Lietuvos dailės istorikų draugija vienu geriausių Nepriklausomybės laikotarpio pastatų istorinėje aplinkoje išrinko Kauno objektą - Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teologijos fakulteto priestatą Kaune, Gimnazijos gatvėje.

Susirūpinusi dabarties ir praeities darniu sugyvenimu, istorinių urbanistinių erdvių bei pastatų protingu taikymu šiuolaikiniams poreikiams, Lietuvos dailės istorikų draugija, inicijavo savo narių apklausą. Jos tikslas buvo išrinkti geriausius ir blogiausius architektūrinius projektus, įgyvendintus istorinėje aplinkoje, išrinkti du geriausi ir du blogiausi darbai.

Šiuolaikinės architektūros santykį su paveldu vertino profesionalūs dailės bei architektūros istorikai, nesusiję su specializuotomis valstybinėmis paveldosaugos institucijomis ir privačiomis projektavimo įstaigomis.

Apklausos tikslas - atkreipti projektuotojų, užsakovų bei plačiosios visuomenės dėmesį į opius architektūrinės-urbanistinės aplinkos formavimo klausimus.

Į vertinamų objektų sąrašą pateko Nepriklausomybės laikotarpio (po 1990 m.) architektūra: nauji statiniai istorinėje aplinkoje ir naujoms reikmėms pritaikytos istorinių pastatų rekonstrukcijos.

Geriausiu naujo statinio istorinėje aplinkoje pavyzdžiu pripažintas VDU Teologijos fakulteto priestatas Kaune, kuris buvo pastatytas 1998-2001 metais pagal architektės Rimantės Gudienės projektą.

Lietuvos dailės istorikų draugijos vertinimu, tai kontekstualus stambaus masto projektas, derinantis originalios autorinės ir taktiškai rekonstruotos senosios architektūros tūrius. Naujame korpuse, jungiančiame buv. Šv. Zitos draugijos namus ir buv. skalbyklą, įrengta 130-ties vietų J.Mačiulio-Maironio auditorija su įstiklintu koridoriumi ir vestibiuliu.

Šiuolaikiškas statinys prie XX a. pirmos pusės pastatų priderintas kontrasto principu: auditorijos siena formuoja monumentalų, horizontaliomis pakopomis skaidytą vidinio kiemo fasadą; įspūdingai atrodo banguojantis vakarų pusės fasadas - jo persišviečianti stiklo plokštuma, kurioje atsispindi augmenija, matoma iš aukštyn kylančios siauros pėsčiųjų gatvelės. Naujasis tūris neužgožia senosios architektūros, darniai įsikomponuoja į jautrią Žaliakalnio aplinką.

Geriausiu rekonstrukcijos pavyzdžiu pripažintas individualus gyvenamasis namas Vilniaus Žvėryno rajone, D.Poškos gatvėje, pastatytas 1901 metais, rekonstruotas 2006-aisiais pagal architektų Rimo Adomaičio, Gintauto Natkevičiaus ir Raimundo Babrausko projektus.

Blogiausiu naujos architektūros pavyzdžiu istorinėje aplinkoje pripažintas daugiabutis gyvenamasis kompleksas su komercinėmis patalpomis „Delfinas“ Vilniuje, A.Juozapavičiaus gatvėje, statytas 2003-2005 metais. Tai architektų Kęstučio Pempės, Lijanos Jančytės, Eglės Kirdulienės projektas.

Blogiausiu rekonstrukcijos pavyzdžiu pripažinti Valdovų rūmai Vilniuje. Teigiama, kad tai imaginacinis XXI a. neistorinio mąstymo ir kultūrinio avantiūrizmo pavyzdys, statybos vykdomos 2002-2009 metais. Šio projekto vadovas ir vyriausias architektas Rimas Grigas, projekto mokslinis vadovas - Napaleonas Kitkauskas.