Šokio ritmu

Beveik prieš metus I.Sabaliauskaitė Londone įkūrė "Sunshine Baby Boogie" šokių studiją. Čia mamos šoka su nešioklėse patogiai įsitaisiusiomis savo mažosiomis atžalomis.

Pati I.Sabaliauskaitė nuo septynerių užsiėmė menine gimnastika. Iki septyniolikos, kai pasitraukė iš šio sporto, ji spėjo keturis kartus pelnyti Lietuvos čempionės titulą.

"Baigusi gimnastikos karjerą, įžengiau į modernaus šokio pasaulį. Po kelerių metų tapau profesionalia šokio teatro "Aura" šokėja. Šokau ir studijoje "Salsa Kaunas", – apie tai, kaip profesionalus šokis atsirado jos gyvenime, pasakoja lietuvė.

Ieva baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, vėliau – kultūros vadybos bakalauro studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete. "Studijuodama dvejus metus pagal "Erasmus" programą mokiausi ir gyvenau Turkijoje, ten ir savo baigiamąjį darbą parašiau. Bet šokių Stambule nepamiršau – atlikdama praktiką reklamos produkcijos kompanijoje, taip pat šokau salsą ir dalyvavau įvairiuose pasirodymuose", – dalijasi Ieva.

Grįžusi į Lietuvą ir pabaigusi bakalauro studijas ji nusprendė pasirinkti kino prodiusavimo magistrantūros kryptį Londono Goldsmito universitete. "Londone šokiai atsidūrė antrame plane, nes reikėjo daug laiko skirti studijoms. Esu sukūrusi kelis trumpametražius šokio filmus, bet tai ir viskas", – neslepia I.Sabaliauskaitė.

"Pabaigusi mokslus Londone, pradėjau dirbti televizijos ir kino srityje, bet šokio labai trūko. Dar studijuodama susipažinau su savo dukrytės tėčiu. Auginant vaiką sunku dirbti televizijos industrijoje. O dirbti kine ir auginti mažus vaikus, mano nuomone, praktiškai neįmanoma, nes arba turi vaikais nesirūpinti, arba turėti tobulas darbo sąlygas. Čia tenka dirbti ir keturiolika ar daugiau valandų per dieną", – dalijasi jauna mama.

Dėl šios priežasties ji ieškojo alternatyvos: siekė likti aktyvi visuomeninėje veikloje, bet nenorėjo apleisti motinystės, kuri Ievai labai svarbi, ypač prisimenant jos mamos atsidavimą savo penkiems vaikams.

Aukso viduriukas

"Ieškojau auksinio viduriuko ir sugalvojau apsistoti ties šokiais. Dar būdama nėščia jaučiau, kad gimus dukrytei norėsiu užsiimti su šokiais susijusia veikla. Norėjosi kūrybinės laisvės, todėl pradėjau šokių pamokas kurti pati. Vaikų nešiojimas nešioklėse (angl. babywearing) labai populiarus Jungtinėje Karalystėje, čia jo sklaida ir praktika užsiima daug įvairių organizacijų – tai leidžia nesijausti vienai", – pasakoja I.Sabaliauskaitė.

Šokių pamokas ji pradėjo vesti, kai dukrytei Majai sukako šeši mėnesiai. "Šokių mokytoja esu dirbusi ir anksčiau: kai šokau "Auroje", vedžiau pamokas Kauno "Santaros" gimnazijoje, vėliau – salsos klube Kaune ir Turkijoje. Bet čia daug kas kitaip. Kitokia atsakomybė – turiu įsitikinti, kad vaikučiai saugūs nešioklėse, apie viską atsakingai informuoti mamas. Kad galėčiau tai daryti, baigiau kursus ir įgijau reikiamą kvalifikaciją", – pasakoja profesionali šokėja.

"Aš tvirtai tikiu senu geru posakiu: "Laiminga mama – laimingas kūdikis". Kai šokame, mėgaujamės muzika, jaučiame pasitenkinimą, tai perduodame savo kūdikiams. Nešioklėse jie jaučia mūsų širdies plakimą, kvėpavimą, ritmą, kūno judesius. Visa tai labai padeda jų vystymuisi ir gerovei", – tęsia jauna mama.

Ji įsitikinusi, kad mamos dažnai turi priminti sau, kad jos yra gražios, charizmatiškos, linksmos ir seksualios. "Mes juk turime milijoną rūpesčių, todėl mums tai tikrai reikia priminti. Tai darau ir šiose šokių pamokose", – priduria I.Sabaliauskaitė.

Aš tvirtai tikiu senu geru posakiu: "Laiminga mama – laimingas kūdikis". Kai šokame, mėgaujamės muzika, jaučiame pasitenkinimą, tai perduodame ir savo kūdikiams.

Aš tvirtai tikiu senu geru posakiu: "Laiminga mama – laimingas kūdikis". Kai šokame, mėgaujamės muzika, jaučiame pasitenkinimą, tai perduodame ir savo kūdikiams.

Savo pamokoms ji mėgsta maišyti skirtingus šokio stilius, taip sukurdama šokėjoms mamoms vis naujas choreografijas. "Turiu savo pamokos struktūrą. Per vieną pamoką grojame apie 13–14 dainų, kurioms skirta skirtinga choreografija. Pirmiausiai dideliame rate darome apšilimą su mažyliais. Vieną dainą visada skiriu pritūpimams, kad mamos stiprintų savo raumenis. Vėliau judame traukinuku įvairiais žingsniais arba šokame rate, tada pradedame šokti pagal konkrečias choreografijas. Kartais keletą šokių šokame su įvairiais įrankiais, tarkime, gimnastikos kaspinais, spalvotomis skarelėmis ar muzikos instrumentais. Vėliau paguldome lėliukus ant žemės ir jiems šokame. Moksliniai tyrimai rodo, kad kai vaikas guli ir mato mamą judančią, jis geriau save supranta erdvėje", – pasakoja I.Sabaliauskaitė.

"Manau, kad šokis yra nuostabi meno forma, kurioje aš galiu išreikšti jausmus per savo kūną. Ir tai skirta ne tik tam tikrai daliai žmonių. Nesvarbu, koks mūsų koordinacijos lygis, ritmo pojūtis ar lankstumas, – mes visi galime šokti", – šypsosi moteris.

Įtraukiantys televizijos darbai

Šiuo metu I.Sabaliauskaitė dirba ir televizijoje. "Dirbu tris dienas per savaitę produkcijos koordinatore, tai reiškia, kad iš esmės organizuoju filmavimus nuo pačios pradžios iki pabaigos – sumontuotos medžiagos pridavimo kanalui. Dabar "Discovery" kanalui kuriame dokumentinės dramos serialą – iš viso bus šešios serijos", – pasakoja ji.

Kaunietės širdies draugas britas Deividas taip pat dirba televizijoje – jis yra operatorius. "Aš – nepriklausoma darbuotoja. Dabartinis mano projektas baigsis vasaros viduryje, bet greičiausiai turėsiu naujų pasiūlymų. Mano draugui gali bet kada paskambinti ir pasakyti, kad reikia keliauti į aikštelę, pavyzdžiui, filmuoti kokį nors šou. Tokie mūsų darbo ypatumai reiškia, kad turime pasistengti dėl Majos priežiūros, nes kol kas nenorime jos leisti į darželį. Čia yra užsiregistravusi ir tam tikrus kriterijus atitinkanti moteris, kuri prižiūri vieną ar kelis vaikus. Mes jau esame susitarę, kad esant reikalui ji prižiūrės Mają", – situaciją aiškina mama.

"Kol kas, jei staigiai keičiasi mūsų planai, susitariu, kad dirbsiu iš namų, ir būnu su Maja kartu arba paprašau draugės mamos, kad pabūtų su Maja, ir išeinu dirbti kur nors į kavinę. Tai nėra lengva, nuolatos rizikuojame. Bet mano viršininkai gerai žino mano sąlygas: man svarbiausia – šeima, nors labai noriu dirbti. Ir jie, priimdami mane į darbą, sutiko su viskuo", – tęsia ji.

Prasimušti sunku

Kai tik I.Sabaliauskaitė pradėjo dirbti kino industrijoje, kaip pati sako, turėjo įveikti prasimušimo periodą. O Londone būti pastebėtam – labai sunku, nes šis miestas, žvelgiant iš kino industrijos perspektyvos, yra išskirtinai konkurencingas. Jei čia neturi pažinčių, sudėtinga pasiekti aukštesnių rezultatų.

"Lietuvoje mano tėtis dirba televizijos srityje. Jis vadovauja kompanijai, kuri turi kilnojamas televizijos stotis, filmuoja televizijos laidas, tokias kaip "Lietuvos balsas" ar "X faktorius", taip pat Eurolygos rungtynes, kitokias sporto varžybas, koncertus. Kai buvau maža, tėtis mane kartais veždavosi pažiūrėti, kaip vyksta tokie filmavimai. Nuo mažų dienų prisimenu tiesioginio eterio jaudulį, tai mano pasirinkimui turėjo įtakos. Nors kine ir televizijoje, kurioje dirbu dabar, nėra tiesioginio eterio, visas pasiruošimas, adrenalinas – panašūs", – atvirauja ji.

Londono kino industrijoje Ieva pradėjo dirbti nuo žemiausio karjeros laiptelio. "Buvau asistentė. Ruošdavau kavą, arbatą, reikėdavo pernešti juostas. Pradėjau nuo tokių darbų, nors buvau ką tik magistrantūros studijas baigusi – čia niekam tas nerūpi. Aš manau, kad kitose srityse čia yra tokia pati situacija. Tai didelis psichologinis išbandymas, nes žinai, kad gali kur kas daugiau, bet turi eiti šiuo keliu", – neslepia kaunietė.

Dar būdama studente ji užmezgė ryšius su keliais svarbiais britų prodiuseriais. "Su vienu jų, žymiausio britų režisieriaus Peterio Greenaway prodiuseriu Keesu Kasanderiu dirbau. Būdavo, kad dienos metu dirbau juodą darbą filmavimo aikštelėse, vėliau namuose vakarais skaitydavau scenarijus, rašydavau projektus ir pildydavau formas kino finansavimui gauti. Stengiausi daug išmokti", – dalijasi sunkaus darbo patirtimis.

Vėliau Ievai teko dirbti filmuojant Bolivudo ir žymaus britų režisieriaus Noelio Clarke'o trilogiją. "Tai buvo mažo biudžeto, bet didelių vardų projektas. Tu turi pasverti, kad neuždirbsi daug pinigų, dirbsi nuo šeštos ryto iki septintos vakaro šešias dienas per savaitę, du mėnesius. Alinantis tempas, bet labai svarbios pažintys. Todėl augindama vaiką tokiais tempais dirbti negalėčiau. Dirbant šioje srityje labai svarbu visiškai neiškristi iš to rato, būti tarp šių žmonių – štai kodėl stengiuosi rasti alternatyvų", – kortas atverčia ji.

Įvertinti svarbiausia

Londone I.Sabaliauskaitė gyvena septynerius metus. Ji brangina Lietuvą, tačiau grįžti kol kas neketina. "Nebuvo lengva įsitvirtinti Londone, bet visada jaučiau, kad esu pasaulio vaikas ir noriu naujų išbandymų. Po studijų Londone labai norėjau paragauti kino ir televizijos virtuvės. Žinojau, kad jei čia prasimušiu, niekada nebus per vėlu sugrįžti į Lietuvą", – sako ji.

Ieva supranta, kad jos antrajai pusei, britui, būtų nelengva prisitaikyti Lietuvoje, o ir palikus darbus Londone vėliau į juos sugrįžti būtų sunku. "Tačiau mes dabar dažniau grįžtame į Lietuvą, nes noriu, kad Maja kalbėtų ir angliškai, ir lietuviškai. Jai dabar metai ir keturi mėnesiai, stengiuosi mokyti dukrą lietuviškų žodelių, bet tai gana sunku anglakalbėje aplinkoje. Be to, ir Deividas mokosi lietuvių kalbos kartu su ja. Iš tiesų būtent dėl dukters labiausiai norėčiau grįžti į Lietuvą. Norėčiau, kad ji būtų tikra lietuvė", – šypsosi pasaulio vaikas iš Kauno.

Gyvendama Londone ji įvertino, kokie reikalingi yra artimieji ir tikri draugai. "Pasiilgstu tokio ryšio. Jie supranta, kad aš jų pasiilgstu. Čia gyvenant trūksta reguliaraus bendravimo su artimiausiais. Pažįstu daug britų, Londone galiu draugauti su daugybe žmonių, bet tai nėra tas pats", – neslepia I.Sabaliauskaitė.