– Nieko nebesuprantu. Atšventėte 40-uosius jubiliejus, tobulai susitvarkėte gyvenimą Lietuvoje, bet vis tiek išvykote?

– Matote, svajonės buvo labiau socialinės nei mūsų. Išoriškai tobulai sutvarkytas gyvenimas kėlė daug egzistencinių klausimų ir, paprastai kalbant, neleido jausti pilnatvės. Man, kaip moteriai, namai reiškė labai daug. Tačiau mano vyrui Vaidotui, IT profesionalui, kažko akivaizdžiai trūko. Jis labai smalsus, talentingas, naujovėmis besidomintis žmogus. Jam neužteko eiti į darbą, uždirbti pinigus, o po darbo pjauti žolę kieme ir skristi į Turkiją atostogų. Tad vieną dieną Vaidotas tiesiog užpildė CV tarptautinėje darbo paieškos duomenų bazėje. O tada – skambutis po skambučio, ir po keleto mėnesių vyras persikėlė gyventi į Londoną, kur po pusmečio atsidūriau ir aš su vaikais.

– Kaip sekėsi Londone? Kokių iššūkių patyrėte ten gyvendami?

Mūsų rajone, kuriame lietuvių buvo labai nedaug, ant naujos grindinio plytelės radau išraižytą žodį „Lietuva“. Matyt, kažkuris darbininkas taip išsakė savo ilgesį, o gal pasididžiavimą.

– Nuo pat pradžių mes nebuvome toji tradicinė ekonominių emigrantų šeima. Lietuvoje turėjome viską ir, vertinant materialiai, daug geriau nei Londone. Į Londoną mus išvedė iššūkių ilgesys, noras išbandyti kitokį gyvenimą, patirti kažką naujo, realizuoti tas gyvenimo sritis, kurių nepavyko čia. Mes abu su vyru nuolat alkani iššūkių, tobulėjimo, tik jo norai nukreipti labiau į darbinę, profesinę sritį, o mano – į asmeninio augimo ir dvasinio tobulėjimo. Tačiau iš esmės esame tokie patys, todėl vienas kitą puikiai suprantame. Per gyvenimą išmokome rūpintis vienas kitu, palaikyti, tai labai padėjo gyvenant Londone.

– O kaip į tokį akibrokštą – gerai gyvename ir Lietuvoje, bet išvažiuojame ieškoti dar didesnės gyvenimo pilnatvės Londone – reagavo jūsų tėvai?

– Deja, tai labai stipriai įskaudino mūsų šeimas. Jiems buvo nesuvokiama, kodėl, turėdami tai, apie ką daugelis čia tik svajoja, mes viską metame ir išvažiuojame vargo vargti. Tam tikra prasme jie buvo teisūs. Vargo ten buvo gerokai daugiau nei Lietuvoje. Bet sumokėta didžiulė kaina paliekant tai, kas mus supo Lietuvoje, tarsi atrišo rankas drąsiai daryti tai, ko iš tikrųjų norėjome. Vyrui – siekti karjeros tarptautinėse Londono Sičio korporacijose, o man – atsidėti šeimai ir tobulėjimo veiklai. Tapau sertifikuota ugdančiąja vadove, sąmoningo kvėpavimo specialiste.

Londone sutikau begalę užsienio lietuvių, kuriems reikėjo psichologinės, moralinės pagalbos, žinių. Galų gale – nuoširdžios, atviros bendrystės, kas išeivijoje tampa neįkainojama vertybe. Būdavo žmonių, kurie po tris valandas važiuodavo į vieną pusę, kad tik galėtų keletą valandų praleisti seminare, bendraminčių rate. Londone pažinau begalę žmonių, dėl pačių įvairiausių aplinkybių atsidūrusių toli nuo savo namų. Tačiau visus juos jungė vienas ketinimas – gyventi viduje labiau  laisvą, laimingą gyvenimą.

