Sąsajos su abitu

Vos tik įžengus pro pagrindines Šv.Jurgio Kankinio bažnyčios duris, šiuo metu įrėmintas darbininkų pastolių, akys bando aprėpti erdves, kurios, bėgant metams, brolių pranciškonų dėka nepaliaujamai keičiasi, tiksliau, grįžta tas vaizdas, kurį liudija istoriniai šaltiniai. Antai, pirmiausia žvilgsnis krypsta į du altorius tolumoje. Vienam jų pasisekė labiau – čia jau pradėti restauravimo darbai, kitam savo eilės dar teks palūkėti.

Prie pirmojo bažnyčios pilioriaus, kairėje pusėje įeinančiuosius sveikina Šv.Antanas su kūdikiu ant rankų, o už poros metrų nuo jo – Švč.Trejybės altorius. Ilgą laiką buvęs baltas, po restauratorių rankų prisilietimo jis susigrąžino pirmapradę spalvą – juodą. Tiesa, menotyrininkė dr. Rima Valinčiūtė-Varnė dėl pastarosios šiek tiek pasiginčytų – kelių šimtų metų senumo dažų likučiai esą išduoda, kad kad kadaise altoriai buvo alyvuoti tamsiai ruda spalva. Tokia pat, kaip kad brolių pranciškonų abitai, kuriuos jie dėvi kiekvieną dieną.

Nors iš toli atrodo pagamintas iš sunkiai nuspėjamos medžiagos, Švč.Trejybės altorius – medinis, gana paprastos struktūros.

R.Valinčiūtė-Varnė pasakojo, kad anksčiau prie šio ir kitų altorių buvo įrengtos vieno laiptelio pakylos, bet sovietmečiu jos pašalintos. Vienintelės liko tik prie didžiojo altoriaus šventovės priekyje.

R.Valinčiūtė-Varnė įsitikinusi, kad viskas, kas priklausė bažnyčiai, į ją ir turi grįžti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Autentiškos skulptūrėlės

"Švč.Trejybės altoriaus mensa mūrinė, XIX a. apkalta medžio lentomis, paprasto stačiakampio formos su medžio drožybos auksuota augaline rozete centre. Virš mensos iškyla brandžiojo baroko retabulo stačiakampis cokolis, įgilintas įsprūdomis su žuvies stuburo ornamentu, ant kurio pastatytos pirmojo tarpsnio paveikslą rėminančios lygios korintinio orderio kolonos", – virš pastarųjų, anot menotyrininkės, iškeltos altorių vainikuojančios skulptūros.

Visos jos autentiškos, įamžintos tarpukario nuotraukose, tačiau sovietmečiu išgabentos iš vaistų sandėliu paverstos bažnyčios. Pačiame altoriaus viršuje – laiminančio Pasaulio Išganytojo statula su kairėje rankoje laikomu karališkuoju obuoliu. Jėzaus Kristaus tunika sidabruota, jos apykaklė, skraistė ir orbis – auksuoti, plaukai – rudi, inkarnatą dengia vėlesnė balkšva polichromija. Kiek žemiau, abipus Išganytojo statulos – du adorantai, prie krūtinių glaudžiantys delnus. Jiedu vilki ilgas sidabruotas tunikas, o ant šių – auksuotos sermėgos praskleistais skvernais. Plaukai ir inkarnatas – tokie pat kaip Jėzaus Kristaus. Atlliekant restauravimo darbus ant adorantų nugaros rastos vinys leido spėti, kad anuomet jiedu buvo vaizduojami angelais su drožtiniais sparnais. Deja, pastarieji dingo tada, kai Napoleono kariai įžengė į šią bažnyčią, todėl ir po restauracijos adorantai ant altoriaus grįžo besparniai.

"Beje, jei pastebėjote, Jėzus Kristus čia vaizduojamas be barzdos. Tai gana retas atvejis, atkreipkite dėmesį", – iš tolo į aukso ir sidabro spalva dengtą Aukščiausiojo statulą ranka mojo menotyrininkė. Kompoziciją užbaigė, specialistų terminais kalbant, pleištinio angelo galvutė ant kremzlinio ornamento. Senos nuotraukos mena, kad dar XX a. 3-iajame–4-ajame dešimtmečiais prie altoriaus šonus puošė ažūriniai drožinėti sparnai, kurių dabar nepamatysite. Tiesa, tose pačiose nuotraukose galima įžiūrėti, kad vienoje ir kitoje pusėje jie buvo skirtingi. Kairysis – vešlus, gana panašus į kairįjį Šv.Onos altoriaus sparną. Dešinysis – kur kas grakštesnis.

Aš tikiu, kad kažkur yra tie sparnai, nes sovietmečiu žmonės stengėsi išsaugoti iš bažnyčių paimtus daiktus, kad tik sovietų valdžia jų nesunaikintų.

Netikėta žinutė

XVII a. pabaigoje–XIX a. pirmojoje pusėje altoriaus pirmąjį tarpsnį užpildė didžiulis Švč.Trejybės paveikslas, tapytas ant lentų. 1865-aisiais bažnyčią perdavus Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijai, vietą altoriaus centre užėmė ant drobės tapytas Švč. Trejybės paveikslas, išlikęs iki šių dienų. Nors autoriaus parašo ant darbo nėra, pagal braižą sprendžiama, kad jį savo dirbtuvėse Kaune XIX a. antrojoje pusėje nutapė dailininkas Matas Bučinskis. Didelio formato paveiksle Dievas Tėvas su trikampiu nimbu ir skeptru rankoje įsitaisęs dešinėje pusėje, Išganymo kryžių apglėbęs ir savo žaizdą šone rodantis Jėzus Kristus vaizduojamas paveikslo kairėje. Trikampę kompoziciją užbaigia viršuje sklandanti balandžio pavidalo Šventoji Dvasia. Apatinėje paveikslo dalyje nutapytas žydras rutulys, simbolizuojantis Švč.Trejybės visagalybę Žemėje.

Br. kunigas Paulius Saulius Bytautas OFM dėkingas šv.Adalberto ordinui už darbų finansavimą, o Tarptautiniam šv. Adalberto ordinui už šv.Adalberto relikvijų išrūpinimą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

"Paveikslas tarybiniais laikais buvo apkarpytas pagal kito rėmo kontūrus, todėl restauratoriui Kęstučiui Baniui teko ir jį tvarkyti", – taip, anot R.Valinčiūtės-Varnės Švč. Trejybės paveikslui buvo grąžintas pirmapradis vaizdas ir tikrasis formatas. Net ir akyla akis nepastebės, kad maždaug pusė paveikslo rėmų yra atkurti iš fragmentų, atrastų Kauno arkivyskupijos muziejuje. Pastarojo darbo ėmėsi garsiojo interjero specialisto ir baldininko Jono Prapuolenio sūnus, patyręs baldų ir medžio drožybos restauratorius Bangutis Prapuolenis.

"Trūkstamas detales jis atkūrė pagal atrastą charakteringą, autentišką kremzlinio ornamento fragmentą. Beje, rastos lentos buvo plikos, nuo jų nuskustas visas auksavimas. Dabar rėmas vėl spindi auksu", – meistro darbą gyrė menotyrininkė.

Beje, restauruojant altorių, buvo rasta ir trumpa žinutė iš praeities – nedidelė, prie nugarinės sienelės prikalta kartono lentelė su užrašu lenkų kalba: "1883 dirbau čia prie tų altorėlių. Mokinys Tomas Sikorskis".

"Meistro vardo nežinome, bet nurodyta jo mokinio nurodyta data leidžia spėti, kad būtent tada buvo vykdomi bažnyčios tvarkymo darbai", – radiniu džiaugėsi menotyrininkė.

Iš fragmentų atkurtas visas rėmas, o pats paveikslas atgavo savo pirminį formatą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Šiek tiek istorijos

Altorius šioje vietoje stovėjo pastatytas po 1668-aisiais bažnyčią nuniokojusio gaisro, tapusiu pražūtingu daugybei čia buvusių vertybių. Dar vieną smūgį šventovė patyrė XIX a. pradžioje, kai į ją įžengė Napoleono ir Rusijos imperijos kariuomenės. Šaltiniai mini, kad bene daugiausia nuostolių tąkart buvo padaryta medinei įrangai – pastarąją kariai naudojo kaip malkas, laužui kurti ir šildytis. 1823–1830 m. bažnyčia sutvarkyta tuometinio gvardijono Samuelio Laurinavičiaus iniciatyva, o dar po keliolikos metų jo atnaujinta. Spėjama, kad būtent tada visi šoniniai mediniai navų altoriai buvo perdažyti šviesia dramblio kaulo spalva. 1950-aisiais sovietų valdžiai uždarius Kauno šv.Jurgio Kankinio bažnyčią, jos interjeras patyrė žymių praradimų.

"Prieš uždarant bažnyčią, buvo duota viena naktis daiktams išsinešti. Ką spėjo išnešti Kunigų seminarijos klierikai, tą spėjo", – dėl laiko limito, menotyrininkės teigimu, pavyko išgabenti tik pačius vertingiausius reikmenis ir altorių paveikslus. Dalis jų po Nepriklausomybės atkūrimo grįžo į bažnyčią, dalis, kaip Švč.Trejybės sparnai, dingo.

"Aš tikiu, kad kažkur yra tie sparnai, nes sovietmečiu žmonės stengėsi išsaugoti iš bažnyčių paimtus daiktus, kad tik sovietų valdžia jų nesunaikintų. Taip nemažai vertybių nukeliavo į privačias kolekcijas", – menotyrininkė pabrėžė, kad kiekvienas dingęs ir į savo vietą grįžęs kūrinys padėtų atkurti miesto ir šalies istoriją.