mesti. Jei atvirai, pirmosios septyniolika dienų man buvo kupinos tarimosi su savimi, kad tik neišvažiuočiau namo."

Supratau, kad žmogaus galimybės yra beribės, ir turintis tikslą asmuo, būtinai jį pasieks.

Pašnekovė pastebi, kad piligrimus iš pradžių dažnai ištinka panika – nebesupranti, kodėl tai darai, viską skauda, pavargsti nuo svetimos aplinkos. Jau trečią kelionės dieną Simona sėdėjo autobusų stotyje ir savęs prašė neišvažiuoti namo, o dar pabandyti.

"Nusprendžiau pailsėti ir kitą dieną vėl išėjau į kelią. Vis dėlto kritinis rytas man buvo penkioliktas, – prisiminė kaunietė. – Tiesiog sėdėjau, verkiau ir net negalėjau pakrutinti kojų. Suprantama, kiekvieną rytą būdavo sunku keltis, tačiau pasiryžimas varė tolyn. O tądien pasidavė ne tik kūnas, bet ir protas."

Išgyventi sunkią akimirką Simonai padėjo jos kompanionė ispanė. Piligrimė papasakojo, kad anądien ją pačią taip pat buvo ištikusi krizė. Mergina nebenorėjo eiti toliau, bet galiausiai sukaupė paskutines jėgas ir išėjo. "Tą rytą aš jos laukiau pusvalandį. Pasirodo, mano kelio draugė verkė duše ir kovojo su savimi. Kai supranti, kad tu ne vienas taip jautiesi, įgauni naujų jėgų, – pasakojo Simona. – Išties visus aplanko sunkūs momentai. Atsibundi ir galvoji – kur aš esu, ką čia veikiu, kas tie žmonės? Iki Santjago katedros dar 600 km, niekas ten tavęs nelaukia. Dar tik pradžia, o jau skauda visą kūną, jis prašosi poilsio."

Nutrintų kojų ir pūslių S.Ožakauskaitė, kaip ir daugelis piligrimų, neišvengė. Nors pasitaikydavo tokių laimės kūdikių, mergina nebuvo viena iš jų. "Pūslių prisitryniau pačioje pradžioje, kai nemokėjau įsiklausyti į savo kūną ir tvarstyti žaizdų. Pirmą savaitę skaudėjo viską – pėdas, raumenis, nugarą. Tačiau nenorėjau taip greitai pasiduoti, – teigė pašnekovė. – Pažiūrėjusi į mobiliąją programėlę, pamačiau, kad nuėjau 44 tūkst. žingsnių. Tada pagalvojau – man šiandien skaudėjo 44 tūkst. kartų, ir supratau, kokia esu stipri."

Kelyje merginai labiausiai padėjo kitų piligrimų palaikymas, jų istorijos. Vienoje albergėje keliautoja išgirdo frazę: skausmas laikinas, o garbė amžina. Ši sentencija Simoną lydėjo visą kelionę.

Didžiuotis savimi kaunietę paskatino ir vienas įvykis. "Kartą su kitais keliautojais atėjome į albergę. Su mumis buvo dvi merginos, kurioms pabodo nešti savo kuprines. Tad jos paprašė, kad daiktus joms atvežtų taksi. Tačiau registratorė į nakvynės vietą jų neįleido, sakydama, kad ši vieta skirta tik piligrimams. O piligrimas savo kuprinę neša ant pečių, – prisiminė S.Ožakauskaitė. – Kuprinė simbolizuoja viso gyvenimo problemas, rūpesčius, užgyventą turtą. O šią naštą kiekvienas turi nešti pats. Tad toms merginoms teko eiti iki kitos albergės, nors buvo be galo karšta. Gailėjome jų, bet kartu ir didžiavomės savimi. Visą kelią nešėmės sunkias savo kuprines, ir gavome nakvynės vietą."

Kadangi albergėse gali dirbti tik kelią perėję piligrimai, nakvynės vietų darbuotojai keliautojams papasakoja ir apie savo patirtį, pataria. Simona sėmėsi stiprybės iš jų pasakojimų. Nors skųstis kelyje nepriimtina, kitų piligrimų prašyti pagalbos drąsiai galima. Visi elgiasi draugiškai ir vieni kitiems padeda ištikus nesėkmei.

