Tęsiame iškiliausių tarpukario kauniečių rinkimus. Pristatome dar vieną žymų tarpukario kaunietį -  tai Tadas Ivanauskas.

Labiausiai anuo metu Laikinajai sostinei ir visai šaliai nusipelniusių žmonių rinkimus inicijuoja seniausias Kauno bravoras, gaminantis populiariausią tarpukario alų „Volfas Engelman“. Projekto partneriai – dienraštis „Kauno diena“, Kauno apskrities viešoji biblioteka, VDU istorikai.

T.Ivanausko gamtos pažinimo obuoliai

Kai kurie mūsų, sakydami, jog myli gamtą, pamiršta kelis svarbius dalykus, kad gamtą pirmiausia reikia pažinti ir išmokti saugoti. Nes tik tada įmanoma suvokti tikrąjį gamtos grožį, pabandyti atskleisti joje slypinčias paslaptis, mėgautis gamtos teikiamais malonumais. Visa tai, be jokios abejonės, kuo puikiausiai žinojo vienas iškiliausių visų laikų Lietuvos gamtininkų Tadas Ivanauskas. Žinojo ir bandė kitiems įskiepyti šias žinias. Anot jo, kas myli žvėrelius ir paukščius, neskriaus ir žmogaus.

Vardan to, kas gyva

Būsimasis gamtininkas, biologas, zoologas, profesorius bei akademikas Tadas Ivanauskas gimė 1882 12 16 Lebiodkoje, Varanavo rajone (dab. Baltarusija). Gyventi į Kauną jis atvyko 1919-aisiais ir Laikinojoje sostinėje pragyveno didžiąją savo gyvenimo dalį - daugiau nei penkiasdešimt metų, iki 1970-ųjų vasaros pradžios.

Tadas Ivanauskas gamtos labui padarė išties daug. Padedamas kolegų ir bendraminčių įsteigė Gamtos tyrimų stotį ir Zoologijos muziejų, Kauno zoologijos sodą, Ventės rago žiedavimo stotį bei Žuvinto rezervatą. Ėmėsi Lietuvoje naujo verslo – įsteigė kailinių žvėrelių fermą. Kartu su žmona Honorata suorganizavo pirmąją „Nacionalinę paukščių dieną“ bei „Medžių sodinimo šventes“, kurių metu buvo pasodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai. Besidomintys medžiokle ir žvejyba, tikrai yra girdėję apie „Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugiją“. Jos įkūrėjas ir pirmininkas buvo ne kas kitas, o Tadas Ivanauskas. Tarpukariu daugiau nei dešimtmetį mokslininkas redagavo ir žurnalą „Medžiotojas“.

Žiupsnelis statistikos: Tadas Ivanauskas parašė net 37 knygas ir brošiūras, 2 vadovėlius, 15 mokslinių veikalų, daugiau nei 600 įvairių straipsnių. Suorganizavo 12 mokslinių ekspedicijų į įvairias pasaulio šalis: Norvegiją, Estiją, Braziliją, Turkmėniją, Azerbaidžaną, Kazachstaną, Tadžikiją, Prie Obės ir Volgos upių, prie Adrijos jūros. Iš kiekvienos kelionės, važiuodamas net ne mokslo reikalais, Tadas Ivanauskas būtinai ką nors parveždavo savo muziejui.

Po obelimis – mokslo ir kultūros židinys

Persikėlęs į Kauną, Tadas Ivanauskas daugiausia laiko gyveno ne pačiame mieste, bet ūkyje, esančiame šalia Ringaudų kaimo keli kilometrai nuo Kauno. Šis ūkis nuo seno vadinosi Obelyne, mat toje vietoje, dauboje, augo labai sena, stora laukinė obelis, prie kurios piemenys kadaise ganydavo bandą. Už santaupas nusipirkęs patikusį žemės sklypą, profesorius apie 8 hektaruose žemės per kelis dešimtmečius išpuoselėjo nuostabų gamtos kampelį. 1958 m. Obelynė buvo paskelbta gamtos paminklu, čia sukaupta per 300 įvairių rūšių ir formų medžių bei krūmų. Įdomu tai, kad sodyboje mokslininkas „apgyvendino“ ir vienus seniausių planetos medžių – dviskiautį ginkmedį ir metasekvoją.

