Panoro realizuoti save

Vyras Vytautas – Kauno Valdorfo mokyklos ūkinės dalies vedėjas. Šią netradicinio ugdymo įstaigą lanko visi mokyklinio amžiaus Gritėnų vaikai.

Ką veikia daugiavaikė mama, kol jos atžalos kremta karčias mokslo šaknis? Ogi atsiduoda savo širdies šauksmui – dirba Krizinio nėštumo centre socialine konsultante. Moteris džiaugiasi, kad turi galimybę prisidėti prie gausaus būrio žmonių, visoje Lietuvoje vykdančių labai prasmingą veiklą – teikiančių emocinę, psichologinę, teisinę ir materialinę paramą dvejojančioms moterims ir šeimoms – ar nešioti ir gimdyti vaikelį, taip pat – besilaukiančioms, apsisprendusioms gimdyti, bet atsidūrusioms sudėtingose gyvenimo situacijose, patyrusioms persileidimą, kūdikio netektį.

Prieš daugiau nei 20 metų baigtos filosofijos studijos Jūratei padeda ir dabar, kai namuose ar darbe prireikia psichologijos žinių. Moteris pasakoja, kad po septinto vaiko, dukros Emilijos, gimimo ji dar baigė šeimotyros magistrantūrą ir dulų mokymus – išmoko teikti emocinę ir fizinę pagalbą gimdyvei.

„Dulos padeda moteriai pasiruošti kūdikio atėjimui, lydi moterį į gimdymą, konsultuoja, lanko po gimdymo. Kadangi šis darbas neturi apibrėžtų darbo valandų, priėmusi keletą gimdymų nusprendžiau dar kiek palūkėti, kol pačios mažieji paaugs“, – atvirauja Jūratė, 20 metų buvusi namuose su vaikais, o prieš trejus metus su džiaugsmu išėjusi į darbą.

Vadina mamų mama

„Jei atvirai, pakeitusi aplinką, aš ir pati pailsiu. Juk darbai iš esmės panašaus pobūdžio: dažnai prireikia tų pačių kompetencijų. Tik Krizinio nėštumo centre aš dirbu su suaugusiaisiais, o namuose – daugiau pedagoginį darbą su vaikais“, – aiškina pašnekovė, dažniausiai gebanti palikti darbo problemas už durų ir neparsinešti jų į namus.

Mat moterų, patekusių į šį centrą, likimai labai skausmingi. Jos kreipiasi į Jūratę po persileidimų, po kūdikių netekčių. „Drauge su psichologe dirbame su tarpusavio paramos grupėmis – padedame moterims greičiau atsigauti po sunkių patirčių“, – darbo specifiką aiškina pašnekovė.

Kartais mintys apie darbą iš tiesų paima viršų: juk Krizinio nėštumo centro darbuotojos su moterimis bendrauja ilgą laiką. „Kai moteris pagimdo vaikelį, dar dvejus metus teikiame jai paramą. Natūralu, kad ilgainiui su daugeliu jų užsimezga artimesnis ryšys. Tos moterys ima ir apsigyvena mano širdyje“, – prisipažįsta Jūratė, dažnai sulaukianti iš savo buvusių globotinių žinučių ar telefono skambučių. Šios savo konsultantę vadina mamų mama.

Svarbiausia: J.Gritėnienė mano, kad širdis – geriausias kompasas, nurodantis kryptį, kaip tėvams auginti tokį gausų būrį vaikų. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Manau, kad mano darbe labai svarbi empatija. Turi gebėti apsiauti kito žmogaus batus, pajausti jį, suprasti, tačiau laiku juos nusiauti ir palikti prie savo privataus gyvenimo durų. Kita svarbi savybė – įgalinimas. Turi pabūti, kiek reikia, šalia moters, o atėjus laikui – paleisti“, – kalba Jūratė ir priduria, kad kiekvienas pats atsakingas už savo tolesnį gyvenimą.