– Ar asmeninis tobulėjimas, gilesnis savęs ir aplinkos pažinimas jus traukė jau anksčiau?

– O, taip. Viena mėgstamiausių mano paauglystės knygų buvo Senekos "Laiškai Lucilijui". Kai buvo pradėtas leisti "Psichologijos tau" žurnalas, turėjau absoliučiai visus jo numerius. Prieš išvykdama į Londoną buvau apsilankiusi begalėje seminarų, mokymų, praktinių užsiėmimų. Pradžioje sprendžiau savo asmenines problemas, vėliau tai buvo krizių įveikimo būdas, o dar vėliau – pasirinkimas, leidžiantis labiau pažinti save, savo tikruosius norus, suteikiantis išminties drąsiai rinktis tai, kas iš tikrųjų svarbu man, mano šeimai. Labai ilgai man nekilo klausimas, kas aš esu ir ko noriu. Buvau susikoncentravusi į socialinę veiklą, svajojau apie žurnalistės karjerą, vėliau atsidūriau viešųjų ryšių, dar vėliau – rinkodaros srityje.

Galimybė: karantinas Radžiams suteikė daugiau laisvo laiko ir galimybių pažinti Londoną bei jo apylinkes.

– Prieš išvykdama į Londoną, ėjote rinkodaros vadovės pareigas. Nors darbas sekėsi, niekada nesijautėte iki galo save atskleidusi: viešumoje vaidinote vieną vaidmenį, o viduje buvote visai kitas žmogus?

– Atspėjote. Ilgainiui tai ėmė kelti vidinį nepasitenkinimą, tačiau kol gyvenau Lietuvoje, nesiryžau kardinaliems pokyčiams. Būtent emigracijoje viskas ėmė rodytis gerokai paprasčiau. Pradžioje net neturėjau minčių, kad pati galėčiau vesti seminarus ar padėti žmonėms asmeniškai. Tenorėjau suburti aplink save bendraminčius, kviesti mokytojus iš Lietuvos į seminarus. Tačiau po truputį į mane pagalbos ėmė kreiptis žmonės. Praėjus metams po pirmojo kviestinio seminaro, aš jau pati vedžiau seminarą ir aiškiai suvokiau, kad einančius gyvenimas veda. Belieka eiti atsakingai.

– Taigi iš Londono skraidėte į mokymus Lietuvoje, o grįžusi į Londoną vesdavote grupines ir individualias sesijas, organizavote savaitgalio stovyklas, pradėjote su seminarais keliauti po kitus Londono miestus. O atėjus karantinui?..

– Atėjus karantinui, veikla persikėlė į internetą, taip atverdama dar daugiau galimybių sutikti po pasaulį išblaškytus žmones. Kartu niekada nenustojau tobulėti ir pati. Seminarai, tęstiniai mokymai pas Lietuvos ir užsienio mokytojus suteikė pagrindo ne tik sąmoningo kvėpavimo seminarams, bet ir konsultacijoms į labai sudėtingas gyvenimo situacijas papuolantiems žmonėms. Panikos atakos, depresija, įvairios priklausomybės, gyvenimo prasmės, krypties praradimo klausimai – tie, su kuriais į mane kreipiasi žmonės, gyvenantys pačiose įvairiausiose šalyse.

– Lietuvoje palikote namą pušyne, o kokią buitį susikūrėte Londone?

– Kai išvykome, vyras jau turėjo solidžią IT darbo patirtį. Tačiau nuvažiavę ten, net ir jam gaunant labai nevidutinę algą, atsidūrėme praktiškai tame pačiame socialiniame sluoksnyje, kuriame gyveno žmonės, gaunantys socialines pašalpas. Jei atvirai, ta pradžia buvo lyg šaltas dušas – Lietuvoje paliktas naujas namas ir nusmurgęs butelis Londono Portobelo gatvės pašonėje.

