Išskirtinis pastatas

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – 1938 m. iškilęs statinys, simboliškai ir architektūriškai turėjęs įkūnyti ir reprezentuoti Lietuvos pramonės, ekonomikos, amatų stiprybę, ekonominį savarankiškumą. Rūmuose buvo įrengta didžiulė posėdžių salė, erdvūs holai su laiptine, rūmų pirmininko kabinetas, specialios patalpos Kauno biržai ir Ekonominei tarybai. Rūsyje – baras. Ant sienų ir languose – žymiausių to meto menininkų kūriniai: Broniaus Pundziaus bareljefai, Stasio Ušinsko vitražai ir Petro Kalpoko freskos. Prie pagrindinio įėjimo – rutulys. Dabar praeiviai jį vadina Sizifo akmeniu, kiti – tiesiog tašku.

„Rutulys apipintas mitais ir urbanistinėmis legendomis. Kalbama, kad baigęs projektavimo ir statybos darbus, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis prie įėjimo padėjo rutulį, kuris ir reiškė pabaigą. Vis dėlto labiau tikėtina kita istorija. V. Landsbergis-Žemkalnis buvo žmogus, kuris žinių ir įkvėpimo sėmėsi Italijoje. Ten architektūriškai ir tradiciškai pagrindinis įėjimas projektuojamas ne centre, o kiek toliau. Norėdamas jį akcentuoti, architektas sumanė pastatyti rutulį“, – jo elementai, anot Ąžuolyno bibliotekos vyresniosios metodininkės, ekskursijos vedlės Sandros Veprauskienės, pastebimi ne tik rūmų eksterjere, bet interjere. Hole virš galvų kybantys šviestuvai – rutulio formos, P. Kalpoko freskoje prie įėjimo taip pat galima pastebėti šios figūros motyvų.

„Daugiau apie rūmus sužinosite mano kolegos Skaidros Grabauskienės vedamose ekskursijose“, – S. Veprauskienė kvietė nepraleisti progos išgirsti įdomių pasakojimų apie pastatą, 2023 m. įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o lipant laiptais į Senosios knygos ekspoziciją, dėl kurios susirinko trečiadienio popietės smalsuolių grupė, bent minutei prisiliesti prie autentikos – masyvių durų, dešimtis metų skaičiuojančių stendų, įspūdingų medinių turėklų.

Faktas: ne vienas ekspozicijos eksponatas – kolekcininkų svajonė. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Dėmesys – inkunabulams

Architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektuotuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose Ąžuolyno biblioteka įsikūrė 1950 m. Prasidėjus Radastų gatvėje esančio bibliotekos pastato rekonstrukcijai, 2021-aisiais visos pagrindinės bibliotekos paslaugos laikinai vėl buvo perkeltos į senuosius rūmus K. Donelaičio gatvėje. Nors paėjusių metų sausį didžioji dalis bibliotekos paslaugų sugrįžo į rekonstruotą bibliotekos pastatą Mažajame ąžuolyne, Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose toliau veikia Meno ir muzikos skyrius, Senųjų ir retų spaudinių, Kaunistikos skaityklos, mokymų klasė ir Senosios knygos ekspozicija. Ji bibliotekos bičiuliams pasakoja 500 metų spausdintinės knygos raidą – nuo jos lopšio iki XX a. leidinių.

„Seniausias ir įspūdingiausias ekspozicijos eksponatas – inkunabulas, kuris netrukus turėtų švęsti 550 metų jubiliejų. Išvertus iš lotynų kalbos, inkunabulas reiškia vystyklus, lopšį“, – S. Veprauskienė žengė arčiau Marko Valerijaus Marcialio spausdintinio leidinio, kuriame sutalpintos trumpos satyros, išjuokiančios žmonių silpnybes, jų ydas, demaskuojančios tam tikrus santvarkos trūkumus. Iš viso Lietuvoje saugoma 522 inkunabulai. Ąžuolyno biblioteka turi tris.

„Inkunabulas – knyga, leista pačiu ankstyviausiu spaudos išradimo laikotarpiu. Nuo dabartinių leidinių jis skiriasi ne tik struktūra, bet ir tuo, kad mums įprastas antraštinis puslapis yra ne pradžioje, o pabaigoje. Kodėl? Verčiant knygą pirmieji puslapiai susidėvi greičiausia. Tam, kad autorius, išleidimo metai, vieta ir kita svarbi informacija neprapultų laike, antraštinis puslapis keliavo į pabaigą“, – anot S. Veprauskienės, leidinio išplanavimas saugojo antraštinį inkunabulo puslapį nuo dažno vartymo, o viršelis – lapų bloką nuo smūgių. M. V. Marcialio knyga įrišta į įspūdingą kietviršį, pagamintą iš medienos, aptrauktą oda, su išraiškingomis metalinėmis sagtelėmis.

„Kietviršiams būdavo naudojamas ąžuolas, bukas. Medieną aptraukdavo oda arba balintu pergamentu, – užsimovusi pirštines, ekskursijos vedlė pirmiausia į rankas paėmė XVI a. knygą su laiko nutrupintu mediniu viršeliu, o tada antrąją, pasakojančią kitokį rišimo būdą. – Būdavo praktikuojamas rišimas kartono prototipu. Jį išgaudavo suspausdami makulatūrinį popierių. Vėliau jį aptraukdavo oda.“

Leidinys vadinamas karališkuoju, nes vieną šio tiražo egzempliorių turėjo karalienė Viktorija.

Tarsi meno kūriniai

Baltos medžiagos skiaute užklojusi senųjų knygų viršelius, bibliotekininkė žengė prie kitų, išrikiuotų už vitrininių stiklų. Šie nuo smalsių pirštų saugo įspūdingiausias ir brangiausias knygas. Antai, viena jų, rašyta Alfonso Varano, – tarsi meno kūrinys. „Demetrio: tragedia“ viršelis aptrauktas žaliu šilku, siuvinėtas sidabriniais siūlais. Dviem lentynomis aukščiau – knygos puoštos garsių Vokietijos menininkų kūriniais. Viena lentyna žemiau – Friedricho Schilerio jubiliejinis leidinys su paauksuotu knygos bloku ir gumburėliais, saugančiais nuo smūgių.

„Jeigu pažiūrėtumėte iš apačios, pamatytumėte, kad knyga turi dar ir kojeles. Dviguba apsauga!“ – nuo vienos knygos S. Veprauskienės žvilgsnis šoktelėjo prie kitos, įspūdingos ne tik dydžiu, bet ir svoriu.

Sykį kilnojusi Johanno Wolfgango von Goethe’ės filosofinę tragediją „Faustas“, vyresnioji metodininkė spėjo, kad jos svoris siekia maždaug 7 kg. Knygos viršelis trauktas oda, puoštas kampiniais apkaustais ir bareljefais, vaizduojančiais vienos garsiausių visų laikų tragedijos, parašyta vieno universaliausių pasaulinės literatūros genijų, herojus: Faustą, Vagnerį, Mefistofelį.

„Leidinys vadinamas karališkuoju, nes vieną šio tiražo egzempliorių turėjo karalienė Viktorija“, – S. Veprauskienė prasitarė, kad dėl to į šią knygą yra nusitaikę nemažai kolekcininkų.

Turtas: Lietuvoje yra 522 inkunabulai, o trys jų saugomi Ąžuolyno bibliotekoje. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Demonai ir raganos

Senosios knygos ekspozicijoje saugomi ir leidiniai, anuomet buvę dvarų bibliotekose. Lankytojai čia gali susipažinti su Tiškevičių, Oginskių, Kosakovsių ir kitų kilmingųjų knygomis, kurias jie laikė savo asmeninėse bibliotekose. Kaip pasakojo ekskursijos vedlė, knygos būdavo dovanojamos, paveldimos, saugomos, branginamos ir žymimos superekslibrisais ir kitais nuosavybės ženklais viršelio vidinėje pusėje arba priešlapyje. Kai kurios knygos būdavo rakinamos, o kai kuriose įrašomi prakeiksmai ilgapirščiams, drįsusiems pasisavinti ne savo turtą.

„Knygos būdavo spausdinamos Lietuvoje, tačiau nemaža dalis atkeliaudavo iš Vakarų Europos. Daugiausia – iš Italijos, Nyderlandų, Belgijos“, – S. Veprauskienė kvietė dirstelėti į eksponatus, reprezentuojančius tokias leidyklas kaip „Elzevyrai“, „Plantenai“, „Aldai“, „Oporinai“. Gebančius skaityti lotyniškai vyresnioji metodininkė, artėdama prie kitos lentynos, kurioje saugomos ne tik garsiojo Mikalojaus Koperniko veikalas, anuomet Bažnyčios paskelbtas eretišku, bet ir knygos apie raganų identifikaciją, piktų dvasių išvarymą, perspėjo neskaityti apeiginių tekstų garsiai.

„Paskui dar kokį demoną prikviesite“, – šyptelėjo vyresnioji metodininkė.

Pažintį su Senosios knygos ekspozicija ekskursijos vedlė baigė žvelgdama į vadovėlius, mokslinę literatūrą ir lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio liudininkes knygas.

„Labai simboliška. Mums už nugaros – puošnios, prabangios knygos, o čia – plonos, kuklios, mažos. Tokios jos buvo neatsitiktinai: šios knygos kadaise keliavo slaptais takais, knygnešių nešuliuose, slepiamos nuo valdžios akių. Nepaisant to, turime ir visuotinę istoriją, ir geografiją, ir to meto periodiką“, – S. Veprauskienė prasitarė, kad kitąmet, pažymint Seimo paskelbtus žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metus, apie spaudos draudimo laikotarpį bus kalbama daugiau, vyks ekskursijų, edukacijų.