Nuo pernai "Lesės" Kauno skyriuje veikiantis filialas "Laukinė lesė" – vienintelė Lietuvoje laukinių gyvūnų prieglauda, išsilaikanti vien iš savanoriškai dirbančių ir jiems talkinančių žmonių meilės gyvūnams bei gyventojų aukų.

Senelių prieglauda

"Viešpatie, jei matytų tie beširdžiai, kurie atsisako savo augintinio vien todėl, kad jis senas, apako ar apšlubo, kaip jis džiaugiasi gyvenimu, kaip glaudžiasi prie juos dabar globojančių žmonių", – neslėpė neklusnios ašaros jauna moteris, atvežusi "Lesės" globotiniams maisto. Nelaimėlių dabar čia beveik šimtas. Ir kiekvieną jų kas dieną reikia pašerti, išvalyti būstą, paduoti, jei reikia, vaistų, pagirdyti, išvesti laukan.

Didžiausią Kauno "Lesės" kontingento dalį sudaro vadinamieji senelių namai, kuriuose gyvena apie pusšimtį pražilusių, aklų abiem ar viena akimi, šlubų, turinčių kitų negalių senų šunų.

Įsimylėjęs Rūtą Toris

Tarp jų yra ir visai jaunučių gražių šunelių, kurių nenori paimti į namus čia ateinantys lankytojai vien todėl, kad, pavyzdžiui, šunelis praradęs akį ar turi kitokią negalią.

Tarp tokių nelaimėlių – tojterjeras Toris. "Jis beveik visiškai plikas, todėl visą laiką aprengtas šiltu kombinezonu, – aiškino savanorė Rūta Jatkonienė, kasdien atvažiuojanti savanoriauti į prieglaudą net iš Balbieriškio. – Toris tiek prisirišęs prie manęs, kad turiu kas dieną vežtis jį į namus – šunelis, išgirdęs dienos pabaigoje mano automobilio raktų skambesį, veržiasi laukan ir lekia prie automobilio."

Kiaulaitė Čiuka

Kol kalbėjomės su savanore Rūta, iš pirmo prieglaudos aukšto laiptais į viršų žaibiškai užbėgo Vietnamo kiaulaitė Čiuka ir, patekusi į prieglaudos VIP draugiją, laiminga kriuktelėjo.

Čiukos ir keturkojų senjorų draugystę abejingai stebėjo ant fotelio snūduriavęs katinas Fedia, savanoriškai ateinantis čia iš kaimo pabendrauti ir užkąsti. Tačiau greitai jo ramybę sudrumstė ausis skrodžiantis Čiukos žviegimas, kuris kiaulaitės kalba reiškia: "Noriu skanėsto!"

Vidury naujumu kvepiančios laukinių gyvūnų buveinės ketaus krosnelėje spragsėjo ugnis – patalpoje šilta ir jauku. Pro priekines voljerų stiklines sienas matyti jų gyventojai. Vieni neramiai šmirinėja, pastebėję nepažįstamus žmones, kiti  snaudžia.

Dėkingi voveriukai

Viename voljere ypač ramu. Nė neįtartum, kad kailinėje ausinėje kepurėje miega trys sotūs voveriukai. Jie čionai atkeliavo net iš Panevėžio. Juos atvežė viena moteris, kai jos akyse varna nusinešė vieną iš bejėgių mažylių, likusių be motinos.

"Iš pradžių juos maitinau kas dvi valandas ožkos pienu. Kai atkuto – rečiau, tačiau iki šiol vežiojuosi voveriukus vakarais į namus, kad jie laiku gautų maisto. Beje, jų racionas jau parturtėjo riešutais, saulėgrąžomis ir želmenimis. Dabar voveriukai yra gan savarankiški. Kai dar labiau sustiprės, paleisime atgal, į laukinę gamtą", – aiškino "Laukinės lesės" skyriui vadovaujanti Lolita Grėblikienė, kviesdama voveriukus iš voljero.

Šie nieko nelaukdami lipte prilipo prie jos kaklo, pečių, letenėlėmis lietė savo gelbėtojos veidą.

Kovarnio Petios talentai

Voveriukų lipšnumo sceną pavyzdžiai stebėjo gražuolis šeškas ir kovarnis Petia. Paukštis anksčiau, matyt, gyveno namuose, nes moka kalbėti lietuviškai. Dabar jis atsigavęs ir net buvo mėginta paleisti jį į laisvę, tačiau Petia vis sugrįždavo atgal.

"Tegul gyvena čia. Tai labai įdomus paukštis – snape laikydamas maistą, geba piešti ant stiklo ornamentus, panašius į gėlių žiedus, mėgsta žaisti su mažu stalo teniso kamuoliuku ir, žinoma, kalbėti. Bet tik tuomet, kai nemato žmonių", – aiškino Lolita, rodydama ir kitus sparnuočius, įkurdintus erdviuose voljeruose.

