Leonardas nėra tokių statinių pradininkas mūsų šalyje. Tačiau įdomus sutapimas: jis gyvena netoli Tado Ivanausko Obelynės sodybos. Šis gamtininkas prieš šimtmetį, 1922-aisiais, Lietuvoje pirmasis pradėjo organizuotai kelti inkilus.

Visiems linkiu kelti inkilus –  tai labai teigiamai veikia ir žmones, ir gyvūnus.

„Inkilus paukščiams gaminu daugiau kaip 30 metų. Prieš dešimt metų su ornitologais dalyvavau šikšnosparnių stebėsenoje, pirmą kartą pamačiau jiems skirtus namelius. Tie inkilai pasirodė gana keisti, be angos. Tąkart naktį aplink Kauną aplankėme gal penkiolika vietų ir tik vienoje neaptikome šikšnosparnių, o visur kitur jų buvo, daugelyje – netgi po kelias rūšis. Patikrinome ir mano sodybos teritoriją, čia taip pat radome šikšnosparnių. Taigi kitą dieną sumeistravau pirmą inkilą žinduoliui“, – posūkį inkilų gamyboje prisiminė L. Mekionis.

Voverių nepriviliojo

Maždaug po metų draugas Leonardo paprašė pagaminti inkilą voverei. „Pagūglinau ir padariau inkilą šiam graužikui“, – šypsojosi pašnekovas ir paaiškino tokių namelių specifiką: inkilas voverei privalo turėti dvi landas, kad būsto savininkė galėtų pabėgti nuo kiaunių.

Pasak L. Mekionio, kartais voverių inkiluose apsigyvena ir paukšteliai. „Esu iškėlęs inkilą voverei savo miške, kur šiaip jų nesu matęs. Pagalvojau: gal dėl gero namo ir atsikraustys kokia. Inkilą kėliau gal 2015 m., bet voverių jame taip ir nesulaukiau. Tačiau prieš maždaug penkerius metus tame inkile buvo įsitaisę širšuolai. Vieną vasarą ten pagyveno, o pavasarį jų jau nebebuvo. Širšuolai gana dažnai apsigyvena inkiluose. Jei jis skirtas voverėms, širšuolai uždaro angą arba abi“, – pastebėjimais ir žiniomis dalijosi pašnekovas.

Paslaptis: iš batų padarytuose inkiluose paukščius reikia išmokyti gyventi./ L. Mekionio asmeninio archyvo nuotr. 

Leonardo žodžiais, širšuolai – puikus inkilo gyventojas. Nors jie – labai dideli ir atrodo bauginančiai, tačiau jų įgėlimas netgi mažiau skaudus nei bitės. Šie vabzdžiai minta augaliniu maistu, tačiau lervas maitina visokiais mašalais ir vabalais, taigi jie yra labai naudingi sodyboje.

Namelių užsakovai keičiasi

Pernai Čebeliškės kaimo gyventojas pradėjo gaminti inkilus vabzdžiams, vadinamus vabalų viešbučiais. „Juos darau įvairių dydžių: nuo nediduko 50x50cm iki 2,3m aukščio, 1,7m pločio. Tokius viešbučius Vakarų Europoje esu matęs jau prieš dešimtmetį, bet pats pirmą sumeistravau tik pernai“, – teigė pašnekovas.

Šią žiemą Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos užsakymu pašnekovui teko gaminti ir iškelti aštuonis lizdus ereliui žuvininkui. „Tai buvo labai įdomi patirtis. Juos kėlėme pelkėse į dideles pušis. Lizdus teko kelis ar net keliolika kilometrų nusinešti per pelkes, kur reikiamą vietovę pasiekti įmanoma tik užšalus vandens telkiniams. Erelis žuvininkas – labai retas Lietuvos paukštis, tikiuosi, kad bent vienoje lizdavietėje jis apsigyvens“, – vylėsi inkilų gamintojas.

Apsauga: inkilas voverei privalo turėti dvi landas, kad būsto savininkė galėtų pabėgti nuo kiaunių./ L. Mekionio asmeninio archyvo nuotr. 

Dar Leonardas gamina inkilus ežiukams. Namelius jiems reikia statyti tiesiog ant žemės, mažiau užimtoje teritorijoje, geriausia – krūmuose. „Ežio namelis yra daromas su prieškambariu ir atskiru gyvenamuoju kambariu, kuriame reikėtų paberti šiek tiek stambių pjuvenų. Prie namų turiu ežio namelį gal jau dešimt metų. Tačiau per visą laiką ten ežys žiemojo tik kartą, jų sodyboje iš viso nematau. Ežiui inkilą esu sumeistravęs iš ąžuolo: namelis vis dar stovi, o ant jo stogo sumontuoti vyriai surūdijo per trejus metus. Vyrius įdėjau, kad galėčiau lengviau pažiūrėti, ar ežys ten yra. Nors, tiesą sakant, geriau dažnai nesmalsauti: jei ežiukas ten miega, geriau jo netrukdyti, pažadintas žiemą, jis gali ir numirti“, – patikino L. Mekionis.

Paprastai inkilus meistras gamina žiemą. Padaryti vieną namelį užtrunkama nuo kelių valandų iki kelių dienų. Jis sako, kad, meistraujant daugiau vienodų inkilų, prireikia perpus mažiau laiko.

Dermė: japoniškam sodui meistras padarė zylių inkilą dideliu lenktu, raudonu stogu. / L. Mekionio asmeninio archyvo nuotr. 

„Kartais inkilus darau pagal sodybos aplinką. Tarkime, japoniškame sode zylėms inkilą padariau dideliu lenktu, raudonu stogu. Esu gaminęs kotedžo tipo inkilą klientui, kuris gyvena kotedže. Esu nemažai prigaminęs trispalvių, pagal Lietuvos vėliavą, inkilų, pastaraisiais metais teko juos dažyti mėlynai ir geltonai, reiškiant solidarumą su Ukraina“, – vardijo Leonardas.

Patarimai susidomėjusiems

Pasak pašnekovo, inkilus galima daryti iš beveik visko, naudoti bet kokią medieną. Žvėrims ir paukščiams tai nesvarbu, tačiau ąžuolinis inkilas lauko sąlygomis tvers ilgiau, nei, tarkime, eglinis. Nameliai paukščiams ir žvėreliams gali būti iš neapdirbtos medienos, bet juos galima ir dažyti, impregnuoti, aliejuoti, apdeginti ar kitaip apdirbti. „Gyvūnai to nebijo, tačiau, jei pirmiau apdeginsi, o paskui impregnuosi, inkilas turi bent keletą mėnesių pabūti lauke, kad dingtų kvapas“, – pabrėžė meistras.

L. Mekionis prisipažino: jam labai patinka inkilai iš batų. „Tik tokiuose inkiluose paukščius reikia išmokyti gyventi. Juos padrąsina ant landos uždėta medžio lentelė su skyle. Vos tik apsigyvena vienas, kiti pradeda lįsti tiesiai į batą“, – šypsojosi pašnekovas.

Pasak Leonardo, paukščiams inkilai dažniausiai keliami medžiuose, bet juos galima tvirtinti ir ant pastatų. „Pasitaiko, kad žmonės pasistato naują namą, senų medžių kieme nėra, o ant naujo namo nesinori užkabinti inkilo. Tokiu atveju siūlau įkasti į žemę ąžuolinį rąstelį ir inkilus kelti ant jo. Tai – puikus sodybos puošybos elementas“, – patikino L. Mekionis.

Dažniausiai inkilai keliami pavasarį, tai – graži tradicija, tačiau inkilų meistras įsitikinęs, kad juos kelti galima visus metus. Juk reikia, kad gyvūnas ar paukštis surastų namelį, prie jo priprastų, įsitikintų, kad jis saugus. Tik tada jame apsigyvena. Visiems linkiu kelti inkilus, tai labai teigiamai veikia ir žmones, ir gyvūnus“, – pokalbį užbaigė pašnekovas.