Pareigūnai iš Vilniaus toliau tiria – kaip nutiko, kad autentišką carinį pastatą Laisvės alėjoje prislėgė stiklinė dėžė. Toliau apklausiami projektą vertinę ir derinę atstovai, o naujadaro autorius posėdyje nepasirodė.

Palaimino du aukštus

Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorės Dianos Varnaitės įsakymu sudaryta laikinoji tarpžinybinė komisija toliau aiškinasi prieštaringai vertinamo stiklino antstato ant namo savivaldybės pašonėje atsiradimo aplinkybes. Į antrąjį posėdį kviestas rekonstruojamo Laisvės alėjos 90 namo autorius architektas Virginijus Juozaitis neatvyko, o būsimo viešbučio projekto užsakovas Rimantas Meška pranešė išvykstantis į užsienį, todėl negalįs dalyvauti.

„Negavau oficialaus kvietimo“, - „Kauno dienai“ pastato rekonstrukcijos autorius architektas Virginijus Juozaitis. Jam raštas, kviečiantis atvykti į posėdį, buvo išsiųstas paštu.

„Kas taip kviečia? Štai jūs paskambinot, ragelį aš keliu. Ar sunku buvo tai padaryti? Į posėdį oficialiai manęs niekas nekvietė“, - pridūrė architektas. Tikimasi, kad jis atvyks bent į kitą komisijos posėdį, kuris vyks po kelių savaičių.

Pastato pertvarkymo priešistorę nupasakojo architektūros istorikė profesorė Nijolė Lukšionytė, kuri 2004 metais drauge su kolege Nijole Steponaityte atliko minėto carinio pastato ekspertizę.

Ekspertizės išvadoje pastatą leista aukštinti dviem aukštais. Namas nesiūlytas įtraukti į kultūros vertybių registrą, nes jis, pasak N.Lukšionytės, nėra unikalios architektūros, tai vienas iš daugelio XIX a. pastatų. Užsakovams, pageidavusiems statinį didinti, patarta išsaugoti autentiškus fasadus, įskaitant trikampį frontoną, autentišką dekorą, statybines medžiagas.

„Poziciją, kad antstatas galimas, lėmė architektūros profesoriaus Algimanto Miškinio atliktas Laisvės alėjos įvertinimas. Jis buvo numatęs, kad minėtą pastatą galima aukštinti“, - pasakojo N.Lukšionytė.

Nurodė klaidingą aukštį

Vis tik ekspertizės išvadoje, pripažino N.Lukšionytė, įsivėlė klaida. Senojo pastato aukštis iki kraigo – 12,6 metro. Paaukštinant jį dviem aukštais, nurodyta, kad jis negali viršyti 19 metrų. Tačiau leistinas aukštingumas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo stogo kraigo, o nuo karnizo, kurio aukštis maždaug 8 metrai.

„Skaičiuojant prasprūdo skaičiukai... Tie 19 metrų – ne tas skaičius, bet jis nieko nereiškia, nes buvo pasakyta, kad galima papildomai pastatyti du aukštus. Tačiau norint, šiuo skaičius buvo galima manipuliuoti“, - teisinosi N.Lukšionytė.

Dabartinio rekonstruojamo pastato aukštis su stikliniu antstatu – apie 16 metrų. Jis, pasak profesorės, užstačius du aukštus vietoje mansardos, negalėjo nepaaukštėti, bet ne iki 19 metrų – tokį aukštį siekia 5-6 aukštų pastatai. Išeitų, kad stikliniame antstate lubų aukštis apie 4 metrai. Kai kurie suabejojo – gal ten tilpo visi trys aukštai.

„Ir aukščiu, ir medžiagiškumo požiūriu antstatas nedera prie senojo pastato“, - dabartinį rezultatą įvertino N.Lukšionytė. Ji pripažino, kad nuardžius frontoną – sunaikinta dalis autentiško XIX a. fasado.

„Jį buvo galima sutvirtinti, vėliau sujungti su nauju statiniu. Techniškai tai tikrai padaroma. Paprasčiausiai nebuvo noro tą padaryti. Jo išsaugojimas būtų pridėjęs pliusų esamam vaizdui“, - įsitikinusi N.Lukšionytė.

Kaip frontonui pakenkė statybininkai, skaitykite trečiadienį "Kauno dienoje".