Išvykau galvodama, kad eisiu mokytis kalbos, tuomet ieškosiu darbo. Tačiau sūnui Arijui tuomet tebuvo dveji su puse. Paaiškėjo, kad viena diena darželyje jam kainuos apie penkiasdešimt svarų. Tiek negalėjome sau leisti iš vyro algos. Jokia pagalba mums nepriklausė, nes Anglijos standartais vyras uždirbo pakankamai, nors realybėje to vos pakako buto nuomai ir pragyvenimui.

Tad pasilikau namuose ir iš karjeros moters per savaitę tapau namų šeimininke. Tai buvo labai toli nuo mano tuometinio supratimo apie save ir gyvenimą. Tačiau, kaip supratau vėliau, tai buvo vienas geriausių dalykų, nutikusių tiek man asmeniškai, tiek ir visai mūsų šeimai. Vyras keitė darbus, stengėsi, siekė. O aš visuomet buvau moralinė šeimos atsvara, pasirengusi būti šalia, apkabinti, motyvuoti, kai kažkam to reikia.

– Kuris iš šeimos narių Londone prisitaikė lengviausiai?

– Mane – labai ne namų asmenybę – gelbėjo mano veikla (seminarai, konsultacijos). Bet didžiausias socialinis krūvis teko vyrui. Jis išvyko pusmečiu anksčiau. Išvykdamas buvo tiesiog vienas iš daugelio IT profesionalų, kuriems socialinis gyvenimas nėra stiprioji pusė, o gyvendamas Londone jis patyrė begalę pamokų, stipriai pakeitusių jo požiūrį, gebėjimus, apskritai suvokimą. Pastarasis jo darbas buvo vienoje iš didžiausių pasaulio ateities sandorių ir opcionų biržoje. Čia jis kūrė finansines investicines platformas. Pažangi sritis būrė labai stiprų kolektyvą, išskirtines asmenybes, greta kurių vyko labai įvairiapusis tobulėjimas.

Mūsų vaikai prisitaikė labai greitai. Londonas – daugiakultūris miestas. Mokyklose mokosi vaikai iš pačių įvairiausių šalių. Mokytojai pripratę prie kitataučių mokymo. Jie dažnai net nuleidžia kartelę vaikams, kurių anglų kalba – negimtoji. Esu labai dėkinga angliškai ugdymo sistemai už jų gebėjimą auginti laimingus vaikus. Ten mokantis užtenka laiko bendrauti, žaisti, ugdyti įvairius talentus. Pirmomis dienomis iki ašarų jaudino mokytojų pozityvumas. Jie rasdavo tiek daug dalykų, dėl kurių gebėdavo pagirti vaikus.

– Sutikite, tas žodis "emigrantas" turi kažkokį neigiamą prieskonį – jautiesi tarsi našlaitis, vis besigręžiojantis atgal, ieškantis savo tikrosios motinos. Ar gyvendami Londone tai pajutote?

Niekada gyvenime taip stipriai nesijaučiau bendruomenės dalimi, kaip gyvendama svetur. Ir niekada nesijaučiau labiau lietuve, negu gyvendama emigracijoje

– Sutinku, grubus tas žodis. Įgavęs labai neigiamą poskonį, kurį teko pajusti ir man pirmaisiais išvykimo mėnesiais. Kadangi žurnalistinė prigimtis vedė ieškoti atsakymų, greitai juos radau. Žodis "emigrantas" mums asocijuojasi su ekonominiais emigrantais, kurie išvyko iš tėvynės dirbti dėl geresnio gyvenimo. Bet yra ir kitas žodis – ekspantai. Tai žmonės, kurie išsilavinę, realizavę save savo šalyje, savo valia pasirinkę kitą šalį kaip galimybę tobulėti, dalytis savo patirtimi. Gyvendama Anglijoje sutikau ir vienokių, ir kitokių. Buvo ir tokių, kurie išvyko kaip emigrantai, bet šiandien gyvena kaip ekspantai – gerbiami ir vertinami Anglijoje.

