Pereiti į pagrindinį turinį

Parašiutininkas: mama nemiegodavo naktimis

2021-10-09 15:00

„Šuolis su parašiutu – ne kiekvienam“, – įsitikinęs kaunietis Žydrūnas Mituzas, šuolių su parašiutu instruktorius, sukaupęs daugiau kaip 7 tūkst. šuolių bagažą.

Nepaprasta: Žydrūnas įsitikinęs – niekur kitur neįmanoma patirti to, ką žmogus išgyvena leisdamasis su parašiutu. Nepaprasta: Žydrūnas įsitikinęs – niekur kitur neįmanoma patirti to, ką žmogus išgyvena leisdamasis su parašiutu. Nepaprasta: Žydrūnas įsitikinęs – niekur kitur neįmanoma patirti to, ką žmogus išgyvena leisdamasis su parašiutu. Nepaprasta: Žydrūnas įsitikinęs – niekur kitur neįmanoma patirti to, ką žmogus išgyvena leisdamasis su parašiutu. Nepaprasta: Žydrūnas įsitikinęs – niekur kitur neįmanoma patirti to, ką žmogus išgyvena leisdamasis su parašiutu.

Dalyvavęs komandinėse ir individualiose parašiutininkų varžybose visame pasaulyje – Indijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje ir daugybėje kitų valstybių, Žydrūnas tikina, kad niekur kitur nepatirsi tokio pojūčio, kaip šokant iš lėktuvo, kai ūžia vėjas ir krenti dideliu greičiu, o jau kitą akimirką sklendi padangėje išsiskleidus parašiutui.

– Nuo ko viskas prasidėjo?

Buvau keturiolikos metų. Pasiūlė klasiokas nuvažiuoti į aerodromą. Nuvažiavome ir iššokome. Tais laikais parašiutas dar buvo toks apvalus, iššokus iš lėktuvo jis automatiškai išsiskleisdavo, ir kaip grybukas leidiesi. Ir baisu, ir įdomu. Visiška tyla, ramybė. Antras šuolis buvo dar baisesnis, trečią kartą galbūt nebūčiau šokęs, bet buvo šiek tiek gėda prieš draugus. Trečias šuolis buvo visai nieko – taip ir pradėjau šokinėti. O instruktoriumi, aišku, tapau gerokai vėliau, galbūt nuo 2003 m. Iš pradžių rengiau parašiutininkus, mokiau laisvo kritimo, o paskiau išpopuliarėjo šuoliai su dviviečiu parašiutu, vadinamąja kengūra. Iki šių dienų tuo ir užsiimu.

Tėvas pasakojo, kad mama nemiegodavo naktimis, kol negrįždavau.

– Norint šokti su parašiutu ir tapti instruktoriumi, reikia baigti kursus. Kaip vyksta šis procesas?

– Iš pradžių, jei nori išmokti šokinėti, yra kursai. Vėliau, pasiekus tam tikrą lygį, pavyzdžiui, iššokus bent 500 kartų, gali mokytis dirbti šuolių su dviviečiais parašiutais instruktoriumi. Iš tikrųjų net negalima sakyti, kad mes dirbame instruktoriais, – tik mokome naudotis parašiutu ir turime leidimą šokti dviese. Angliškai tai vadinasi „tandem master“ („tandem“ – parašiuto tipas (dvivietis), „master“ – meistras). Taigi, lietuviškai galbūt turėtų būti ne instruktorius, o tandemo meistras.

Tapti parašiutininku gali tikrai ne kiekvienas. Kartais bandai žmones mokyti, bet mintyse sakai: „Gal jau tu važiuok namo.“ Tie, kurie nori iššokti su parašiutu, išmoksta visi, bet yra žmonių, kuriems gali padovanoti ar įsiūlyti šuolį, bet jiems jo nereikia – jie net į lėktuvą nenori lipti.

Žydrūnas įsitikinęs – niekur kitur neįmanoma patirti to, ką žmogus išgyvena leisdamasis su parašiutu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Ar yra kompetencijų kėlimo sistema, tarkime, leidimas šokti iš aukščiau ar naktį?

– Pasaulyje nėra tokios sistemos. Yra kategorijos, pavyzdžiui, D kategoriją galima gauti atlikus 500 šuolių, įvykdžius tam tikrus reikalavimus. Šuoliams iš didesnio aukščio nieko ypatingo nereikia, bet reikalaujama lėktuve turėti reikiamą įrangą, deguonies balionėlį, norint pakvėpuoti prieš šuolį. Jei naudojami specifiniai parašiutai, galbūt ir reikalinga tam tikra kompetencija, bet civiliai tokių nenaudoja, čia jau labiau kariuomenės sritis. Per varžybas esu išbandęs ir naktinių šuolių. Daug kas priklauso nuo organizatorių, kurie turi specialiai paruošti leidimosi aikšteles, jas gerai apšviesti.

– Ar sunku šokti su parašiutu kartu su kitu žmogumi?

– Visada patogiau šokti vienam su savo parašiutu. Pripranti prie visko. Su daug žmonių esu šokęs, bendravęs. Kai kurie parodo labai įspūdingas emocijas, tad būna toks savotiškas energijų apsikeitimas.

– Kaip vyksta pasiruošimas šuoliui su parašiutu? Į kokius dalykus kreipiate ypač daug dėmesio?

– Būtent Kauno klube parašiutus paruošia vadinamieji dėjikai (angl. – „packer“). Jie paruošia parašiutą ir padeda į lentyną naudoti. Kai reikia šokti, pasiimi sudėtą parašiutą pagal dydį – lengvesniam ar sunkesniam žmogui. Pirmiausia jį patikrini, ar sudėtas tinkamai. Yra standartai, kuriuos turi atitikti parašiutas, pavyzdžiui, jei tai pirmasis dienos šuolis, reikia patikrinti, ar saugos prietaisas įjungtas – būtent jis galėtų išgelbėti gyvybę nelaimės atveju. Saugos prietaisas tam tikrame aukštyje, jei nieko nedarai, pats paleidžia atsarginį parašiutą. Be abejo, yra tikrinimo seka: atkabinimo žiedų sistema, atsarginio parašiuto žiedas ir atkabinimo pagalvėlė – ar tinkamai pritvirtinti, kad netyčia neišsiskleistų. Paskui – parašiuto galinės dalies patikra. Eidamas į lėktuvą dar kartą pertikrinu, ką matau, ką jaučiu. Lėktuve, prieš susisegant su keleiviu, vėl reikia patikrinti, ar viskas paruošta tinkamai. Prisisegęs keleivį, dar kartą paliečiu ir pažiūriu tam tikras vietas. Prieš iššokdamas dar patikrinu stabilizatorių, kurį reikia išmesti iššokus. Jau iššokus, išmetus stabilizatorių, dar paskutinį kartą patikrinu, ar pasiekiu atsarginio parašiuto žiedą, atkabinimo pagalvėlę ir tranzito karabiną. Taigi, tikrinama nuolat, visuose šuolio etapuose. Viso to išmokau kursuose.

– Kaip reaguojate į žmones, kurie labai bijo šokti arba iššokę labiau parodo emocijas?

– Dažniausiai žmonės žino, ko nori ir kur atvažiuoja, tačiau pasitaiko tokių, kurie atvykę su kompanija bando įveikti save. Būna, kad žmogui šuolio metu kyla panika, kartais griebia man už rankų, bet turime instrukcijas, ką tokiose situacijose reikia daryti, stengiamės jį nuraminti, suvaldyti. Tas žmogus yra prikabintas nugara prie mano krūtinės, tai nelabai ką blogo ir padarys. Žinoma, prieš šuolį paaiškiname, ką daryti patiems, jei, pavyzdžiui, dėl streso negali kvėpuoti.

– O jeigu žmogus lėktuve atsisako šokti?

– Nepamenu tokių. Visas darbas su žmogumi vyksta kylant lėktuvu – su juo bendrauji, paaiškini, nuramini. Pakilus žmogus supranta, kad kito pasirinkimo nėra, taigi lieka šokti.

Ž.Mituzui visiškai normalu per dieną šokti su parašiutu aštuonis kartus, bet apie savo profesiją jis nelinkęs girtis. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Papasakokite apie parašiutininkų varžybas. Kaip jos vyksta?

– Dažniausiai tai yra grupinė akrobatika, kai dalyvauja keturių žmonių komandos: per tam tikrą laiką reikia atlikti ore kuo daugiau figūrų ir blokų sekų. Visos komandos daro tą patį: iššoka iš lėktuvo maždaug 3,2 km aukštyje ir turi 35 sek. atlikti kuo daugiau manevrų. Burtų keliu renkama seka, pagal kurią komandos pasirodys. Iššokę atliekame tas grupines figūras, o iš paskos iššoka operatorius, kuris viską filmuoja, užfiksuoja ir įrašą perduoda teisėjams vertinti – skaičiuoja figūrų, blokų tikslumą bei taisyklingumą, skiria taškus. Dar vyksta tikslumo rungtis, kai šoki į nustatytą vietą, kur ant žemės yra 16 cm elektroninis diskas. Jis fiksuoja, kaip tiksliai pataikei į centrą. Turi priskristi ir su kulnu kuo tiksliau pataikyti į centrą.