Eis dar kartą

Anot S.Ožakauskaitės, Šv.Jokūbo kelią eina ne tik jauni keliautojai, bet ir garbaus amžiaus žmonės. Beeidama Simona sutiko netgi 90 metų vyrą. "Tai įrodo, koks svarbus mūsų nusiteikimas ir ryžtas. Nors kūnas dideliais tempais eiti ir neleidžia, kelią anksčiau ar vėliau visi įveikia", – pastebėjo pašnekovė.

S.Ožakauskaitė iššūkiui specialiai nesiruošė, tik prieš tai pranešiojo batus. "Nesu tikra, ar fizinis pasiruošimas padėtų. Gal ir būtų kiek lengviau, tačiau nuovargiui ir karščiui nepasiruoši. Kelyje žmones iš tikrųjų labiausiai pradeda veikti ne fiziniai sunkumai, bet psichologiniai iššūkiai", – atskleidė piligrimė.

Šiuo metu išvykstantiems į Šv.Jokūbo kelią Simona pataria neskubėti, gerti daug vandens, ir dairytis aplinkui, nes kartais pražiopsomi svarbūs dalykai. "Patarčiau ilsėtis, kai to tikrai reikia, ir klausytis savo kūno. O visa kita yra išmokstama kelyje. Jei kažko nežinai, reikėtų nepanikuoti, o atsisėdus ramiai apsidairyti ir pažiūrėti, ką daro kiti, nebijoti paklausti", – sakė ji.

Simona juokėsi, kad 800 km keliautojai nueina tam, kad suprastų, kaip gerai iš tiesų gyvena. "Atsimenu tuos kritinius momentus, kai neigiamos mintys tave apgaubia. Esi vienas kažkokiuose laukuose, ir dar turi priimti sprendimus, sau padėti, susitvarstyti žaizdas. O atrodo, taip norėtum atgal į buvusį gyvenimą, – pripažino ji. – Grįžus tie dalykai, kurie anksčiau buvo sunkūs, dabar atrodo visiškai lengvi. Jautiesi toks laimingas, kad tiek daug visko turi", – šypsojosi pašnekovė.

Pasak jos, geriausia, ką ji pasiėmė iš kelio, yra taika su savimi ir ramybė. "Man be galo įstrigo vienos vienuolės žodžiai. Ji pasakė, kad ir kaip būtų, visi kelyje ieško ramybės. Tad tie žmonės, kurie nežino, kodėl eina kelią, arba įsivaizduoja kitą priežastį, vis tiek ieško būtent šios būsenos. Džiaugiuosi, kad susidraugavau su savimi. Dėl šio jausmo kelią nueičiau ir dar kartą", – juokėsi ji.

Simona jau žino, kad Šv.Jokūbo kelią dar kartos. Nemažai žmonių jį eina antrą ar net dešimtą kartą. "Sutikau ir tokių piligrimų, kurie kelyje vėliau atidarė savo barą, – pasakojo kaunietė. – Kai kurie bekeliaudami susipažino su savo antrosiomis pusėmis ir sukūrė šeimas. Kelyje netgi lankiausi tokios poros restorane. Pati norėčiau pabandyti kitą maršrutą – gal Šiaurietiškąjį, vedantį pakrante. Tačiau keliaujantiems pirmą kartą siūlau Prancūziškąjį kelią. Jis gana sunkus, tačiau po to kiti bus lengvesni."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nina

Nina portretas
Šaunuole,Simona,džiugu,kad esi stipri ir pirmyn su naujomis jėgomis į kūrybą ir savo mėgiamą darbą

Dmitrij

Dmitrij portretas
Beprotybė! Nera cia kuo girtis, kad butu badave nevalge nemiegoje tai dar pagalvociau ar pagirti, o dabar daug kas perspausta turejo visus patogumus tai ko neit, tik ne visiem protelis ant tiek paciuozes

Zigmas

Zigmas portretas
O turėtų būti akistata su Dievu.
VISI KOMENTARAI 27
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių