Kad ir kur nuvyktų turistai, jų įspūdžiai priklauso ne tik nuo lankomo miesto architektūros grožio, žmonių šilto bendravimo ar skanaus vietinio maisto. Kiekviename pasaulio kampelyje tik išlipusius iš autobuso ar lėktuvo juos pasitinka gidai. Gido profesija – įdomi: ji apsaugo nuo rutinos. Kita medalio pusė – gidai negali skaičiuoti savo darbo valandų.

Po Kauną ne tik užsieniečius, bet ir miesto svečius vedžiojanti Kauno gidų bendrija mini jau 20-ąjį jubiliejų. Nuo jos įkūrimo bendrijai vadovauja Rita Šuopienė, savo profesionalaus gidavimo stažą skaičiuojanti nuo 1982-ųjų.

– Kaip gimė bendrija?

– Mūsų, Kauno gidų bendrijos trumpinys atrodo labai grėsmingai – KGB. Būtent 1993 m. lapkričio 9 d. įkūrėme KGB. Kaip gimė mintis įkurti bendriją? Buvo grėsmingi sovietiniai laikai, Kelionių ir ekskursijų biuras buvo vienintelė tokio pobūdžio įstaiga, kur dirbo gidai, jį uždarius, gidus imta atleisti. Veiklą perėmė privačios įmonės, o keletas mūsų, atleistų iš turizmo biuro, nusprendėme, kad reikia laikytis kartu. Taip pradėjome kartu keliauti, kelti kvalifikaciją ir nusprendėme, kad galėtume susitikti bendruose renginiuose, seminaruose, konferencijose. Taip ir kilo mintis įkurti KGB.

Iš pradžių mus vienijo 16 narių, o dabar – jau 94. Nuolat atsiranda naujų gidų, kurie jungiasi prie mūsų, tačiau visi jie turi turėti gido pažymėjimą. Pastarąjį išduoda valstybinis Turizmo departamentas, žinoma, po specialių mokymų, išlaikius gido egzaminus, kuriuos Kaune organizuoja keletas įmonių. Viena tokių – Kauno turizmo informacijos centras. Dabar gidų yra daug – per tą begalinę konkurenciją nepažįstame vienas kito.

– Kuo skiriasi šiandienos gidas ir dirbęs prieš 20 metų?

– Gide dirbu jau tris dešimtmečius ir galiu pasakyti, kad anksčiau net nebūdavo tokio termino, kaip gidas. Anuomet visi vadindavosi ekskursijų vadovais. Jei dabar nuvažiuotume kur nors į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ten ir dabar išgirstume "ekskursijų vadovas", o ne "gidas". "Gido" terminas atėjo pas mus iš anglų kalbos, atkūrus nepriklausomybę.

Labai pasikeitė ir visa darbo specifika – anksčiau viskas buvo politizuota. Visos ekskursijos buvo pagrįstos Centrinio Komiteto nutarimais. Visi darbuotojai tuomet privalėjo būti ideologiniais darbuotojais. Dabar propaguojame tik savo kraštą, jo istoriją ir kultūrą, jokios kalbos apie politiką nėra.

– Ko gero, nemažų skirtumų rastume ir abiejų laikotarpių turisto portrete?

– Be abejo, tik po nepriklausomybės atgavimo visi be išimties turistai į Lietuvą ir Kauną važiuodavo labai nedrąsiai. Lietuva buvo ištrūkusi iš sovietinių gniaužtų, tad turistų iš užsienio, Vakarų, tikrai buvo nedaug. Buvo įprasta, kad "tėvynė plati", o Lietuvai paskelbus nepriklausomybę daug svečių sulaukdavome iš Ukrainos ir Rusijos, kitų buvusių sovietinių respublikų. Kadangi politika buvo taip giliai įsišaknijusi, atvažiavę čia jie sukeldavo ne vieną skandalą. Jie vis dar tikėdavo, kad šalis – sovietinės imperijos dalis ir dėl to visapusiškai būdavo puolami gidai. Skambėdavo riksmai: "Kodėl jūs išėjote?", "Jūs išdavikai!" Ekskursijos vykdavo su triukšmais ir keiksmais.

