Neskubėjo palikti namų

Vienas didžiausių ukrainietės Olenos malonumų buvo ir tebėra skaityti, todėl nenuostabu, kad moteris sukaupė šimtus pačių įvairiausių knygų, pradedant profesine literatūra, baigiant romanais. Tiesa, visa jos biblioteka liko Ukrainoje, Slaviansko mieste.

„Knygos ir patys namai – sveiki. Gyvenau krašte, kuris yra labiausiai nutolęs nuo fronto linijos, todėl ten ganėtinai saugu. Nors bičiulės buto langai į šipulius pabiro“, – kalbėjo Olena Proscevičienė.

Ten ganėtinai saugu. Nors bičiulės buto langai į šipulius pabiro.

Prasidėjus karui moteris neskubėjo palikti savo namų. Ji matė, kaip 2014-ųjų balandį prorusiški separatistai užėmė sričių administracinius pastatus Donecke ir Luhanske, todėl kasdieniai apšaudymai praėjusios žiemos pabaigoje ir šių metų pavasarį jos nebegąsdino. Jei ne stogo virš galvos netekusi bičiulė, Olena veikiausiai dar ir šiandien būtų Ukrainoje.

„Draugės namai buvo visiškai sunaikinti, todėl priglaudžiau ją pas save. Ji visą laiką jaudinosi, kad tas pats likimas neištiktų ir mano namų. Nors visada buvau ganėtinai rami, galiausiai tas nerimas persidavė ir man“, – O.Proscevičienė pasakojo, kad jos sprendimas palikti Ukrainą labiausiai nudžiugino ne vienus metus Kaune gyvenančius vaikus.

Sūnus, anot pašnekovės, seniai prašė persikraustyti į Lietuvą. Apie tai nesiliovė kalbėti ir dukra, Donecką palikusi po 2014-ųjų įvykių.

„Kodėl Lietuva? Buvau ištekėjusi už lietuvio. Susipažinau su juo Ukrainoje, kur jis tuo metu gyveno“, – išgirdus trumpą gyvenimo istoriją Olenos lūpose pasidarė aiškiau, kodėl jos vaikai pasirinko būtent šį kraštą.

Laukimas: nors Kaune jaučiasi gerai, ukrainietė svajoja, kada galės grįžti namo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Atsivežė savo knygą

Paskutinioji Olenos kelionė į Kauną buvo kitokia. Anksčiau į miestą, kuriame savo gyvenimą susikūrė jos vaikai, moteris vykdavo kaip svečias, o ir atstumą nuo Ukrainos iki Lietuvos ji įveikdavo kur kas greičiau.

„Šįsyk viskas buvo kitaip. Per Ukrainą važiavome tris dienas, nes stojome nakvynės. Ketvirtos dienos rytą buvome Lenkijoje, o vakare pajudėjome iš Varšuvos į Lietuvą“, – apie savo kelionę pasakojo O.Proscevičienė.

Su savimi ukrainietė turėjo tik būtiniausius asmeninius daiktus, užrašų bloknotą ir kelis knygos „Loto žmona“ egzempliorius. Baigusi Donecko universitetą, ne vienus metus mokykloje dėsčiusi rusų kalbą ir literatūrą, nuo 2014-ųjų moteris daug rašė. Jos tekstai buvo publikuojami įvairiuose leidiniuose, o prieš metus pasirodė debiutinė knyga „Loto žmona“, skirta 2015 m. sausio–vasario įvykiams. Viena pagrindinių šios knygos veikėjų Zoja vyksta į šalies rytuose esantį, rusų separatistų apsuptą Vuhlehirsko miestą pasiimti senos mamos, visomis jėgomis besipriešinančios palikti savo gimtuosius namus.