Susižavėjo Valdorfo pedagogika

Kai Jūratė susižavėjo Valdorfo pedagogika ir ėmė domėtis Rudolfo Steinerio filosofija, Kaune buvo vos kelios šia ugdymo metodika besiremiančios klasės. Dabar šiai mokymo sistemai prijaučiantys tėveliai turi ne tik darželį, bet ir privačią mokyklą, kurioje vaikai gali mokytis iki pat dvyliktos klasės. Vadovauja jos ūkiui Jūratės vyras Vytautas.

Ir namus šeimai vyras įrengė pats. „Kiek spėja, palaiko tvarką juose, bet visko būna... Žinote patarlę apie batsiuvį be batų? Noro, kad namuose viskas būtų gerai, Vytautas turi daug, bet laiko po darbo mažoka. Juk grįžus namo reikia apdalyti dėmesiu visą šeimyną, o savaitgaliai prabėga taip greitai...“ – juokiasi Jūratė, pateisinanti savo nagingą vyrą.

Tai jo ir kitų tėvelių dėka kadaise apleistos mokyklos patalpos tapo antraisiais namais Valdorfo mokinukams: buvo gražiai sutvarkytos, renovuotos. Žmona pagarbiai vadina savo vyrą vienu iš pagrindinių Valdorfo mokyklos statytojų.

Kai studijavo filosofiją, Jūratei į rankas pateko plonytė R.Steinerio knygelė, kurioje surašytos tiesos išsyk rado atgarsį jos širdyje. „Labiausiai sužavėjo visa apimantis požiūris į žmogų. Juk dabar vyrauja gan materialistinė pasaulėžiūra, o sielos ir kūno vienovė dažnai pamirštama. Patiko mintis, kad žmogaus vystymasis vyksta septynmečiais, ir ugdymo programoje į tai atsižvelgiama. Paisoma dienos, metų ritmo, gamtos ciklų. Daug sąlyčio su praktika: vaikai stato namus, sėja rugius, kepa duoną“, – aiškina Valdorfo pedagogikos mylėtoja, vertinanti šią metodiką už ugdomą vaikų kūrybiškumą ir bendradarbiavimą.

Vaikai išmoksta palaukti, supranta, kad ir kitas yra šalia, kad reikia dalytis. Taip pamažu ugdomos tikro žmogaus savybės.

Anot Jūratės, tai svarbiausios savybės, reikalingos žmogui. „Jokie žmonijos pasiekimai, išradimai neturės vertės be kito žmogaus“, – dėstė savo nuomonę ji.

Vaikų portretai – skirtingi

Paprašyta pristatyti vaikus, Jūratė pradeda nuo savo dešiniosios rankos – pirmagimės Vasarės. Ji – būsima operos solistė. Šiuo metu džiaugiasi magistrantūros praktika ir nedideliais vaidmenimis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. J.Gritėnienė didžiuojasi, kad studentiška dukros šeima ne tik mokosi, dirba, bet ir augina sūnelį Marką.

„Visi draugiškai gyvename Kauno rajone, Arlaviškėse, dideliame, dar vyro tėčio statytame name. Kadangi dukra ir žentas vairuoja automobilį, tai padeda mums su Vytautu, kai reikia po pamokų, būrelių surankioti brolius, seseris ir parvežti juos namo“, – pasakoja daugiavaikė mama.

Ji su vyru, vaikais gyvena antrame namo aukšte ir mansardoje, o pirmojo aukšto valdose įsikūrusi Vasarės šeima.

Antrajai Gritėnų dukrai Jorei – 21-i. Ji studijuoja ir dirba Šveicarijoje, Menų universitete. Važiuodama dirbti į Ciurichą pagal „Au Pair“ programą, mergina norėjo pasitobulinti vokiečių kalbą. Paskui ten ir pasiliko.

„Su vyru ne juokais išsigandome, kad gyvenimas Šveicarijoje bus labai brangus, tačiau Jorė susirado darbą ne visu etatu, gavo didelių nuolaidų sudijoms – dabar mokosi ir pati save išlaiko“, – džiaugiasi dukros sėkme Jūratė, sulaukianti studentės tik per didžiąsias metų šventes, vasaros atostogas.

Trečiajai dukrai Paulei vasarą bus aštuoniolika. Kitąmet ji laikys abitūros egzaminus. Paulės labai gražus balsas, ji lankė muzikos mokykloje dainavimą. Dabar su suaugusiųjų grupe pradėjo mokytis dailiojo čiuožimo. Su klasės draugėmis, verslumo pamokose paskatinta, įkūrė bendrovę „Saldžios pievos“, kepa labai skanius tortus. Verslios konditerės turi savo tinklalapį, šūsnį gerų rekomendacijų, nes Valdorfo mokyklos bendruomenėje jau mažai šeimų, kurios nebūtų ragavusios jų kepinių.

„Kepa tortus visur – ir mokyklos valgykloje, ir viena pas kitą namuose. Kadangi mūsų gausioje šeimoje beveik kas mėnesį gimtadienis, o kartais net ir trys, tai tortų kepti mamai tikrai nebereikia: prikepa vaikai“, – džiaugiasi J.Gritėnienė, kadaise mėgusi virtuvėje sukiotis ir pati.

Ketvirtoji Gritėnų dukra vardu Augustė. Netrukus jai sukaks penkiolika. Augustė žavisi animė herojais ir piešia juos, mokosi važinėti riedlente, tačiau labiausiai mėgsta žirgus. „Brangus pomėgis… Nelabai mūsų kišenei. Raminu save, kad galbūt ir nereikia pildyti visų vaikų svajonių. Jei viskas bus ant lėkštės paduota, motyvacijos ko nors siekti patiems gerokai sumažės“, – svarsto Jūratė.

Vienuolikmetis Kristijonas – penktasis šeimoje. Jis tikras krepšinio gerbėjas. Lanko „Tornado“ krepšinio mokyklą. „Iš pradžių buvo keista, kai po mergaičių karalystės namuose atsirado berniukas. Sesės žiūrėjo į jį tarsi į kokį stebuklą, kol, gimus kitam broliui, pamažu apsiprato.“ Kristijonas labai mėgsta gaminti – ypač skanios jo picos. Todėl dažnai savaitgaliais Gritėnų šeimos pietūs yra jo, o ne tėvų rūpestis. Jaunasis šefas dažnai išbando labai įmantrius receptus, kokių Jūratė nedrįstų net imtis.

Pirmokas Ignas ir priešmokyklinukė Emilija – mažiausi šeimoje. Labiausiai jiems patinka siausti lauke. „Ten gimsta kūrybiškumas, išsiskleidžia fantazija. Nevaržome jų laisvės draudimais, leidžiame būti murziniems“, – pašnekovė be galo laiminga, kad visi jos vaikai gali augti gamtos apsuptyje – senelio statytas namas stovi netoli Kadagių slėnio.

„Atsikraustėme į jį, kai gimė ketvirtoji mūsų dukra. Gamta darė įtaką visiems mūsų vaikams, nes aplinka čia išties pasakiška. Šalia – Kauno marios, esame tarsi kokiame pusiasalyje“, – džiaugiasi J.Gritėnienė, savaitgaliais su visa šeima mėgstanti eiti pasivaikščioti po gražias apylinkes.

Įgyvendino Dievo planą

Paklausta, kaip ryžosi auginti net septynis vaikus, Jūratė ilgai negalvoja. Sako, pasąmonėje visada žinojusi, kad bus ne vienas. Ji turi dešimčia metų vyresnę seserį, o Vytautas antroje tėčio santuokoje – vienturtis.

„Patikėkite, mums ir patiems tokia gausi šeimyna buvo didelis iššūkis. Kaip jam ryžomės? Tiesiog… įgyvendinome Dievo planą. Jei būtume skaičiavę, ar visoms burnoms užteks duonos, gal būtume labai išsigandę“, – juokiasi ji ir sako, kad abu su vyru tiesiog gyvena atvira širdimi. Tiki, kad vaikams labiausiai reikia ne materialinių dalykų, bet tėvų meilės ir dėmesio.

Ne visada jo užtenka kiekvienam. „Bet gal taip tik geriau? Tuomet ir egoizmas mažiau veši. Vaikai išmoksta palaukti, supranta, kad ir kitas yra šalia, kad reikia dalytis. Taip pamažu ugdomos tikro žmogaus savybės“, – įsitikinusi septynių vaikų mama.

