Staigus pokytis

Dar praėjusių metų kovą Eglę galėjote pamatyti vienoje miesto gydymo įstaigų. Simpatiška tamsiaplaukė vilkėjo medicininę aprangą ir dalijosi praktinėmis žiniomis, kurias įgijo universitete.

"Mūsų šeimoje – visi iš medicinos srities. Tėvų pastūmėta baigiau ją ir aš. Esu kineziterapeutė, – anot E.Šimkutės, jos pasirinkimas eiti tuo pačiu keliu mažai ką stebino. – Nors, dabar galvoju, jei ne medicina, būčiau pasirinkusi menus ir psichologiją. Tai visuomet buvo arčiausiai mano širdies."

Dažnesnis pulsas pagalvojus apie tuščią drobę, emocinis ir fizinis nuovargis ligoninėje Eglei padėjo braukti riebų brūkšnį – paskutinę praėjusių metų pavasario dieną jauna moteris metė darbą ir atsidavė tapybai, kuriai anksčiau likdavo tik laiko nuotrupos.

"Mūsų visuomenėje vis dar priimta manyti, kad reikia nuolatinio darbo ir konkrečių darbo valandų, fiksuoto atlyginimo ir garantijų, kad sukaupsi solidžią pensiją. Bet ar tikrai to reikia? Ypač jei savo veikloje jauti visišką pilnatvę ir vidinį pasitenkinimą, – nors savo pasirinkimo E.Šimkutė niekada nesigailėjo, šiokių tokių dvejonių būta. – Manau, tai normalu. Tačiau tokiomis akimirkomis prisimindavau, dėl ko atsisakiau ankstesnio gyvenimo ir pradėjau viską iš naujo. To pakakdavo nurimti."

Artimųjų palaikymas

Paklausta, kaip į sprendimą kardinaliai keisti gyvenimo kelią, reagavo namiškiai, Eglė džiaugėsi sulaukusi ypatingo palaikymo. Mama esą iki šiol yra didžiausia jos gerbėja ir patarėja. Eglės talentas sužavėjo ir kitus šeimos narius.

Atrodo, kad tapydama užlipu ant bangos ir plaukiu ja.

"Sesė, kurios mąstymas itin analitinis, ragino nesustoti. Brolis, atstojęs mums tėtį, pradžioje kiek sutriko, bet kai pamatė mano siųstų darbų nuotraukas sakė: varyk į priekį, tau puikiai sekasi! Nesitikėjau sulaukti tiek pozityvių vertinimų. Esu dėkinga ir vienai draugei, kuri pastūmėjo dalytis tuo, ką darau, nes perlipti per save nebuvo itin lengva", – savamokslė menininkė tikino, kad šeimos narių, artimiausių bičiulių palaikymas ir jos kūrybos gerbėjų atgalinis ryšys buvo ir yra svarbus žengiant pasirinkta kryptimi.

Žinoma, didžiausias variklis – meilė, kuria su lyg nauju gyvenimo etapu užsipildė trisdešimtmetės kaunietės krūtinė.

"Atrodo, kad tapydama užlipu ant bangos ir plaukiu ja. Tuo metu tarsi medituoju, esu nesvarumo būklės. Dingsta alkis, troškulys, miegas ir visi kiti poreikiai, norai. Regis, pamirštu net apie laiką. Į realybę grąžina tik praleisti skambučiai ir namiškių klausimai, ar pareisiu namo. Jei ne artėjanti paroda, veikiausiai ir dabar nepasakyčiau, kokia šiandien diena", – E.Šimkutė spinduliavo pavydėtina vidine ramybe.

Eglė Šimkutė. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Absoliuti perfekcionistė

Eglės žingsnius į meno pasaulį lydėjo lemtingi ženklai. Birželio 14-ąją Eglei nusprendus, kad pakaks dažais taškyti namų sienas, jau kitądien jaunos moters akiratyje netikėtai atsirado studija Laisvės alėjoje, kurioje menininkė skaičiuoja antrus metus.

"Galima sakyti, kad studija – antrieji mano namai. Smagu matyti šios vietos virsmą. Pradžioje čia nebuvo nė užuolaidų, o ir grindys atrodė ne itin dailiai. Esu dėkinga draugams, kurie man padėjo atsikraustyti ir įsikurti", – apsižvalgiusi aplink, kūrėja su puodeliu kavos įkrito į vieną iš dviejų minkštasuolių.

Klestelėjau šalia jos. Kairėje ir dešinėje kabojo skirtingų dydžių paveikslai. Įspraustas kampe stovėjo staliukas, nukrautas taurėmis, laukiančiomis artimiausios parodos lankytojų prisilietimų. Kiek tolėliau – dvi masyvios spintos su stiklinėmis durelėmis. Mačiau, kad už jų išsirikiavusios įvairios knygos, dėžutės su papuošalais, sapnų gaudyklė ir kiti mieli niekučiai, erdvę apgaubiantys savotišku paslapties šydu. Sėdėdama ir klausydama, ką kalba Eglė, pasitikslinau, ar tikrai sąvoką "studija" mes suprantame vienodai. Aplink nebuvo matyt nei teptukų, nei paletės, nei dažais aptaškytų sienų ir grindų, kaip kad pas kitus anksčiau lankytus menininkus.

"Aš čia tapau. Tikrai! Tiesiog esu perfekcionistė, todėl pasitiesiu polietileną, o kai jį suskleidžiu atgal, viską sutvarkau. Jei būtumėte čia užsukę ne šiandien, o kokią kitą dieną, studijos centre rastumėte molbertą, aplink išrikiuotus dažus, kokius tris puodelius kavos. Priklausomai nuo nuotaikos, fone skambėtų kokia nors muzika", – E.Šimkutė tikino, kad kiekvieno paveikslo gimimą lydi ir daugiau mažų ritualų.

Tarkim, paėmusi naują drobę, moteris ją paskandina Palo Santo medelio šakelių smilkalų debesyje. Tada neria į meditaciją ir dėkoja Aukščiausiajam už galimybę kurti.

Išbandymas sojų padažu

Kaskart prie naujos drobės Eglė stoja su eskizu mintyje arba popieriaus lape, tačiau pasitaiko, kad plaukų džiovintuvo išpūstų, tarpusavyje susiliejusių akrilinių dažų spalvų debesys padiktuoja visai kitą mintį. Būna ir priešingai, kai ranka neišpildo sumanymo, esančio galvoje ar popieriaus skiautėje.

"Ne visada viskas pavyksta. Tada ant drobės lieju naujų spalvų ir matau, kad išeina tobulas vaizdas, – tiesa, antrieji bandymai, anot kūrėjos, dažniausiai lieka kartu su ja. – Kodėl neparduodu? Nesu tikra dėl kokybės, todėl nepaleidžiu jų naujam gyvenimui. Man tada būna ramiau."

Už kitus savo darbus Eglė garantuoja visu 100 proc. Akriliniais dažais tapyti paveikslai galutiniame etape nupurškiami specialiu laku, todėl drobė nebijo nei saulės spindulių, nei prisilietimų, nei vandens lašų ar kitų netikėtumų. Eglė su šypsena prisiminė, kaip kartą, studijoje pietaudama su drauge, sojų padažu aptaškė vieną iš čia kabėjusių paveikslų. Rudi lašai paviršiumi nuriedėjo tarsi vanduo nuo žąsies plunksnų, o laku purkštą paveikslą pavalius drėgna servetėle neliko nė ženklo apie įvykusį incidentą.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kalba spalvomis

Kai susitikome su Egle, dėmesį atkreipiau į jos tamsius plaukus ir gan griežtą kirpimą, baltadantę šypseną, raudonas lūpas ir tokios pat spalvos nagus, o kai ji pakilo nuo minkštasuolio priverti durų, kad vidun nesiveržtų triukšmas iš koridoriaus, akimis palydėjau jos juodą suknelę, dengiančią tatuiruotes ant kojų.

"Turiu jų ir daugiau. Nepasakysiu, kiek, nes nebeskaičiuoju", – kilstelėjusi aukštyn rankoves, E.Šimkutė prasitarė, kad piešiniai puošia ne tik jos rankas. Gal todėl viena iš slaptų, bet kol kas neišsipildžiusių trisdešimtmetės svajonių – tatuiruočių meistrės amatas. Kurį laiką miklinusi ranką, pildžiusi eskizų albumą, planus imtis tatuiruočių mašinėlės Eglė atidėjo neribotam laikui, o eskizus, skirtus puošti kūnui, perkėlė ant drobės.

"Galima imti praktiškai bet kurį, tada šešėliuoti ir perkelti ant odos", – kalbėdama ranka kūrėja perbraukė savo juodus plaukus.

Man nevalingai išsprūdo klausimas: moteris, besirengianti juodai, gyvena spalvingą gyvenimą?

Eglė šelmiškai nusišypsojo, o tada dar kartą atsigręžė į galeriją ant sienos. Vienuose jos paveiksluose vyrauja daugiau raudonos ir oranžinės, kituose – mėlynos ir žalios spalvų. Treti žvilga prabangiu auksu.