„Ar Zojai pavyks rasti savo motiną? Kas nutiks visiems tiems, kurie atsidūrė pačiame karo sūkuryje? – atsakymus į šiuos klausimus, anot autorės, skaitytojai ras jos knygoje, išleistoje 1 tūkst. egzempliorių tiražu. – Didesnių tiražų pas mus nebūna, nes iš rašymo Ukrainoje išgyventi neįmanoma, tai pavyko padaryti gal tik porai rašytojų.“

Olena būtų laiminga, jei savo knygą galėtų pristatyti ir Lietuvos žmonėms. Tik prieš tai ją reikia išversti į lietuvių kalbą. Autorė pasakojo radusi vertėją, kuris lyg ir imtųsi šio darbo. Beliko tik sulaukti patvirtinimo ir pradėti darbus.

„Karo metu iš Lietuvos sulaukėme labai daug paramos, atjautos, todėl manau, kad žmonėms būtų įdomu paskaityti šią knygą“, – svarstė O.Proscevičienė.

Žymi savo mintis

Atvykusi į Lietuvą Olena nesiliovė rašyti. Įvairios mintys visą laiką gulė į jos bloknoto puslapius.

„Tik tos mintys dabar kiek kitokios. Ne kaip šios šalies svečio, o kaip imigranto“, – paklausta, ar tai yra užuomina į naują knygą, O.Proscevičienė nenorėjo užbėgti įvykiams už akių.

Laikas, anot jos, viską sudėlios į savo vietas, kaip tai įvyko ir su darbu Lietuvoje.

„Žinote, čia man labai gera, tačiau ilgą laiką neapleido mintis, kad esu ne savo vietoje, kad turėčiau būti Ukrainoje ir padėti ten esantiems žmonėms. Kūnas čia, bet širdis – ten, namuose“, – anot pedagogės, viskas pasikeitė tada, kai ji ėmė dirbti.

Rugpjūčio pabaigoje visiškai atsitiktinai pamačiusi skelbimą Olena atėjo į „Herojaus“ mokyklą. Žinodama, kiek į Lietuvą atvyko pedagogų ir kiek jų jau gavo darbus, O.Proscevičienė nieko nesitikėjo, tačiau užpildė reikiamus dokumentus, pasikalbėjo su įstaigos vadovybe. Kitą dieną ji sulaukė skambučio ir kvietimo įsilieti į mokyklos bendruomenę.

„Kažkas neįtikėtino! Ukrainoje toks procesas būtų užsitęsęs kur kas ilgiau. Jūs, lietuviai, gyvenate kitaip“, – O.Proscevičienė neslėpė bandanti keisti požiūrį ir į darbą žiūrėti ne kaip į prievolę, o kaip į malonumą.

Ar norėčiau grįžti? Žinoma. Tikiu, kad taip ir bus, tik nežinau, kaip greitai.

Dirba su mokiniais

Nuo rugsėjo 1-osios Olena kiekvieną dieną eina į „Herojaus“ padalinį, esantį naujajame „Žalgirio“ arenos vandens sporto centre, kur 3–4 klasių vaikus iš Ukrainos moko anglų kalbos. Pamokos čia trunka nuo 8 iki 16 val. Tądien, kai susitikome su Olena, pro duris ji išleido savo mokinius ir pati jau ruošėsi eiti į namus.

„Darbas su vaikais įdomus. Nesakysiu, kad lengvas. Mokslai per nuotolį padarė savo, todėl grįžti į normalų ritmą mokiniams nėra paprasta, bet mes visi labai stengiamės“, – O.Proscevičienė pasakojo apie savo naująją rutiną ir naujus įpročius. Visus darbus Olena stengiasi atlikti mokykloje ir grįžusi namo apie juos negalvoti. Moteris laiminga, galėdama leisti laiką su savo vaikais, anūke ar tiesiog pasivaikščioti po vieną iš daugelio miesto parkų.

Planas: tikėtina, kad greitu metu „Loto žmona“ bus išversta į lietuvių kalbą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nepaisant visko, Olena nesiliauja galvoti apie Ukrainą. Kasdien ji stebi visus įvykius, bendrauja su gimtinėje likusiais draugais ir kolegomis.

„Ar norėčiau grįžti? Žinoma. Tikiu kad taip ir bus, tik nežinau, kaip greitai“, – pečiais gūžtelėjo ukrainietė.