Gritėnų šeimos ritualai

Augindama vaikus Jūratė išklausė ne vieną paskaitą apie jų ugdymą, lankė seminarus ta tema. „Bet vis dėlto širdis yra geriausias kompasas, nurodantis kryptį, kuria mes, tėvai, turime vadovautis“, – įsitikinusi daugiavaikė mama, kaip vieną iš kasdienių vakaro ritualų mininti pasakų skaitymą. Ją žavi ir turtinga lietuvių tautosaka, iš kurios dažnai semiasi išminties.

Dienos įspūdžiais šeima tradiciškai dalijasi jau vakare, kai visi sėdi tėvelio automobilyje ir važiuoja namo.

Labiausiai Gritėnų šeima laukia savaitgalių, kai gamina gausius šventadienio pietus. Niekas niekur neskuba, visi sėdi prie stalo, dalijasi savaitės įspūdžiais, naujienomis. Gimtadieniai šioje šeimoje taip pat be galo laukiami. Nes tuomet kepami ne tik gardūs tortai, bet ir pildomos slapčiausios vaikų svajonės. „Ar išgalime finansiškai? Na, mūsų daug, tai, kai visi susidedame – seneliai, močiutės, tėvai, užtenka ir madingiems bateliams ar dar kažkam.“

Ar broliai ir sesės gražiai sutaria? Išgirdusi šį klausimą Jūratė tik smagiai nusikvatoja. „Visko pas mus būna. Bet kaipgi kitaip nugludinsi aštrius jų charakterio kampus? Todėl, jei pavojus sveikatai negresia, o mažieji nuo didžiųjų nenukenčia, aš į jų konfliktus nesikišu“, – prisipažįsta pedagogiška mama.

Dėl ko dažniausiai kyla barniai? Dėl tvarkos ir pareigų nevykdymo. „Žinote, kai vienas žmogus nepasideda drabužio į vietą – dar nieko tokio, o jei keturi ar penki?“ – ramiu tonu aiškina Jūratė. Išspręsti šią problemą jai padeda nerašytos namų taisyklės, vaikų budėjimo sąrašai. Vyresniems tenka budėti du kartus per savaitę. Mažieji, kol paaugs, nuo šios pareigos atleisti. Budėtojas turi sutvarkyti virtuvę arba pasirūpinti, kad kiekvienas susitvarkytų. „O tai, patikėkite, sunkiausia sukontroliuoti.“

Savaitgaliais Gritėnams taip pat tenka padirbėti: kiekvienas vaikas tvarko savo erdvę, už kurią yra atsakingas, ir dar padeda tėvams dirbti bendrus darbus. Kam kliūva vonia, kam – virtuvė, veranda ar koridorius. Nuobaudų už neatliktus darbus tėvai neskiria. Sako, užtenka vaikams priminti, kad padarytų tuos darbus vėliau.

Kadangi gyvena už miesto, turi keliolika arų žemės, be visos šeimynos talkų sunkiai išsiverčia. Todėl pavasarį tėvai organizuoja sėją – drauge su vaikais sodina bulvių, o šiltnamyje – daržovių, prieskoninių žolelių.

„Vaikams tenka visas šias gėrybes palaistyti, kieme žolę nupjauti. Kai pernai dešimtmetis išmoko pjauti žolę benzinine žoliapjove – tėčiui tai buvo didelė paspirtis!“ – už savo vyrą džiaugiasi žmona. Jos didžiausia pagalba ir dešiniosioji ranka yra dukra Paulė. Mergina šiuo metu vyriausia likusi šeimoje, tad jaučia didelę atsakomybę už visų namiškių gerovę.

Ar Jūratė vadina savo šeimą laiminga? „Žinoma, kad taip. Tik receptų ar taisyklių manęs neprašykite, nes jų nėra. Jas kuriame patys – kiekvienas savo šeimoje. Be to, ir tos taisyklės neretai turi išimčių. Didžiausią pilnatvę man suteikia meilė. Ji šeimoje svarbiausia ašis, aplink kurią lipdoma visa kita“, – sako Jūratė ir priduria, kad jei tėvai puoselėja nuoširdžią meilę vienas kitam, vaikai tai būtinai pajaučia.