Man asmeniškai išeiviai tapo viena nuostabiausių mano gyvenimo patirčių. Sutikau Londone jau kelis dešimtmečius gyvenančių lietuvių. Svarbiausia, ką supratau, – tai bendruomenė. Gyva, aktyvi, matanti kiekvieną savo narį ir visuomet pasiruošusi padėti. Niekada gyvenime taip stipriai nesijaučiau bendruomenės dalimi, kaip gyvendama svetur. Ir niekada nesijaučiau labiau lietuve, negu gyvendama emigracijoje. Būdamas svetur tampi savo šalies ambasadorium kiekvienu savo veiksmu, žodžiu, darbu. Esi labiau matomas, vertinamas ir tuo be galo svarbus savo šaliai. Džiaugiuosi, kad Londone kiekvienas iš mūsų šeimos paliko savo pėdsakus ir kad kažkiek žmonių aplink patyrė gilesnę pažintį su Lietuva per mus.

Išmintis: tėtis žino auksinę gyvenimo taisyklę: darbe – dirbti, o būnant su vaikais – bendrauti.

– Vis iššūkiai, sunkumai, dvasiniai katarsiai. O kaipgi laimė? Ar bent truputį buvote laimingi gyvendami svetur?

– Taip, mes patyrėme begalę laimingų akimirkų. Tačiau gyvenimas svetur tikriausiai niekada neleidžia atsipalaiduoti iki galo. Bent taip tikrai nenutiko mūsų šeimai. Išvykti yra įdomu, nauja, skatina tobulėti, išlikti aktyviam. Tačiau, mano nuomone, jokie pasiekimai, statusai ar užgyventi turtai nepakeis galimybės gyventi savo šalyje. Paragavęs emigranto duonos visuomet viena koja liksi emigrantu, nes jau esi tos patirties pakrikštytas. Ir nebūtinai blogąja prasme. Pripranti prie įvairovės, kitokių mastų, žmonių, bendravimo, socialinės kultūros. Tačiau ypač šiuo labai kitokiu mums visiems laiku man stipriai trūko namų – to besąlygiško atsipalaidavimo, didesnio saugumo.

Labai norėčiau, kad Vyriausybės norai susigrąžinti išvykusius taptų realiais sprendimais, padedančiais jaustis reikalingiems savo namuose. Lietuva per maža, kad galėtume ją dalyti į gyvenančius čia ir ten. Visi mes visur gyvenantys esam ta pati Lietuva. Ir kiekvienam ji savaip brangi. Pastaraisiais metais mūsų rajone, kuriame lietuvių buvo labai nedaug, ant naujos grindinio plytelės radau išraižytą žodį "Lietuva". Matyt, kažkuris darbininkas taip išsakė savo ilgesį, o gal pasididžiavimą. Suskaudo. Pajutau to žmogaus ilgesį, skausmą ir drauge norą bent kažkaip įsirašyti į šalies, kurioje gyvena, istoriją.

– Lietuvoje jau apšilote padus. Sakykite, kas kelia daugiausia šiltų prisiminimų atsigręžus atgal į metus, praleistus Londone?

– Pirmiausia – žmonės. Grįžusi jaučiuosi taip, lyg kažkur toli liko antri namai ir didžiulė mano šeima. Seminarų erdvė iš bet kokios salės sukurdavo šventyklos atmosferą, o sėdintieji ratu tapdavo artimi, nes mus visuomet jungdavo ypatingas atvirumas, nuoširdumas, noras išspręsti tai, kas slegia, siekis palengvinti kasdienybę. Tokie dalykai nepamirštami. Visus prisimenu, visi savaip brangūs.

Kita didžiulė dovana man buvo karantininis Londonas. Gyvenome visai centro pašonėje, todėl karantino metu mėgavausi kelionėmis dviračiu. Buvo labai gera pažinti tradiciškai ūžiančio megapolio nurimusias gatves, tyrinėti architektūrą, mėgautis nuostabaus grožio kiaurus metus žydinčiais parkais.

