Stebi nuolat

Kauno miesto savivaldybė vasaros sezono metu nuolat atlieka vandens kokybės tyrimus Kauno marių paplūdimiuose. Tikrinama, ar maudytis saugu. Specialistai pripažįsta, kad kokybė nėra labai gera.

„Kauno mariose vandens tyrimai, kaip ir visuose oficialiuose miesto paplūdimiuose, atliekami kas dvi savaites. Prireikus maudymosi sezono metu tyrimai atliekami ir dažniau. Lietuvoje sezonas prasideda birželio 1 d. ir tęsiasi iki rugsėjo 15 d.

Situacija Kauno mariose nesikeičia. Vandens kokybė nėra labai gera, tačiau reikia suprasti, kad tai dirbtinis vandens telkinys. Čia natūralūs procesai pakitę: užtvenkta upė, vanduo užsistovi, todėl pusiausvyra sutrikusi, įtaką daro ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, oro sąlygos. Jei vasara karšta, kaip praėjusiais metais, situacija – prastesnė, o vėsesniais sezonais – geresnė“, – dienraščiui aiškino Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė.

Pasak jos, melsvadumblių kiekis Kauno mariose įprastai viršija higienos normas vasaros viduryje, kai jie pradeda intensyviai daugintis. Šiais metais dumblių žydėjimas fiksuotas liepos 16 d., o papildomo  vandens tyrimo metu liepos 22 d. – buvo normos ribose. „Dumblių žydėjimas Kauno mariose neišvengiamas ir visiškai normalus gamtinis procesas“, – pridūrė R. Savickienė.

Situacija įlankoje

Šią vasarą kauniečiai stebėjo ne tik įprastai žalią Kauno marių vandenį, tačiau Neptūno įlankoje vienu metu palei pakrantes buvo susidaręs tarsi pelėsis, skleidęs dar aštresnį nemalonų kvapą.

„Mariose kaupiasi ir auga makrožalieji dumbliai ir melsvadumbliai,  suteikiantys vandeniui atitinkamą atspalvį. Kai jie dauginasi, intensyvėja spalva, o kai pradeda žūti – keičia spalvą ir gali skleisti nemalonų kvapą.

Neptūno įlankoje vanduo mažai cirkuliuoja, todėl ten tinkama terpė melsvabakterėms augti ir daugintis. Tikėtina, kad pelėsio vaizdas buvo pasirodęs bakterijų žūties metu“, – kodėl šioje marių vietoje stebėtas dumblių intensyvumas, komentavo Aplinkos skyriaus vedėja.

Pavojus: mokslininkai pabrėžė, kad pavojingiausias vanduo poilsiautojams yra ne tada, kai nusidažo žaliai, o žydėjimui pasibaigus. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Didelė tarša

Kauno marių žydėjimas – dešimtmečius besitęsianti problema. Ji kyla ne tik dėl išbalansuotos Nemuno tėkmės, tačiau ir dėl išorinės taršos.

Aplinkos skyriaus vedėja „Kauno dieną“ tikino, kad prie marių taršos prisideda ir ūkininkų naudojamos trąšos, ir tam tikri pramoniniai objektai. Be to, vis šiltėjantis klimatas taip pat tampa vis geresne terpe  bakterijoms daugintis. Tačiau Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro (GTC) mokslininkai skaičiuoja, kad tarša Kauno mariose gerokai viršija įprastas normas.

„Mūsų tyrimų duomenimis, Kauno marių vandens kokybė yra labai bloga – tai ilgamečių procesų padarinys. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į Kauno marių surenkamąjį baseiną (45,8 tūkst. kv. km), kuris yra net 700 kartų didesnis už patį vandens telkinį. Iš baseino į marias apie 40 įtekančių upių ir upelių atneša maistinių medžiagų (azoto ir fosforo junginių), kurios spartina eutrofikacijos procesą ir sukelia nekontroliuojamą melsvabakterių augimą, vadinamąjį vandens žydėjimą.

Kauno marios – patvenktas vandens telkinys, užliejęs 35 kaimus su dirbamais laukais, todėl dugno nuosėdose gausu maistinių medžiagų, kurios spartino eutrofikacijos procesus daugiau nei 50 metų. Dėl to vandens produktyvumas nuolat didėjo, o dabar kasmet žydintis vanduo yra šių ilgalaikių procesų padarinys“, – aiškino GTC Algologijos ir mikroorganizmų ekologijos laboratorijos mokslininkė dr. Judita Koreivienė.

Ji nurodė, kad Kauno marių vandens kokybę, arba ekologinę būklę, galima vertinti pagal įvairius cheminius ir biologinius rodiklius. Vienas iš jų – chlorofilo-a koncentracija. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, šio rodiklio rekomenduojama riba rekreaciniams vandens telkiniams Kauno mariose viršijama daugiau nei dešimt kartų.

„Didžiausią grėsmę kelia, kad, vandeniui žydint, Kauno mariose vystosi cianotoksinus sintetinančios melsvabakterės, keliančios grėsmę žmonių sveikatai. GTC mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad hepatotoksiniu poveikiu pasižyminčio cianotoksino mikrocistino vidutinė koncentracija intensyvaus žydėjimo zonose gali viršyti 1 000 µg/l (PSO nustatyta saugi riba tesiekia 20 µg/l)“, – apie didelį Kauno marių užterštumą kalbėjo GTC mokslininkė.

Žala sveikatai

Pašnekovė dienraščiui aiškino, kad hepatotoksinas mikrocistinas veikia kepenis ir virškinimo sistemą, gali kauptis organizme ir ilgainiui sukelti lėtines ligas, pavyzdžiui, vėžį ar Alzheimerio ligą. Dideli mikrocistino kiekiai lemia smulkių gyvūnų žūtį, o pasaulyje yra fiksuota ir žmonių mirties atvejų.

„Labai svarbu žinoti, kad pavojingiausias vanduo poilsiautojams ne tada, kai žydėjimas nudažo vandens telkinį žalia spalva – tokiu metu toksinai dar būna melsvabakterių ląstelėse. Didžiausia rizika atsiranda žydėjimui pasibaigus, kai ląstelės suyra ir cianotoksinai patenka į vandenį. Tuomet vanduo gali atrodyti skaidrus, tačiau iš tiesų jis būna pats pavojingiausias“, – įspėjo dr. J. Koreivienė.

Telkinys be galo didelis, todėl šiuo metu ekonomiškai ir racionaliai pagrįstų priemonių marių žydėjimo problemai išspręsti nėra.

Ji pridūrė, kad mikrocistinai kaupiasi ir žuvyse, todėl jų galima aptikti  Kauno mariose sugaunamų žuvų raumenyse, kepenyse. Valgant tokią žuvį galima apsinuodyti, nes terminis apdorojimas cianotoksinų nesunaikina. Pasak GTC mokslininkės, jei, išskrodę žuvį, pastebite kraujuojančias jos kepenis, tai aiškus požymis, kad jose susikaupę mikrocistinų, mat toksinas ardo kepenų ląstelių sieneles, todėl iš jų ima tekėti kraujas. „Tokios žuvies valgyti nerekomenduojame, nes mikrocistinai gali kauptis ir žmogaus organizme“, – pridūrė pašnekovė.

Gelbėjimo operacija

GTC 2018–2023 m. vykdė ES, Aplinkos ministerijos ir projekto partnerių finansuojamą projektą „AlageService for LIFE“. Jo metu Kauno mariose specialia technika buvo renkamos melsvabakterės, siekta gerinti vandens kokybę ir ekosistemą.

GTC Algologijos ir mikroorganizmų ekologijos laboratorijos mokslininkės dr. J. Koreivienė ir dr. Jūratė Karosienė „Kauno dienai“ pasakojo, kad projekto tikslas buvo spręsti eutrofikacijos ir vandens žydėjimo problemas, gerinant vandens kokybę ir taikant žiedinės ekonomikos principus, tad projekto metu buvo sukurti trys prototipai, specializuoti melsvabakterių žydėjimui surinkti vandens ekosistemose.

„Įgyvendinant projektą buvo surinkta 13,3 t melsvabakterių biomasės, kurios panaudojimo galimybės vertingiems produktams gaminti buvo tiriamos keliomis kryptimis. Kadangi melsvabakterių biomasėje dažnai aptinkama cianotoksinų – melsvabakterių sintetinamų toksinių junginių, ES yra griežtai apribojusi šios toksinės melsvabakterių biomasės žaliavos naudojimą žemės ūkyje. Todėl tiek projekto vykdymo metu, tiek jį pabaigus tęsiamos saugaus ir tvaraus tiek toksinės, tiek netoksinės biomasės panaudojimo galimybių paieškos“, – nurodė GTC mokslininkės.

Kur panaudoti?

Pirmiausia GTC Algologijos ir mikroorganizmų ekologijos laboratorijos mokslininkai sukūrė technologiją, leidžiančią iš netoksiškos gamtinės melsvabakterių biomasės išskirti itin vertingą mėlynos spalvos pigmentą – fikocianiną, kuris plačiai naudojamas maisto, kosmetikos ir farmacijos pramonėje kaip natūralus dažiklis, antioksidantas ar maisto papildų sudedamoji dalis.

Bendradarbiaujant su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkais šis pigmentas buvo panaudotas priedui žuvų pašarui ir geliui, skirtam odos vėžio prevencijai, kurti. Projekto partnerė bendrovė „Baltic Environment“ surinktą melsvabakterių biomasę naudojo kaip katalizatorių biodujoms gaminti, taip padidindama metano išeigą ir jo kokybę. Taip pat, bendradarbiaujant su kita bendrove – „Euromediena“ ir Nacionaline aplinkos ir žemės ūkio tyrimų laboratorija, pradėtas šešerių metų eksperimentas, kurio metu melsvabakterių biomasė testuojama kaip trąša energetiniams augalams.

„Tik sukūrus saugaus toksiškos melsvabakterių biomasės panaudojimo grandinę galima kalbėti apie šios žaliavos rinkimą dideliais kiekiais. Projekto metu sukurti prototipai pajėgūs surinkti nuo 80 iki 350 kg biomasės per valandą, priklausomai nuo melsvabakterių koncentracijos vandenyje“, – pažymėjo GTC ekspertės.

Mokslininkės įsitikinusios, kad sukurta ir GTC patentuota melsvabakterių surinkimo technologija pasiteisino ir yra perspektyvi, tačiau, norint Kauno mariose rinkti šias bakterijas dideliais kiekiais, reikalingas papildomas finansavimas, kurio dabar nėra, todėl šiame vandens telkinyje šiuo metu renkami tik santykinai nedideli kiekiai, skirti tolesniems moksliniams tyrimams ir bandymams.

Situacija keisis?

Kalbintų specialistų teiravomės, ar yra būdų, kaip spręsti Kauno marių žydėjimo problemą, galbūt daugiau dėmesio reikėtų skirti vandens valymui? Pašnekovų pateikti komentarai rodo, kad situacija greitai nepasikeis. Priešingai, tikėtina, kad problema tik ryškės.

„Telkinys be galo didelis, išsidėstęs trijose savivaldybėse, todėl šiuo metu ekonomiškai ir racionaliai pagrįstų priemonių marių žydėjimo problemai išspręsti nėra. Reikėtų pabrėžti, kad Kaunas vienintelis reguliariai atlieka vandens tyrimus.

Tokio masto telkiniuose kol kas nėra technologinių priemonių gamtos procesams suvaldyti. Savo ruožtu Kauno miesto savivaldybė investuoja į vandens taršos mažinimą – iš Kauno marių pakrančių šalinamos įvairaus tipo šiukšlės, ištraukiami net kelias tonas sveriantys laivai skenduoliai“, – sakė Aplinkos skyriaus vedėja R. Savickienė.

Dr. J. Koreivienė teigė, kad Kauno mariose vandens žydėjimas šiuo metu nevaldomas, o jų intensyvėjimą lemia maistinės medžiagos, patenkančios iš surenkamojo baseino, teritorijų šalia marių ir dugno nuosėdų. Procesus dar labiau spartina klimato kaita – kylant temperatūrai, melsvabakterės vystosi intensyviau.

„Svarbu suprasti, kad daugiau kaip per 60 metų Kauno mariose susiformavusi situacija yra sudėtinga, todėl ją galima spręsti tik kompleksiškai ir nuosekliai, taikant priemones ilgą laiką. Pirmiausia būtina stabdyti maistinių medžiagų patekimą iš surenkamojo baseino. Kartu reikia taikyti įvairius metodus pačiame vandens telkinyje, tarp jų – rinkti melsvabakterių biomasę, tai galėtų būti viena iš priemonių vandens žydėjimui valdyti.

Kad skirtos finansinės lėšos būtų naudojamos tikslingai, taikomų metodų efektyvumą pirmiausia reikėtų vertinti remiantis modeliavimu, leidžiančiu nustatyti, kurie metodai duotų geriausią rezultatą. Vis dėlto, net ir pritaikius kryptingas priemones, greitų pokyčių tikėtis nereikėtų“, – konstatavo GTC mokslininkė.