"Atrodo, kad tai buvo seniai ir netiesa", – juokiasi kaip tik šiandien 73-iąjį gimtadienį švenčiantis V.Adomonis. Šiandien sukanka ir 30 metų pirmiems po nepriklausomybės atkūrimo laisviems savivaldybių rinkimams.

"Kauno diena" iš arčiau pažvelgė į Kauno politinį gyvenimą prieš trisdešimt metų, kaip jis ir miestas keitėsi. Per pokalbį su pirmuoju Kauno meru neišvengta ir pastarųjų dienų realijų.

Energetika ir paukščiai

– Papasakokite, kaip dabar gyvenate, tiksliau, kaip gyvenote iki koronaviruso karantino.

– Daug metų gyvename Vilniuje, abu su žmona dirbame Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Dabar turime galimybę dirbti iš namų, tai ir darome. Mano darbas įdomus – esu vyriausiasis analitikas, analizuoju įvairius viešuosius šaltinius, juos apibendrinu, rašau analitinius straipsnius, kurių vartotojai – tokios įstaigos kaip Seimas, Vyriausybė, ministerijos. Mano tematika daugiausia siejasi su energetika, santykiais su Baltarusija, Rusija, Ukraina, Europos saugumo klausimai.

– Tai kaip vertinate: ar pagaliau po tiek laiko pasiekėme ir energetinę nepriklausomybę?

– Situacija nėra ypač gera. Turime pagrindo džiaugtis, kad galų gale pasiekėme lūžį dujų sektoriuje, tačiau silpniausia vieta išlieka elektros sektorius. Nežinia, kaip baigsis Astravo atominės elektrinės problema. Esu priešastravinio sąjūdžio narys. Mes patys susikūrėme tokią situaciją savo kvailu referendumu prieš naujos atominės elektrinės statybą. Galima diskutuoti, kiek tai būtų atsipirkę, kiek jos gaminama elektra būtų kainavusi, bet faktas, kad vietoj atominės Lietuvos pakraštyje turėsime atominę Vilniaus pašonėje, ir akivaizdu, kad jos nebūtų buvę, jei būtume pradėję statyti savo. Faktiškai visą elektros energiją perkame. Turime šiluminių elektrinių, tačiau jos beviltiškai senos, jas teks uždaryti, o naujų statyti neplanuojama. Energetikos ministerija deda vilčių, kad susijungsime su europiniais tinklais ir pirksime elektrą iš jų. Bet niekas mūsų nelaukia išskėstomis rankomis be mūsų pačių pajėgumų. Kai kurie ženklai rodo, yra tokių įtarimų, lyg žadame pirkti elektrą iš Astravo atominės, nors ir aplinkiniais kelias.

– Garsėjote kaip mėgėjas ornitologas. Ar tebestebite paukščius?

– Paukščiais domiuosi ir toliau. Kaip tik su žmona rengėmės važiuoti į Kauną, į metinį Lietuvos ornitologų susirinkimą, bet, kaip ir visi kiti renginiai, jis atšauktas.

Patirties vadovauti nebuvo

– Bet grįžkime į 1990-uosius, kovo 24-ąją: po 1925 m. – pirmieji laisvi savivaldybių rinkimai, kauniečiai rinko net 108 tarybos narius, priešingai nei dabar – visus vienmandatėse apygardose. Kaip atrodė jūsų rinkimų kampanija?

– Net neatsimenu savo konkurentų, nes tuo metu jokių viešų susitikimų, kur kandidatai debatuotų, net nebuvo. Mano rinkimų apygarda buvo, kur tuo metu gyvenau, – Žaliakalnyje, prie Kalniečių gatvės. Pasirašiau kažkokį tekstą, padauginau darbe turėtu kopijavimo aparatu "Era", pats eidavau ir mėtydavau į pašto dėžutes, klijavau prie tvorų. Tokia tada buvo savamokslė primityvi rinkimų kampanija.

– O dėl mero posto ar buvo rimta kova?

– Dar prieš pirmą oficialų tarybos posėdį susirinkome Sąjūdžio remti deputatai, o tokių buvo dauguma, pasitarti, kaip toliau dirbsime. Aš tuo metu buvau Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas. Mane paskyrė savotišku stebėtoju prie tuomečio sovietinio Kauno vykdomojo komiteto. Po savivaldybių rinkimų pirmiausia mane išrinko tarybos pirmininko pavaduotoju. O kai imta svarstyti mero rinkimų klausimą, visi prisiminė, kad aš jau domėjausi, kaip dirba vykdomasis komitetas, žinau visą virtuvę, todėl galiu būti ir meru. Savivaldybės tarybos pirmininkas Gintaras Pukas labai įkalbinėjo mane, kad kandidatuočiau. Spardžiausi, nes manęs tai visai netraukė. Bet teko dalyvauti rinkimuose, ir mane išrinko.

– Buvote biofizikas, patyręs mokslininkas. Bet ar turėjote kokios vadovavimo patirties?

– Dirbau didžiulės Medicinos instituto Centrinės mokslo tyrimų laboratorijos vienos iš laboratorijų vedėjų. Visa vadovavimo patirtis – kokių dešimties žmonių kolektyvui, ir tai tas vadovavimas buvo tik formalumas, dirbau savo mokslinį darbą, ir tiek.

Iki Aukščiausiosios Tarybos (AT) rinkimų Kauno Sąjūdžio branduolys – dešimt ar kiek daugiau žmonių rinkdavomės į posėdžius. Česlovui Stankevičiui tapus AT deputatu, mane išrinko Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininku, bet buvau juo labai trumpą laiką – tarp AT ir savivaldybių rinkimų.

Tad vadovauti patirties neturėjau, teko kliautis intuicija ir laikytis Savivaldos pagrindų įstatymo reikalavimų.

Vidmantas Adomonis/Asmeninio archyvo nuotr.

Poste – tik metus

– Ar prisimenate, kaip jautėtės tik atsisėdęs į miesto mero kėdę?

– Pradžia, žinoma, buvo sunki. Dirbo senoji vykdomojo komiteto administracija, skyrių vedėjai ir darbuotojai. Jaučiausi kaip įsėdęs į laivą, kurį srovė neša, bet nelabai susiorientuoji, kur. Jausmas buvo keistokas.

Pirmi darbai buvo suformuoti naują valdybą, pasirinkti vicemerus, paskui peržiūrėti skyrių vedėjus – kurie lieka, kurie ne, o neliko praktiškai nė vieno. Tarybos deputatai buvo labai aktyvūs, norėjo dalyvauti šiame procese. Kai kurie tapo skyrių vedėjais, tačiau ne visiems sekėsi. Tuo metu atrodė, kad kuo aktyvesnis, tuo geriau, tačiau iniciatyva ne visuomet pasiteisina.

Užgriuvo ekonominė blokada. Labai aktyviai darbo ėmėsi taryba, susikūrė antiblokadinis štabas ir kartu bandėme suvaldyti tą chaosą. Kaip aš, būdamas meru, neturėjau patirties, taip ir nauji skyrių vedėjai buvo žali, darė klaidas. Deja, ne visi buvo ir sąžiningi. Prisimenu, iškilo problema dėl Sveikatos skyriaus vedėjo, kai, skirstant labdarą, jis ėmė ją parceliuoti. Buvo didelė negarbė visiems, taip pat ir man, nes tai mano paskirtas žmogus tokius dalykus darė.

Pirmiausia norėjome ir įsivaizdavome, kad atėjome nauji, iš Sąjūdžio, ir dabar padarysime mieste tvarką. Tačiau sunkiai sekėsi spręsti socialinius reikalus – visko trūksta, deficitas, visokie talonai prekėms. Po truputėlį kaupėsi nepasitenkinimas.

Man teko atlaikyti balsavimą dėl nepasitikėjimo. Po jo tarybos nariai sugiedojo "Ilgiausių metų" merui, kuris atlaikė nepasitikėjimą. Tačiau kai po metų poste reikėjo pateikti valdybos ataskaitą, iš tribūnos girdėjau ištisinę kritiką, daugiausia kauniečių AT narių. Posėdyje padaryta pertrauka, po kurios turėjau pristatyti valdybos ataskaitą. Po pertraukos pasakiau, kad jos nebus, nes valdyba atsistatydina. Daug kam tai buvo staigmena. Galbūt pasielgiau impulsyviai, buvo galima laikytis įsikibus posto, atsilaikyti prieš kritiką, nes ne visa ji, mano akimis, buvo pagrįsta. Bet aš pats sukviečiau valdybą ir pasiūliau atsistatydinti, nes nematau kitos išeities, ir man pritarė. Tai buvo garo nuleidimas.

– Už ką daugiausia susilaukėte kritikos?

– Sakė, kad valdyba nedirba ar dirba blogai, buvo kritikos dėl socialinių, sveikatos reikalų, dėl prekybos skyriaus, gal mažiau dėl miesto tvarkymo. Nors buvo labai neblogai dirbančių žmonių, pavyzdžiui, vicemeras Saulius Gricius kuravo sveikatos apsaugą ir naujai sukurtą Aplinkos apsaugos skyrių, ir ten tikrai dirbta gerai. Daug priekaištų buvo bendro pobūdžio, susijusių su bendra ekonomine situacija, hiperinfliacija. Situacija radikaliai nepasikeitė ir išrinkus naują merą.

– Tuo metu Sąjūdžio deputatai jau buvo skilę. Kuris sparnas palaikė jus?

– Nors tai nebuvo kažkaip formalizuota, bet taip, Sąjūdžio deputatai buvo skilę. Viena grupė buvo labai radikalių Sąjūdžio žmonių, iš jos ir susilaukdavau daug kritikos, mane labiau palaikė nuosaikesni.

– Jūsų darbo meru laikotarpiui teko ir Sausio 13-osios išbandymas. Kaip tomis dienomis teko dirbti?

– Jau prieš Sausio 13-ąją jautėme, kad kažkas gali nutikti. Organizavome apsaugą, budėjimus prie tam tikrų objektų, turėjome ir savivaldybės rūmų komendantą. Budėjo ir žaliaraiščiai, kurie vėliau tapo vienu iš krašto apsaugos komponentų. Prisimenu, einant savivaldybės koridoriumi reikėjo žiūrėti, kad neužkliūtum už gaisrininkų žarnų, ištiestų koridoriais ir laiptais iki pat durų. Tokios apsigynimo nuo veržimosi pro duris priemonės kaip Vilniuje AT panaudoti neteko, bet buvome tam pasirengę. Vėliau savivaldybės pastate radome ir daug nelegaliai prisineštų butelių su padegamuoju skysčiu, vadinamųjų Molotovo kokteilių.

Buvo rengiamasi gintis įvairiais būdais. Tam labai gerai vadovavo vicemeras S.Gricius. Jis organizavo mobiliąsias situacijos stebėjimo grupes, net pasitelkė taksi vairuotojus, kurie informuodavo, kas kur juda. Veikė telefoninė karštoji linija – tarybos deputatai ir jų padėjėjai budėdavo ištisą parą: registruodavo gaunamą informaciją ir ją perduodavo S.Griciui, kuris operatyviai patikrindavo, ar ji tikra. Buvo daug melagingų, gal specialiai provokuojančių pranešimų, pavyzdžiui, kad tankai jau juda savivaldybės link.

Buvo labai įtemptos dienos, mažai miegodavome, net neidavome į namus. Sausio 13-osios naktį buvau grįžęs persirengti, nes visi drabužiai jau buvo "prišutę". Man paskambino, kas darosi Vilniuje. Buvome suorganizavę, kad, esant šturmui, pradės kaukti miesto sirenos. Tuščiomis miesto gatvėmis lėkiau į savivaldybę ir girdėjau, kaip staugia sirenos.

Karjera nuvedė į Vilnių

– Pirmoje po nepriklausomybės atkūrimo Kauno tarybos kadencijoje dirbo dar du merai. Buvote jų kritikas ar bandėte padėti?

– Tuo metu galiojo labai keistas Savivaldos pagrindų įstatymas, pagal kurį meru išrinktas tarybos narys (o meru galėjo tapti tik tarybos narys) iš karto netekdavo šio statuso, ir jis nebūdavo sugrąžinamas pasitraukus iš mero posto. Tad tarybos veikloje nebedalyvavau. Sugrįžau į savo ankstesnį darbą.

– Ar nesusilaukėte ironijos, kad štai pabuvote viršininku ir teko prašytis atgal?

– Ne, viskas buvo labai gerai. Kai atsistatydinau, netrukus buvo paskelbtas tuomečio Medicinos instituto Biomedicininių tyrimų instituto direktoriaus konkursas, pristačiau programą, ir mane išrinko. Čia dirbau iki 1997 m., kai išvažiavau į Vilnių gavęs pasiūlymą tapti valstybės valdymo reformų ir savivaldybių reikalų viceministru.

Jaučiausi kaip įsėdęs į laivą, kurį srovė neša, bet nelabai susiorientuoji, kur. Jausmas buvo keistokas.

– Taigi papildėte plejadą kauniečių, kurie darė karjerą Vilniuje ir kitiems kauniečiams padėjo ją daryti.

– Beveik vienu metu ir aš, ir kitas buvęs Kauno meras Vladas Katkevičius pradėjome dirbti tos pačios ministerijos viceministrais. Mano sritis buvo valstybės tarnyba. Sudariau darbo grupę ir kūrėme pirmą valstybės tarnybos įstatymą. Prieš tai buvo Valdininkų įstatymas, bet tai buvo labiau griaučiai, o mes parengėme labai detalų, kai kas priekaištavo, kad net per daug viską reglamentuojantį. Bet džiaugiuosi tuo darbo laikotarpiu ir tuo įstatymu.

Kai šią ministeriją likvidavo, kurį laiką buvau be darbo, bet netrukus tuometis aplinkos ministras Henrikas Žukauskas, kuris Kaune buvo mano pavaduotojas, vicemeras, pakvietė į Aplinkos ministerijos sekretorius. Čia ėjau įvairias pareigas iki pat 2009 m., kai tapau Energetikos ministerijos valstybės sekretoriumi ir dirbau iki 2012 m., kai sukako pensinis amžius. Paskui buvo ilgokas pensininko gyvenimo laikotarpis, o nuo pernai sausio dirbu Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje.

– Kuo užsiėmėte būdamas pensininku?

– Daug laiko skyriau savo hobiui. Iš anglų kalbos išverčiau labai įdomią – Davido Attenborougho, kuris vedė populiarias BBC gamtos laidas, knygą "Paukščių gyvenimas". Deja, nėra pinigų ją išleisti. Esu beveik parengęs ir pasaulio paukščių lietuviškų pavadinimų leidinį. Toks yra išleistas prieš daugiau kaip dešimt metų, bet jis gerokai pasenęs, o aš seku šios srities pasaulio naujienas. Bet ir vėl viską lemia pinigai. Parašiau daug straipsnių apie keliones, kur stebėjome paukščius – į Gambiją, Maroką, kitas šalis.

Tebesijaučia kauniečiu

– Kaip matyti iš jūsų feisbuko paskyros, esate didelis Ingridos Šimonytės rėmėjas. Ar dalyvaujate kokios partijos veikloje?

– Turiu politines pažiūras, žinau, už ką balsuosiu ir per kitus rinkimus, bet esu eilinis rinkėjas.

1995 m., prieš pat savivaldos rinkimus, kai dirbau Biomedicininių tyrimų instituto direktoriumi, pas mane į kabinetą atėjo Povilas Katilius, Petras Gražulis, dar keli Krikščionių demokratijos partijos vadovai ir pasiūlė dalyvauti rinkimuose. Partija turėjo gerus reitingus, tikėjosi, kad su buvusiu meru sąrašo priekyje laimėsime savivaldos rinkimus. Tačiau įvyko ne taip: laimėjome kelis mandatus, o daugumą – Tėvynės sąjunga. Prieš eidamas į rinkimus tapau šios partijos nariu, tačiau paskui joje prasidėjo trintys. Nuo jos atskilo grupė liberalesnių pažiūrų asmenų, įsteigta Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga, joje buvau ir aš. Paskui ji susijungė su dviem partijomis – Liberalų ir Centro sąjungomis. Jungtinei Liberalų ir centro sąjungai vadovavo Artūras Zuokas, o jo valdymo metodus ne visi gali pakęsti. Nutariau pasitraukti. Kūrėsi Liberalų sąjūdis, kalbino ir mane, bet sakiau – ačiū, man užtenka partinės veiklos, aš jai nelabai tinkamas, ant bačkos lipti sakyti kalbas nelabai mėgstu. Taip mano partinė veikla baigėsi, ir tuo esu patenkintas.

– Ar stebite, kaip sekasi dabartiniam Kauno merui?

– Žinoma, stebiu. Jausmas dviprasmiškas. Ūkinė veikla – tvarka, bet yra ne visai skaidrių dalykų, ir tas neskaidrumas atstumiantis. Mero požiūris, mano supratimu, gana iš aukšto. Kaip ūkininkas, gal jis tvarkosi gerai, bet ne vien šios savybės mero poste svarbios – merui privaloma pagarba žmogui.

– Sakoma, buvusių kauniečių nebūna. Ar tebesijaučiate kaunietis? Ar turite sentimentų savo gimtajam miestui, kurio pirmas meras buvote?

– Žinoma. Mano šaknys – Kaune, tikru vilniečiu niekada nebūsiu. Pasakyčiau, nežinau, kur palaidosite, bet širdį palaidokite Kaune. Kaune gyvena brolis, sūnus, anūkai, giminės. Šis miestas išliko man artimas, jame dažnai būnu.

– Ko palinkėtų kauniečiams pirmas jų meras? Žinoma, visų pirma – išgyventi koronavirusą, bet ko dar?

– Kaunas laikosi gerai, po truputį pradeda artėti prie Vilniaus, nors sostinę aplenkti gal ir nelemta. Noriu palinkėti, kad žmonės tiesiog dirbtų savo darbą, didžiuotųsi savo miestu, išsirinktų valdžią, kokios jie yra verti. Linkiu kauniečiams visokeriopos sėkmės.