Kaune 1935-ųjų vasario 26-ąją gimęs būsimas kunigas į Kauno seminariją įstojo 18-os. Būdamas 23-ejų buvo įšventintas į kunigus.

Kunigavimo pradžia – Kauno Šv. Antano Padauguviečio bažnyčioje. Vėliau dirbo Tauragės, Eržvilko, Kelmės, Panevėžiuko, Žeimelių, Seredžiaus, Tytuvėnų, Babtų parapijose.

Nuo 1989-ųjų buvo paskirtas į Kauno Vytauto didžiojo bažnyčią, kurią rekonstravo, vėliau dirbo Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje, Aleksoto koplyčioje.

Jo dėka iš viso buvo rekonstruota 14 Lietuvos bažnyčių.

Renginio metu rodytame dokumentiniame filme R. Mikutavičius prabyla prisiminimais – praktiškai visose rekonstruojamose bažnyčiose patyrė didesnių ar mažesnių sužalojimų.

Žeimelių bažnyčia kunigo atmintyje įsiamžino tuo, kad pats savo rankomis gamino suolus, Seredžiuje nuvirto nuo aukštų pastolių, Tytuvėnuose per 13 metų neturėjo nei vienos išeiginės dienos.

Tačiau šilčiausi R. Mikutavičiaus prisiminimai iš Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kunigavimo periodo: „Gotikinio skliauto pasaka. Kiekvienas sekmadienis – fantastika“. Tuo metu klausyti R. Mikutavičiaus pamokslų žmonės plūdo iš visos Lietuvos.

Renginį vedęs Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus edukatorius Remigijus Jakulevičius priminė, kad R. Mikutavičius kelerius metų gyveno J. Tumo-Vaižganto bute. Muziejus tapo R. Mikutavičiaus išsipildžiusi svajonė.

„R. Mikutavičius svajojo, kad J. Tumo-Vaižganto dvasia visada būtų tarp mūsų“, – R. Jakulevičius bendravimą su R. Mikutavičiumi prilygino prisilietimui prie dvasinio jaukumo, kurio anuomet ypatingai ieškojo tikintieji.

1993 metais R. Mikutavičius buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedinimo trečiojo laipsnio ordinu.

R. Jakulevičius pabrėžė, kad tais metais vasario 16-ąją ordinai buvo įteikti penkiems žmonėms, iš jų – trims poetams: Justinui Marcinkevičiui, Bernardui Brazdžioniui ir R. Mikutavičiui.

Minėtame filme R. Mikutavičius pasakoja ir apie kolekciją, kuri, deja, tapo jo tragiškos lemties kaltininke, reikšmę.

Kolekcija kunigui buvo savotiška rezistencija. Kaupdamas, visas santaupas išleisdavęs meno kolekcijai, jis iš karto buvo pasakęs ją padovanosiantis Lietuvai.

„Tai bus mano indėlis į Lietuvos gyvastį, kultūrą, žmonių dvasinį turtinimą“, – filme kalbėjo R. Mikutavičius.

1998 m. birželį kunigas tapo smurto auka, buvo pavogta ir jo įgyta vertinga meno dirbinių kolekcija, kurios dalis tarptautinėmis pastangomis yra surasta.

Sovietinių laikų neaiškaus plauko meno veikėjų sluoksniams priskiriamo kauniečio Vlado Belecko-Stupakovo vadovaujamos gaujos žvėriškai nužudytas R. Mikutavičius palaidotas Petrašiūnų kapinių panteone, šalia garsių Lietuvos žmonių. Į paskutinę kelionę kunigą lydėjo šimtatūkstantinė žmonių palyda.

„Kauno diena“ ne kartą rašė, kad garsus kunigas ir visuomenės veikėjas R.Mikutavičius paslaptingai dingo 1998 m. birželio 30-osios pavakare – kaip buvo manoma, iš savo buto Kaune, Laisvės al. 9-ajame name, išėjęs apžiūrėti jam pasiūlytos pirkti antikvarinės lovos.

Meno vertybių verteivos V.Belecko-Stupakovo įviliotas į išnuomotą butą Panemunėje, jis buvo apsvaigintas ir pasmaugtas, po to žiauraus išpuolio dalyvių Ivano Kvaskovo, Artūro Daškovskio ir Valdo Puodžiūno automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, kur dar gyvas suvyniotas į vielos tinklą ir nuskandintas. Tą patį vakarą nusikaltėliai iš R.Mikutavičiaus buto pagrobė maždaug 5 mln. tuomečių litų vertės meno kūrinių kolekciją.

1998-ųjų liepą R.Mikutavičiaus kūnas buvo ištrauktas iš Nemuno, tačiau tąkart kunigas nebuvo atpažintas – jis buvo palaidotas Karmėlavos kapinėse kaip nežinomas skenduolis. Jau gerokai vėliau, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, 1999 m. kovą, neatpažintų mirusiųjų kvartale buvo atkasti R.Mikutavičiaus palaikai ir iškart atpažinti.

Didelė dalis pavogtų vertybių iš R.Mikutavičiaus namų vėliau buvo rasta per kratą V.Belecko-Stupakovo namuose Bažnyčios gatvėje Kaune. Vėliau teisėsaugininkams dar kelis paveikslus pavyko aptikti ir garsaus aferisto giminaičių bute K.Būgos gatvėje ir pas jo brolį Lionginą Stupakovą.

2000-ųjų rugsėjį Vilniaus apygardos teismas nuteisė apiplėšimo ir nužudymo dalyvius. Iki gyvos galvos kalėti nuteistas V.Beleckas-Stupakovas bausmę dabar atlieka Pravieniškių zonoje.

Jo bendrininkai susilaukė švelnesnių bausmių: I.Kvaskovas nuteistas kalėti 22 metus, A.Daškovskis – 19, V.Puodžiūnas – 13 metų. Abu pastarieji jau atlikę bausmes ir sugrįžę į laisvę.

2001 m. sausį Apeliaciniam teismui atmetus nuteistųjų skundus, I.Kvaskovas Alytaus kolonijoje nusižudė. Jo savižudybės istorija net ir šiandien tebekelia neatsakytų klausimų.