Anglija – nuostabiai turtingo kraštovaizdžio, labai senos istorijos šalis. Teko aplankyti Škotiją, Velsą, Kentą, Glastonberį, Stounhendžą, Snaudonijos nacionalinį parką, begalę pajūrio ir kitų vietų. Tai išties įspūdinga patirtis, atgyjanti mažais miesteliais su namukais šiaudiniais stogais lyg iš pasakų, siaurutėlėmis gatvėmis, viduramžių pilimis. Mūsų kaimynai stebėdavosi, kaip mes per vieną dieną įveikdavome kelis šimtus kilometrų į vieną pusę tik tam, kad pamatytume kokią naują vietą. Užtai dabar turim galybę įspūdžių ir prisiminimų. Grįžome labai labai turtingi jų.

– Kokia, jūsų nuomone, yra tipiška anglų šeima? Kuo ji skiriasi nuo lietuviškosios? Kokios pamatinės jos vertybės?

– Atvirai pasakius, Londone sutikti tikrų anglų šeimą – didžiulis iššūkis. Turbūt visiškai grynakraujų britų šeimos artimai ir nepažinome. Tik pavienius žmones. Britai – viduje tvirti, stabilūs, savimi pasitikintys ir greitai randantys temų pokalbiui žmonės. Jie visada pastebės kažkokią gerą tavo charakterio ar elgesio savybę. Žavėdamasi paslapčia stebėdavau anglakalbes šeimas. Į akis krito begalinė pagarba vienas kitam, mandagaus bendravimo manieros. Pastebiu, kad ir mano vaikai net lietuviškai išmoko dažniau dėkoti, vartoja daugiau mandagumo frazių. Būdamas svetur turi išmokti pagarbos vietos žmonėms, kraštui, kultūrai. Nes pagarba – vienas svarbiausių dalykų norint prisitaikyti  svetimoje šalyje. Ji tarsi atveria tau visas duris, nes ateini atvira širdimi. Nes svečias čia esi tu.

– Jūsų šeima puikiai susidorojo su emigracijos keliamais išbandymais. Išduokite paslaptį, kas buvo tie trys ar keturi drambliai, banginiai, ant kurių statėte naujo gyvenimo pamatus Londone?

– Manau, tie pamatai liko tie patys – tiek Londone, tiek ir Lietuvoje. Esminis principas, be kurio neįmanomi jokie santykiai, – tai pagarba sau ir kitam. O pagarba man pirmiausia susijusi su tiesa. Tiesos sau sakymas, o juo labiau gyvenimas pagal tiesos principus nėra jau toks paprastas dalykas. Todėl nuolat klausiau (ir tebeklausiu) savęs, kas man tikra, kas svarbu, ko aš noriu ir ko nenoriu; kaip jaučiuosi, kodėl taip jaučiuosi… To paties mokau ir savo vaikus. Neretai tiesa būna nelabai patogi. Bet nuolat stengiantis gyventi tiesoje su savimi ir su aplinkiniais pasidaro paprasta: vaikai jaučiasi saugūs, nes niekas nebando jų vedžioti už nosies ir manipuliuoti jų nuomone.

Dar vienas mūsų šeimos principas – prisiimti atsakomybę ir maksimaliai stengtis. Kad ir kur būtum – padaryk viską, ką gali geriausio. Ir tuomet paaiškės, kad gali labai daug. O kartais, kai aplinkybės susidėlioja visiškai nuo tavęs nepriklausomu būdu, ateina pamokos. Jas reikia išmokti. Be moralų, kaltinimų, kaltų ieškojimo ir teisimo. Nė vienas gyvenimo nenugyveno be klaidų. Aš nesistengiu vaikams diegti tobulumo. Veikiau mokau juos padaryti viską, ką jie gali. Dažnai procesas – svarbiau už rezultatą. Nes procese vyksta gyvenimas, teka mūsų kasdienybė, formuojasi charakteris ir mintys.