Gandras, norintis likti

Savo dydžiu ir didybe iš paukščių išsiskiria baltas gandras. Jis ramiai stebėjo svečius, stovėdamas vidury erdvios patalpos, už stiklinių durų. Pasak jo globėjų, jaunas paukštis buvo rastas žiemą pusgyvis, nesilaikė ant kojų. Dabar jis atsigavęs. Todėl buvo paleistas į laukinę gamtą su kitais šešiais globotais gandrais, tačiau jis nenorėjo palikti savo laikinų namų ir net kelis kartus grįžo atgal, nusileisdamas gatvės viduryje prie prieglaudos.

Šiomis dienomis į prieglaudą atvyks žmogaus, kuris paukštį išsiveš į atokią sodybą, kurioje jis bus saugus ir, atėjus laikui, galės išskristi su savo giminaičiais į šiltuosius kraštus arba likti žiemoti sodyboje.

Lapė Kanapė gyvens čia

Neseniai iš "Lesės" į Grūto parką iškeliavo prieglaudoje išgydyti didysis baublys, erelis rėksnys, audinė ir suopis. Galbūt kada nors sulauks jį mylėsiančio šeimininko ir vario spalvos driežas, kuris taip pat buvo išgelbėtas iš nemokėjusių jo prižiūrėti šeimininkų.

Ar tik ne lapė stebi pro stiklą fotoaparato blykstes? "Taip, tai jauna lapė, vardu Kanapė. Ji taip pat išplėšta iš mirties glėbio, nes vienoje garsioje laukinių gyvūnų globėjų prieglaudoje buvo pasmerkta myriop, tačiau veterinarijos gydytojas Vidmantas Kairevičius, niekada neimantis iš mūsų atlygio už savo paslaugas, pastatė Kanapę ant kojų", – pasakojo "Laukinės lesės" Kauno padalinio vadovė L.Grėblikienė.

"Laputė buvo intensyviai gydoma, todėl kasdien ją tekdavo imti ant rankų, o vienu metu – netgi maitinti dirbtiniu būdu. Žmogus tapo jos draugu ir maitintoju, o ji atsakė prieraišumu. Kanapės, deja, negalime paleisti į laisvę, nes ji nebeturi savisaugos instinkto – taptų lengvu žmogaus taikiniu", – įsitikinusi Lolita.

Padėkime "Lesei"

"Svajojame, kad kada nors aplink šiuos gyvūnų globos namus bus išgrįsti takeliai, vakarais degs žibintai, stovės daugybė lauko voljerų, šiltas tvartelis, kuriame žiemos stirnos ir kiti stambesni sužaloti gyvūnai. Turime vilčių, kad būtent tvartelį mums padės pastatyti geri žmonės, o dabar džiaugiamės galėdami iš rėmėjų medžiagų ir aukotojų lėšų pamažu tvarkyti prieglaudos vidaus patalpas. Kai kurias jų vidines sienas mūsų pačių vyrai apkalė lentomis, išklojo plytelėmis, įstatė duris ir langus – dalį statybinių medžiagų mums paaukojo bendrovė "Lytagra", o kitas medžiagas dovanojo geri žmonės", – vardijo Lolita.

Keista, kad ši savanoriškais pagrindais kilnų darbą atliekanti organizacija niekaip negali laimėti Aplinkos ministerijos konkurso laukiniams sužeistiems gyvūnams prižiūrėti. Tačiau "Lesei" nereikia dėl to nusiminti, nes ji negalėtų nugalabyti nė vieno, bent mažiausios vilties gyventi turinčio gyvūno. Nei laukinio, nei naminio. Toks požiūris, pasirodo, nekonkursinis. Todėl padėkime kuo galėdami "Lesei" atliekant kilnų darbą.

Žiupsnelis istorijos

2007 m. Vesta Auškalnienė įkūrė "Lesę", kuri dabar yra viena didžiausių gyvūnų globos organizacijų Lietuvoje, turinti gyvūnų prieglaudas Vilniuje ir Kaune.

"Lesėje" globojami naminiai, laukiniai ir egzotiniai gyvūnai. Vieni jų laukia naujų šeimininkų, o kiti – seni ir luoši, nebereikalingi buvusiems šeimininkams – čia sutinka savo gyvenimo saulėlydį.

2009 m. įsteigtame Kauno skyriuje 2011 m. buvo atidaryta Eglės Baležentienės vadovaujama prieglauda.

Per metus prieglaudoje išgydoma ir paleidžiama į laisvę maždaug šimtas laukinių gyvūnų, o egzotiniams – surandami šeimininkai.