"Tokie paveikslai tinka prie bet kokio interjero. Priklausomai nuo apšvietimo, jie keičia ir savo spalvą", – saulės spinduliams lūžtant ant drobės, menininkė kvietė man pačią įsitikinti paveikslų gebėjimu prisitaikyti. Vieną akimirką angelai ir Buda ant sienos atrodė rudi. Pakreipus galvą dešiniau, vaizdas įgavo gelsvą spalvą, o pasisukus į kairę nusispalvino geltonai.

Trumpai tariant, esu laiminga. Dvigubai laiminga! Nes laimingus darau ir kitus.

Pasimatuokite paveikslą

Sėdėdama nedidukėje Eglės studijoje ėmiau svajoti, kaip vienas iš daugybės paveikslų derėtų mano namuose. Tarkim, salone, virš sofos, arba miegamajame kambaryje, šalia naktinio stalelio, ir nustebau, kad tokią galimybę autorė suteikia visiems svarstantiems apie naują namų interjero detalę.

"Jeigu žmogus susidomėjo vienu ar kitu paveikslu, leidžiu vežtis jį į namus, kad įsitikintų, ar šis tinka. Būtų gaila, jei nusipirkęs darbą už kelis šimtus eurų, vėliau neturėtų kur jo dėti, – Paklausta, ar buvo atvejų, kad interesantai paveikslus grąžino, moteris pakraipė galvą. – Nebuvo, bet jei taip kada atsitiks, reaguosiu labai normaliai. Žinau, kiti pasakytų: parduok paveikslą ir nesuk sau galvos. Tačiau aš taip negaliu. Noriu ne tik pati jausti malonumą, bet ir kitiems jį suteikti."

Paveikslai į potencialių naujųjų šeimininkų namus keliauja už užstatą. Tiesa, būna atvejų, kad Eglė ir jo neprašo, nes pasitiki žmonėmis. Nebaisu nusivilti?

"Pagalvoju, tačiau visada pasakau sau, kad jei taip ir nutiks, vadinasi, lemta. Kažką paėmęs iš manęs, Dievas ką nors atsiųs atgal", – savo tyru požiūriu stebino kaunietė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Išlaisvina sielą

Eglės darbuose apstu užslėptų detalių, gamtos motyvų, simbolikos, užuominų apie tolimas šalis, jų kultūrą, tikėjimą. Antai, iš vieno paveikslo į mane žvelgė indėnas, pavadintas "Ufo", kitame, pasisukusi profiliu, užeinančius į studiją sveikino faraonė Nefertitė – paveikslas "Mama", kiek tolėliau virš šio – paveiksle ant šakos kybojo karališkasis tigras, o štai prie durų įsitaisė diptikas su Buda, kuris anot menininkės, geriausiai ją apibūdina. Vis dėlto mano akys krypo į moteris – prisirpusiomis raudonomis lūpomis, skęstančias gėlėse, įspraustas tarp aštrių linijų ir bandančias iš jų ištrūkti. Kiekviena herojė, anot kūrėjos, primena, kad mes neturime būti tokie, kokius mus nori matyti visuomenė.

"Pamenate, koks nors Jonas ar Petras mums sakydavo: turi rengtis taip, kalbėti taip, būti mandagi. Ne! Mes turime būti tuo, kuo norime. Išsilaisvinkime iš gniaužtų!" – dėl to, anot E.Šimkutės, jos darbai – be rėmų.

Laisvė, kuria dabar alsuoja, yra viena iš priežasčių, kodėl Eglė nesiima individualių užsakymų, o piešia tik tai, ką diktuoja jos širdis.

"Kartą toks vyrukas paprašė pakartoti vieną pirmųjų mano paveikslų. Sutikau, bet galutinis rezultatas nebuvo toks, kokio abu tikėjomės. Jis nepasiėmė to paveikslo, bet viskas gerai. Todėl labai džiaugiuosi, kai žmonės pasikliauna manimi ir suteikia visišką laisvę. Tarkim, atėjo viena nuolatinė mano klientė, nors, tiesą sakant, liežuvis nesiverčia taip vadinti žmonių, kurie perka mano paveikslus… Žodžiu, atėjo tokia moteris ir sako: norių tokių ir tokių ženklų, angelų sargų. Noriu baltos spalvos ir aukso. Viskas! Kūrybinį procesą ji paliko man, – menininkė džiaugėsi, kad minėtos moters pasitikėjimas ir jos pačios rankos lengvumas garantavo tobulą galutinį rezultatą – paveikslą, kuris iškeliavo į naujus namus. – Trumpai tariant, esu laiminga. Dvigubai laiminga! Nes laimingus darau ir kitus."