Nors projektas, kurį inicijavo seniausia Kauno alaus darykla „Volfas Engelman“ ir partneriai – dienraštis „Kauno diena“, Kauno apskrities viešoji biblioteka ir VDU istorikai – jau baigėsi, sulaukėme dar vieno netikėto siūlymo.

Artėjant gegužės 4-ajai, ugniagesių globėjo Šv. Florijono dienai, Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba labiausiai anuo metu Laikinajai sostinei ir visai šaliai nusipelniusių žmonių gretas siūlo papildyti Lietuvos ugniagesybos organizatoriaus, švietėjo, Kauno savivaldybės ugniagesių vadovo brandmajoro Stasio Dumčiaus kandidatūra. Jam ateinantį trečiadienį bus atidengta atminimo lenta, kurios autoriai architektas Jonas Lukšė ir skulptorius Erikas Daugulis.

Ugniagesio darbas tiesiog įtraukė

Stasys Dumčius gimė 1906 m. birželio 26 d. Šakių rajone, Eiciūnų kaime, Sūduvos švietėjo mokytojo Petro Dumčiaus šeimoje. Pradžios mokyklą baigė tėvo namuose, toliau mokytis išvyko į Kauną. Baigęs Kauno jėzuitų gimnaziją, savanoriškai atlikęs karinę prievolę ir gavęs puskarininkio laipsnį, būsimasis Lietuvos ugniagesybos organizatorius 1931 m. nusprendė studijuoti teisę Vytauto Didžiojo universitete. Kad užsidirbtų pragyventi, įstojo į Kauno savivaldybės savanorių ugniagesių komandą. Šis darbas S.Dumčių tiesiog įtraukė, tad studijas teko sustabdyti. Netrukus jaunas vyras tapo ugniagesių viršininko pavaduotoju, o 1940 m. jam atiteko paties viršininko pareigos.

Ugniagesybos idėjos – iš Kauno

Tarpukariu ugniagesybos, kaip ir visų kitų sričių, pažanga po Lietuvą skleidėsi iš Kauno. 1938 m. Kauno savivaldybės ugniagesių komanda buvo viena didžiausių šalyje. Vyrai buvo tikri profesionalai, puikiai organizuoti, gerai apsirūpinę techniškai. Komanda turėjo du automobilinius siurblius, keturias automobilines cisternas. Prie Kauno ugniagesių profesinio lavinimosi ir gerovės daug kuo prisidėjo S.Dumčius. Eidamas ugniagesių viršininko pareigas, jis tuo pat metu vadovavo sukarintai Kauno savivaldybės ugniagesiųšaulių I rinktinės „Pilies“ kuopai. Buvo užmezgęs ryšius su užsienio šalių ugniagesiais ir draugijomis.

Pats ugniagesybos reikalais lankėsi Latvijoje, Estijoje, Čekoslovakijoje, aktyviai dalyvaudavo ir gesinant gaisrus. Pirmasis šalyje įkūrė laboratoriją gaisrų priežastims tirti. Be profesinės veiklos, S.Dumčius taip pat aktyviai dalyvavo ir atsikuriančios Lietuvos visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Buvo skautų ir „Geležinio vilko“ organizacijų narys, „Jaunosios Lietuvos“ Kauno centro valdybos pirmininkas, priklausė VDU Neolituanų korporacijai ir „Humanito“ bendrijai, Lietuvos ir Estijos ryšių draugijai, Vilniaus išvadavimo sąjungai.

Apgynė lojalūs darbuotojai

1940 m. sovietų armijai okupavus Lietuvą, pradėta pertvarkyti valstybės institucijas. Kauno ugniagesių gyvenimas pasikeitė, prasidėjo mitingų ir susirinkimų laikotarpis. S.Dumčių, kaip darbo žmonių priešą ir tarnautojų skriaudėją, buvo nuspręsta iš tarnybos atleisti. Tačiau kelių lojalių savo viršininkui ugniagesių dėka to padaryti nepavyko iš karto. Netrukus prasidėjo išdavikiškų skundų laikotarpis. Nelengva buvo S.Dumčiui toliau vadovauti, ypač išvykus į gaisrus. Mat politiniai vadovai į įvykio vietą taip pat visada vykdavo kartu. Čia jie rodydavo savo galią ir, neturėdami supratimo apie ugniagesybą, trukdydavo ugniagesiams ramiai dirbti savo darbą, terorizuodavo, grasindavo sušaudyti arba pasodinti į kalėjimą.

Po to, kai padorių žmonių pastangomis kartą išvengė atleidimo, vadovauti Kauno ugniagesiams S.Dumčiui teko nebeilgai: 1941 m. sausio 1 d. jis buvo pašalintas iš tarnybos. Jam buvo uždrausta susitikinėti ir kalbėtis su ugniagesiais, lankytis komandos patalpose. Atleistas iš tarnybos S.Dumčius gavo darbo cukraus akcinėje bendrovėje, vėliau dėstė Kauno technikume.

Neatlaikė lagerio baisumų 1941 m. birželio 14 d. visa Dumčių šeima buvo suimta, sugrūsta į gyvulinius vagonus ir su kitais nelaimėliais išvežta į Sibirą. Naujosios Vilnios stotyje S.Dumčius buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Archangelsko srities lagerius. Žmona Konstancija, daugiau kaip metų sūnus Arimantas (vėliau tapęs kardiochirurgu, profesoriumi, visuomenės veikėju) ir giminaitė auklė Marytė Liutkutė buvo ištremti į Altajaus kraštą. S.Dumčius lageryje neatlaikė žiauraus tardymo, mirė nesulaukęs teismo pabaigos. Jo žmona su sūnumi, stebuklingai išlikę gyvi po daugiau nei šešerių metų tremties, iš Sibiro grįžo atgal į Lietuvą.

Tarpukario iškiliausieji

Sausio pabaigoje kompetentinga komisija: VDU istorijos katedros lektorius, humanitarinių mokslų daktaras Modestas Kuodys, Kauno apskrities viešosios bibliotekos istorikas Alvydas Surblys, Kauno rotušės ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius, architektas Audrys Karalius ir „Kauno dienos“ žurnalistė Virginija Skučaitė iš gausybės garsių ir nusipelniusių tarpukario kauniečių išrinko 10 iškiliausiųjų. Pagrindiniai atrankos kriterijai – nuopelnai Kauno miestui ir šių nuopelnų išliekamoji vertė šiandien, žmonės novatoriai, pirmieji ėmęsi darbų vienoje ar kitoje srityje, kūrę miesto simbolius ar patys buvę laikomi savotiškais miesto simboliais, be kurių buvo neįsivaizduojamas tuometis Kauno gyvenimas.

Į iškiliausiųjų dešimtuką pateko rašytojas, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, dainininkas, nacionalinės operos įkūrėjas Kipras Petrauskas, inžinierius architektas Vytautas Landsbergis- Žemkalnis, visuomenės veikėjas, ilgametis Kauno burmistras Jonas Vileišis, chirurgas Vladas Kuzma, karo lakūnas, Atlanto nugalėtojas Steponas Darius, brigados generolas, kariuomenės kūrėjas Vladas Nagevičius, gamtininkas Tadas Ivanauskas, verslininkai broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai ir Lietuvos karo aviacijos vadas Antanas Gustaitis. „Kauno dienos“ skaitytojai ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos lankytojai šį dešimtuką papildė dar dviem kandidatūromis – visuomenės veikėjo, publicisto Juozo Ereto ir skulptoriaus Juozo Zikaro.