Ketvirtoji istorija iš rašinių ciklo „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“ – apie architektą Vytautą Landsbergį - Žemkalnį.

Labiausiai anuo metu Laikinajai sostinei ir visai šaliai nusipelniusių žmonių rinkimus inicijuoja seniausias Kauno bravoras, gaminantis populiariausią tarpukario alų „Volfas Engelman“. Projekto partneriai – dienraštis „Kauno diena“, Kauno apskrities viešoji biblioteka, VDU istorikai.

Talentingasis architektūros patriarchas

Pasakodamas apie savo gyvenimą, Vytautas Landsbergis–Žemkalnis ne kartą yra pabrėžęs, jog visą jį paskyrė tam, kad žmogus nebūtų uždarytas pastatų kalėjime.

Garsiausio XX-ojo amžiaus ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos architekto manymu, net ir pastate žmogus privalo nuolat jausti gamtą, turėti kur atsidusti, atsigauti, atgaivinti dvasią. Pasak jo, nesvarbu, kokį namą statai - didelį ar mažą - būtina vadovautis tomis pačiomis idėjomis: erdvė, saulė, gamta.

Principingas turtuolis

Amžininkams V.Landsbergis – Žemkalnis įsiminė kaip itin talentingas, darbštus, atkaklus, sau ir kitiems reiklus žmogus. Tačiau ir priešų jam niekada nestigo, nes buvo principingas, kategoriškas, tiesmukas. Savo nuomonę architektas rėždavo tiesiai šviesiai, nevyniodamas žodžių į vatą, dėl to kartais kildavo nemažai triukšmo, netgi skandalų.

Prieškario laikotarpiu gyvendamas Kaune, V.Landsbergis – Žemkalnis parengė daugiau nei šimtą projektų, dalyvavo įvairiuose konkursuose. Galima sakyti, kad tai jis suprojektavo laikinąją sostinę. Pavyzdžiui, už  „Pienocentro“ rūmų (1931 m; dabar KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetą) projektą 1937 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoje architektas buvo apdovanotas garbės diplomu ir bronzos medaliu.

Tarpukariu architektai buvo laikomi vienais turtingiausių žmonių. Kodėl? Nes architektūrinių konkursų nestigo, o specialistų, kurie galėtų juos įgyvendinti buvo akivaizdžiai per mažai. Kaunui tapus laikinąja sostine, išaugo poreikis įvairiems visuomeniniams pastatams. Paskelbus konkursą, vien už eskizinius projektus buvo skiriamos 1,5 tūkstančio litų siekiančios ir didesnės premijos. Už įgyvendintus projektus honorarai išaugdavo dešimteriopai. Įspūdingos sumos, lyginant su minimalia to meto alga -  85 litais! Vidutinė tarnautojo vidutinė alga tarpukariu siekė 250-300 litų.

Apie dangų ir auksą

Nors pagal profesiją V.Landsbergis – Žemkalnis neturėjo nieko bendro nei su skraidymais, nei su padangėmis, jis paliko gana ryškų įspaudą Lietuvos aviacijos istorijoje. Žmonos Onos (ji buvo garsiojo lietuvių kalbininko Jono Jablonskio dukra) brolis Konstantinas buvo aviacijos mokyklos pirmosios laidos absolventas, du dešimtmečius tarnavo karo aviacijoje. Svainio dėka garsusis architektas artimai bendravo su daugeliu žymiausių to meto Lietuvos lakūnų, jį siejo nuoširdi draugystė su generolu Antanu Gustaičiu. Pastarasis tapo net sūnaus Vytauto krikštatėviu.

Iškiliajam visuomenės veikėjui yra tekę vykdyti ir itin svarbių valstybinių užduočių. Pavyzdžiui 1922 m. V.Landsbergis – Žemkalnis kartu su poetu Faustu Kirša, vadovaujami  nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro, karininko Juozo Urbšio, traukiniu iš Berlyno į Ženevą gabeno.... Lietuvos auksą. Vyrai buvo ginkluoti vien revolveriais, neturėjo jokios išskirtinės apsaugos, važiavo keleiviniu kupė, o auksas buvo sukrautas į paprastus lagaminus. Žygis baigėsi sėkmingai.

Mieli „Kauno dienos“ skaitytojai, jus taip pat raginame siūlyti, jūsų manymu, iškiliausius tarpukario

kauniečius. Savo siūlymus (vardas, pavardė, trumpa biografija, kuo nusipelnė Kaunui) siųskite į redakciją e. paštu [email protected] arba adresu Kęstučio g. 86, Kaunas. Ant voko  užrašykite: Projektui „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“. Iš jūsų pasiūlytų kandidatūrų bus atrinktos dvi ir taip pat aprašytos „Kauno dienos“ šeštadienio numeriuose. Kitą šeštadienį „Kauno dienoje“ skaitykite istoriją apie Kiprą Petrauską.