Obelynė tarpukariu ir pokario metais garsėjo kaip mokslo ir kultūros centras, kur lankydavosi daug to meto inteligentų: rašytojų, poetų, dailininkų, mokslininkų, kitų iškilių visuomenės veikėjų. Tadas Ivanauskas mielai susitikdavo su kiekvienu, kuris norėdavo su juo pasitarti, pasidalyti mintimis ar pasimokyti. Ypač jis mylėjo studentus, tad sodyboje niekada netrūkdavo jaunimo. Beje, kadangi garsusis gamtininkas daugeliu sovietinės santvarkos klausimų turėjo itin tvirtas pažiūras, kurių nevengė ir nebijojo pareikšti, Obelynė prasidėjus trėmimams ne vienam buvo tapusi prieglobsčiu. Patį profesorių nuo okupantų represijų gelbėjo tik garsus vardas ir liaudiškumas.

Jis – lietuvis!

Gimęs ir užaugęs ne Lietuvoje, nuo mažens Tadas kalbėjo lenkiškai ir prancūziškai. Lietuvių kalbos jis išmoko eidamas tik į aštuntą (paskutinę) gimnazijos klasę. Lietuvą būsimasis mokslininkas pamilo tetos dėka, kuri jį supažindino su Lietuvos istorija, papasakojo, jog kadaise ši šalis buvo didelė ir galinga valstybė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Pats gamtininkas yra prisipažinęs, jog kartą iš mokslų Varšuvoje grįžo atostogų pas tėvus į dvarą ir išėjo pasivaikščioti į netoliese esančią Gudų girią. Ten sutiko kaimietį, kuris jį užkalbino lietuviškai. O jis nieko negalėjo šiam atsakyti, nes nemokėjo tos kalbos. Kaip jam buvo dėl to gėda – lietuvis ir nemoka lietuviškai!

Tada prisiekė sau, kad daugiau tai nepasikartos. Neprabėgus nė metams Tadas Ivanauskas jau laisvai kalbėjo lietuviškai. Kitas itin akivaizdus meilės viskam, kas lietuviška, įrodymas - gamtininko ir jo žmonos Pietryčių Lietuvoje, Musteikos kaime 1917 m. įsteigta lietuviška mokykla. Mokyklą jauna pora įsteigė vieno ūkininko namuose, o mokytis 1918 metų rudenį į ją susirinko net keturiolika vaikų. Deja, lietuviškai mokyklai Musteikoje buvo lemta gyvuoti vos vieną žiemą.

Garsusis gamtininkas tiek kauniečių, tiek visos Lietuvos žmonių atmintyje išliko kaip nepaprastai energingas, sąžiningas ir doras žmogus, niekada nevengdavęs sunkaus darbo. Apie mokslininką kalbėta, kad jis buvęs netikintis, bet daugelis tvirtina, jog Tadas Ivanauskas niekada neatsisakydavo nueiti į bažnyčią, jei tik kas pakviesdavo. Noriai švęsdavo ir religines šventes.

Vyčio obuoliai ir vabzdys Ivanauskella

Tadą Ivanauską amžininkai apibūdina kaip labai gerą ir itin dosnų žmogų. Savo išaugintų vaismedžių, krūmų ar kitų augalų sodinukus jis aplinkiniams sodiečiams dalindavo dykai, neprašydamas jokio atlygio. Daugelis vyresnių, netoli Obelynės gyvenančių kauniečių turbūt dar prisimena, kaip pas juos iš toliau atvykę draugai ar šiaip pro šalį važiuodavę žmonės prašydavo parodyti, kur gyvena Tadas Ivanauskas – visi norėdavo paragauti vienos, paties profesoriaus išvestos žieminės obels vaisių. Ypatingoji žieminė obelis buvo pavadinta Vyčio vardu. Manoma, jog obels pavadinimas kilo nuo Lietuvos herbo - Vyčio. Netrukus ši veislė išplito po visą Lietuvą.

Kad mokslininkas buvo nenuilstantis atradėjas, rodo ir tas faktas, jog jo garbei buvo pavadinta nauja vabzdžių gentis Ivanauskella.

Mieli „Kauno dienos“ skaitytojai, jus taip pat raginame siūlyti, jūsų manymu, iškiliausius tarpukario kauniečius. Savo siūlymus (vardas, pavardė, trumpa biografija, kuo nusipelnė Kaunui) siųskite į redakciją e. paštu [email protected] arba adresu Kęstučio g. 86, Kaunas. Ant voko užrašykite: Projektui „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“. Iš jūsų pasiūlytų kandidatūrų bus atrinktos dvi ir taip pat aprašytos „Kauno dienos“ šeštadienio numeriuose.

Kitą šeštadienį „Kauno dienoje“ skaitykite istoriją apie Vladą Kuzmą.