Kai šis kontingentas vėliau suprato, kur važiuoja, jų ėmė mažėti. Pabrango jiems ir vizos. Dabar daugiausia svečių Kaune sulaukiame būtent iš Europos. Dažniausiai Kauną lanko angliakalbiai, skandinavai ir vokiečiai. Pastarieji daugiausia renkasi ekskursijas per visas tris Baltijos šalis, užsuka ir kaimynai lenkai. Jie į Kauną atvyksta per Vilniaus agentūras. Pirmiausia kaimynai apsižvalgo sostinėje, o vėliau užsuka ir pas mus – lenkų kalbą mokantys gidai labai populiarūs.

Kauną lanko ir japonų turistai, tačiau turime tik keletą gidų, mokančių šią kalbą – dažniausiai ekskursijos vyksta angliškai. Tekančios Saulės šalies svečiai visada užsuka į Ch.Sugiharos namus – čia juos pasitinka du darbuotojai, kurie kalba gimtąja jų kalba.

– Vokiečius Lietuvoje traukia jų protėvių laikus menanti Nida, kultūrinis jų tautos paveldas pajūryje. Ar į Kauną užsukantys užsieniečiai turi fiksuotus maršrutus?

– Vilniaus turizmo agentūros akcentuoja savo miestą, Trakus ir Klaipėdą. Kaunas lyg netyčia pamirštamas, lieka nuošalyje. Tik važiuojant iš sostinės užsukama pasižiūrėti Kauno senamiesčio. Be abejo, kad ir kokius šūkius sugalvotume, visi keliai vis tiek ves į sostinę. Visos gidų bendruomenės vardu norėčiau paprašyti, kad vilniečių agentūros nepamirštų ir mūsų – Kaunas juk nuostabus miestas. Kauno agentūros dirba kitaip – gal tai lemia kaunietiškas patriotizmas. Jos sudaro maršrutus taip, kad turistas užsibūtų ir Kaune.

– Tarkime, aš – turistas, pirmą kartą atvažiuojantis į Kauną? Ką parodytumėte man?

– Pirmasis taškas pagal chronologiją – Kauno pilis, vėliau pasivaikštome po Senamiestį, būtinai pasižvalgome po Arkikatedrą. Taip ateiname iki Nemuno, pasikeliame, jei veikia, funikulieriumi į Aleksoto kalną. Čia susiduriame su problema – funikulieriaus darbuotojai pietauja, tad teko ne kartą atvedus turistus laukti. Autobusu pavežame iki miesto centro, Laisvės al.
Nuo čia pasiekiame kitą funikulierių ir pasikeliame ant Prisikėlimo bažnyčios stogo, kur aprodome visą miesto panoramą. Jei turistai pageidauja, nuvežame ir į Pažaislio ansamblį.

– Lietuvos, taip pat ir Kauno gidai, susiduria su problemomis. Jums neseniai teko rinktis į piketą prie Seimo?

– Taip. Turizmo departamentas yra suteikęs leidimus kai kuriems užsienio gidams vesti ekskursijas Lietuvoje, tačiau mes tokio leidimo užsienyje negauname. Bet kuri šalis labai saugo savo gidų rinką. Be abejo, pas mus užsieniečiai turi išlaikyti specialų testą, jiems išduodamas leidimas dirbti Lietuvoje. Vadinasi, jie užima mūsų gidų vietą. Nežinau, ar dabar po protesto pasikeitė.

– Ko dar trūksta Kaune?

– Jei aš būčiau turistas, pirmą kartą užsukantis į Kauną, atkreipčiau dėmesį, kad miestas yra subtilus, kompaktiškas, nereikia kažkur toli lakstyti, Senamiestyje yra puikių kavinukių, suvenyrų parduotuvėlių, tačiau viską sugadintų bendras vaizdas. Tie apšiurę pastatai, ant stogų augantys beržai ir žolės, apgriuvę ir skudurais uždengti fasadai... Reikėtų skirti kuo daugiau pinigų Senamiesčio pastatų fasadams renovuoti, kaip tai yra daroma Vilniuje. Reikia atkurti senovę, kad vaikščiodamas po Senamiestį iš tikrųjų pasijustum, jog vaikštai po XVI ar XVIII a. Kauno gatves. Deja, pas mus to nėra. Pakeli akis į antrą pastatų aukštą ir tenka jas nuleisti, nes gėda.