Kas yra meilė? Kas yra labiau romantiški – vyrai ar moterys? Kaip pasimatymai atrodė anksčiau ir dabar? Apie tai kalbėta trečiadienį Istorinėje LR Prezidentūroje senjorams skirtoje edukacinėje paskaitoje "Romantika tarpukariu: apie meilę, flirtą, ir kitas linksmybes".

Pasak Istorinės LR Prezidentūros ekskursijų vadovės ir edukatorės Kamilės Povilavičiūtės, tarpukariu žmonės turėdavo atitikti tam tikrus standartus. "Anuomet buvo manoma, kad svarbiausia yra būti švelniam, dėmesingam ir mandagiam. Būtent šie trys pagrindiniai bruožai ir sudarydavo romantiško žmogaus įvaizdį. Tais laikais taisyklės būdavo taikomos labiau vyrams, o ne moterims, mat seniau iniciatyvą susipažinti turėdavo rodyti vyrai", – pasakojo K.Povilavičiūtė.

Anuomet buvo manoma, kad svarbiausia yra būti švelniam, dėmesingam ir mandagiam.

Rašyti ir gauti laiškus būdavo įprasta, kitokių komunikavimo būdų beveik nebūdavo, ne visi turėjo telefonus. Ir romantiškuose santykiuose laiškas būdavo lyg simbolis – nuo voko spalvos bei pašto ženklo pozicijos priklausė, kaip adresatas jį priims ir supras. Pavyzdžiui, geltona spalva reikšdavo meilę kitam, juoda – partnerio godumą. "Baltas vokas reikšdavo tiesiog paprastą laišką, galbūt giminės iš užsienio norėjo susisiekti. Mėlynas – permaina meilėje: arba bus vedybos arba skyrybos, o žalias – viltis, tikėjimas. Geltonas reikšdavo – myliu, bet ne tave, vaško spalvos vokas – artima meilė, bet dar ne vedybos. Juodas reikšdavo godulį, o labai ryškiai geltona – vilties, saulės spalva, bet visgi netikra meilė. Rožinis vokas reikšdavo karštą meilę, o pilkas simbolizuodavo tiesiog "myliu tave", – paaiškino K.Povilavičiūtė.

Kamilė Povilavičiūtė. K. Ražicko nuotr.

Simbolines prasmes taip pat turėjo ir pašto ženklai, jų išdėliojimas ant voko. Jeigu pašto ženklas priklijuotas viršutiniame dešiniajame kampe, kaip įprasta šiomis dienomis, tai reikšdavo, kad paprasčiausiai myli tą žmogų. Jeigu jis pakreipiamas horizontaliai – būk man ištikimas, o apačioje priklijuotas ir šiek tiek pakreiptas reikšdavo skyrybų intenciją.

Kadangi karininkai buvo aristokratijos atstovai, jiems buvo keliami gana griežti reikalavimai norint vesti savo mylimąją. Pasak edukacijos vedėjos, karininkas turėdavo gauti ne tik savo šeimos narių palaiminimą tuoktis, bet ir savo vadovybės kariuomenėje.

"Jie turėdavo pateikti informaciją savo štabo viršininkui, su kokia mergina susipažino, iš kokios šeimos ji yra ir ar norėtų ją vesti – tai turėdavo įvertinti karininkų vadovybė. Tu esi karininkas, vadinasi, į santuoką turi žiūrėti labai atsakingai, kad vedybos paskui nepakenktų karjerai", – pasakojo K.Povilavičiūtė

Tarpukariu ir spauda padėdavo susirasti antrą pusę. Laikraščiuose būdavo atskira skiltis, kur žmonės pristatydavo save, išsakydavo intencijas, pomėgius ir pateikdavo savotiškų reikalavimų būsimam partneriui.

"Ši tendencija atėjo iš užsienio – vakarietiška kultūra visgi darė didelę įtaką mums. Skelbimai atsirado esant poreikiui, daug žmonių tais laikais jau mokėjo skaityti, laikraščių paklausa augo, jų daugėjo. Pradėjo skaityti ir kaimo žmonės, ne tik miestiečiai. Aišku, skelbimų būdavo visokių: vienas parašydavo gražų pažinčių skelbimą, o kitas parašydavo savo ginklo numerį iš tarnybos laikų, esą, tai įrodymas, kad tarnavo", – pasakojo K.Povilavičiūtė.

Edukacijoje dalyvavo daugiau kaip 20 senjorų, kurie su plojimais ir su nostalgiškais pašnekesiais apie jaunystę užbaigė popietę Istorinėje LR Prezidentūroje.