Koks turi būti miestas? „Racionalus, patogus judėti iš vieno taško į kitą“, – pričiuptas lėkimo fazėje, atsakytų kostiumuotas biurų sprinteris.
Gatvės stileiva rinktųsi miestą be plytelių ir grotelių, žudančių batelių kulnus. Darželinukas spalvotais rašikliais išpieštų miestą su saldėsių krautuvėlių ir karstyklių alėja.
„Šalia jos galėtų driektis kita, kur šoktų fontanai“, – paantrintų ramybės ištroškusi daugiavaikė mama.
Paauglys prasitartų svajojantis apie miestą, kuriame nebūtų patyčių ir nelaimingos meilės. Senjoras likusį gyvenimą norėtų praleisti mieste, kur visada turėtų su kuo pasišnekėti, išgerti puodelį arbatos ir sužaisti šachmatų ar šaškių partiją. Keturkojo kudliaus šeimininkas būtų laimingas, jei jo kompanionui atsivertų ne tik prekybos centrų durys, bet ir miesto šventovės. Nepaisant skirtingų poreikių, kiekvienas pritartų, kad miestas turi būti gyvas, kupinas nenutrūkstamo judėjimo, bet ne chaoso. Miestui būtina brėžti savo ribas, tačiau kartu jis turi būti atviras kitiems. Miestas privalo rūpintis savo žmonėmis ir negali būti abejingas kaimynams. Miestas turi turėti praeitį, dabartį, ateitį ir visų šių procesų metraštininkus, pasitelkiančius faktus ir jausmus, atsakingai rašančius istoriją. „Kauno diena“ tą ir daro. Per pastaruosius 80 metų dienraščio metraštininkai užfiksavo pulsuojančius įvykius, virtusius eilutėmis, o vėliau – laikraščių puslapiais.
Tai ne tiesiog žiniasklaidos priemonė. „Kauno dienos“ fotografus, žurnalistus, redaktorius, pirmiausia, regiu kaip miesto gyventojus – vaikštančius jo gatvėmis, gyvenančius drauge su miestu, reaguojančius į aktualijas.
1989-ųjų Baltijos kelias, sutelkęs tautos jėgas Baltijos šalyse ir įvaręs pleištą į merdinčią sovietų imperiją. Tų pačių metų vasarį į muziejaus sodelį grįžusi „Laisvė“. Ketvirtasis Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos vizitas 1991 m. ir pirmoji popiežiaus Jono Pauliaus II viešnagė Lietuvoje prabėgus dar dviem vasaroms. Mitinguojantys miestiečiai, nešini transparantais, ir už savo laisvę kovojantys ukrainiečiai su „Molotovo kokteiliais“ rankose. Kaunas iš paukščio skrydžio ir iš poeto Gintaro Patacko kišenės. Pro fotografų Edmundo Katino, Evaldo Butkevičiaus, Artūro Morozovo, Tomo Raginos, Andriaus Aleksandravičiaus, Elijaus Kniežausko ir Edgaro Cickevičiaus fotoobjektyvus.
„Kaunas neabejotinai turi reikšmingą miesto metraštį – 80 metų leidžiamą miestiečius skaitytojus pasiekiančią „Kauno dieną“. Tai ne tiesiog žiniasklaidos priemonė. „Kauno dienos“ fotografus, žurnalistus, redaktorius pirmiausia regiu kaip miesto gyventojus – vaikštančius jo gatvėmis, gyvenančius drauge su miestu, reaguojančius į aktualijas.
Per 80 metų laikraštis sukaupė didžiulį vaizdų archyvą. Jame matome ne tik reikšmingas progas, bet ir miestą kuriančias istorijas“, – pastebi parodos sudarytojas, fotografas Artūras Morozovas.
Fotografijų parodoje galima išvysti ir miestiečius Baltijos kelyje ar atgimimo mitinge, pamatyti, koks mūsų miestas buvo prieš daugelį metų.
Naujausi komentarai