– Koks šuolis su parašiutu labiausiai įsiminė?

– Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje, virš jų „Palmės“. Visiems ten labai patinka, nes tikrai įspūdinga. Bet vieta daug reikšmės iš tikrųjų neturi, užtenka man ir Lietuvos. Pavyzdžiui, Neringoje, šokant virš jūros ir leidžiantis sausumos ruože tarp marių – nereikia jokių užsienių.

– Ar kaskart prieš šuolį atliekate kokią nors ceremoniją?

– Varžybose su komanda turėjome šūkių, bet individualiai – ne. Važiuojant į aerodromą, draugė man dažnai pasako: „Važiuok atsargiai dviračiu“, nors važiuoju šokti su parašiutu. Tai tapo rutina ne tik man, bet ir aplinkiniams.

– Kaip žmonės reaguoja sužinoję apie jūsų profesiją?

– Nesu labai didelis mėgėjas pasakoti, ką veikiu. Nenoriu aiškinti žmonėms, kad tai nepavojinga, ir nesu kvailas, jog šokinėju. Kartais nepaprasta su to neišmanančiu žmogumi kalbėtis, nes jis nesupranta, kaip galima, pavyzdžiui, kasdien šokti aštuonis kartus. O jeigu dar pasakau, kad jau esu iššokęs daugiau kaip 7 tūkst. kartų… Paprasčiau šitos temos neliesti.

– Kaip reaguoja jūsų tėvai?

– Sunku pasakyti. Mano mama reagavo jautriau, ne garsiai, bet viduje, kai kur nors išvažiuodavau. Ypač kol buvau vaikas. Tėvas pasakojo, kad mama nemiegodavo naktimis, kol negrįždavau. Bet netrukdė, leido tuo užsiimti. Gal geriau vaikui būti aerodrome savaitgaliais, nei gatvėse bastytis. Pavojinga, bet viskas iš tikrųjų yra pavojinga.

Buvau keturiolikos metų. Pasiūlė klasiokas nuvažiuoti į aerodromą. Nuvažiavome ir iššokome.

– Filmuose dažnai vaizduojami šuoliai su parašiutu. Ar pastebite kokių nors trūkumų, kaip žiūrite tokias scenas?

– Nori nenori – visada matau tuos vadinamuosius montažus. Turbūt nemačiau nė vieno filmo, kuriame scenos nebūtų sumontuotos. Kai žinau, kaip yra tikrovėje, tai labai aiškiai matau, kas negerai. Kaip ir kiekvienas savo srities specialistas, filmuose pastebiu savo srities detalių. Mažuma filmų parodo taisyklingą šuolio procesą ir ekipuotę.

– 2012 m. austras Feliksas Baumgartneris atliko šuolį iš stratosferos – maždaug 39 km aukščio. Norėtumėte šokti iš tokio aukščio?

– Būtų įdomu, ypač kai pats esu šį žmogų matęs Dubajaus varžybose. Jis kaip tik buvo po to šuolio atvykęs. Geras šou buvo padarytas, ir man visai patiktų, mėgstu tokius iššūkius.

Pasak pašnekovo, vienas pavojingiausių dalykų – ore išskleisti vėliavą, kurios dydis yra maždaug 220 kv. m. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kaip apibūdintumėte laisvo kritimo jausmą?

– Sunku net pasakyti. Pats kritimo principas yra įdomus, nes niekur kitur jo nepatirsi, jis yra nepakartojamas. Vertinant labiau techniškai, tai tiesiog guli ant vėjo srauto, besileisdamas maždaug 200 km/val. greičiu. Vėjų juk būna ir stipresnių. Žmonėms pasitaiko, kad ausis užgula, kartais dėl streso diafragma užsispaudžia ir sunkiau kvėpuoti. Visada sakau, kad geriau pakelti galvą ir kvėpuoti per nosį, dažniausiai padeda.

– Kokį pavojingiausią triuką esate atlikęs per tuos daugiau kaip 7 tūkst. šuolių?

– Gal matėte danguje skleidžiant vėliavą, kurios dydis yra maždaug 220 kv. m? Vienas pavojingesnių dalykų. Esi su vėliava surištas, o yra buvę, kad ji susipynė tarp kojų, jos galas išsipūtė ir pradėjo mane kelti. Tuomet šokau virš Neries Kaune, jei būčiau vėliavą atkabinęs, ji būtų nukritus į vandenį, ir nieko nesužaločiau. Bet ore ji galiausiai išsitiesė. Klube ją vis tobulindavome, ir dabar jau išsiskleidžia be problemų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų