Užsuks ne tuščiomis

Anksčiau šiaulietis Jonas Nekrašius į Kauną atvažiuodavo dažniau. Tik pastaruosius kelerius metus vizitai tapo retesni.

„Turbūt aišku, kodėl. Turiu nemažai vyresnio amžiaus bičiulių, todėl saugau ir juos, ir save“, – teisininkas, keliautojas, fotografas, publicistas ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys J.Nekrašius laukė geresnių laikų ir progų, kada seniai matytiems draugams vėl galės paspausti ranką, aplankyti kelis miesto muziejus, o vienoje Senamiesčio kavinių – išgerti arbatos. Jei viskas klostytis pagal planą, Jonas į Kauną užsuks dar šiemet. Ne tuščiomis, o su savo rašyta knyga „Menininkas ir mokytojas Gerardas Bagdonavičius“, kuri jau juda link pabaigos. Beliko paruošti išnašas, šaltinius, parinkti iliustracijas ir atiduoti redaguoti.

Tąsa: tai jau ne pirma J.Nekrašiaus knyga apie šį kūrėją. (Knygos viršelis)

„Kaunas bus vienas iš kelių miestų, kuriuos galvoju aplankyti“, – šiaulietis prasitarė, kad į susitikimą vienoje miesto bibliotekų kviesiąs ne tik pažįstamus, bet ir visus tuos, kurie nori pažinti ir prisiminti žinomą šalies dailininką, grafiką, pedagogą, kraštotyrininką, scenografą, vieną iš ekslibrisų pradininkų Lietuvoje G.Bagdonavičių.

Gimęs Radviliškyje, vėliau su šeima persikėlęs į Šiaulius, sunkiu darbu ir Dievo siųsti talentu G.Bagdonavičius įsitvirtino tarp pirmųjų lietuvių dailininkų, klojusių pamatus jaunai nacionalinei dailei. G.Bagdonavičius yra dirbęs knygų meno, baldų ir mažosios architektūros projektavimo, meninės fotografijos srityse. Pasaulinio karo banga šeimą nubloškė į Rusijos gilumą. 1920-aisiais grįžęs atgal į gimtinę, jis pradėjo dirbti piešimo ir braižybos mokytoju. Dėstė mokytojų seminarijoje, Amatų mokykloje, keliose miesto vidurinėse mokyklose.

„Jo mokiniai – iškilios asmenybės. Pasakysiu kelias pavardes ir viską suprasite“, – J.Nekrašius ėmė vardyti kultūros sunkiasvorius, tokius kaip Anatanas Gudaitis, Vytautas Mackevičius, Telesforas Kulakauskas, Petras Repšys, architektai Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai ir daugelis kitų. – Jis buvo savitas mokytojas. Dėmesį skirdavo tiems, kurie norėjo piešti ir suprasti meną, o kitų nespaudė kaip armijoje.“

Paskatino domėtis giliau

J.Nekrašius pasakojo G.Bagdonavičiaus mokiniu nebuvęs, tačiau jį pažinojęs – kalbėjęs, bendravęs laiškais, lankęsis namuose įrengtoje studijoje, kurią po savo mirties kūrėjas įsivaizdavęs kaip muziejų. Menu besidomintis, ekslibrisus kaupiantis šiaulietis J.Nekrašius žavėjęsis kūrėjo polėkiu, pasaulietišku požiūriu, jo darbais, gebėjimu vienodai gerai valdyti ir teptuką, ir fotoaparatą.

„Sovietmečiu visi buvo suvaržyti, o jis iš tarpukario atėjo su savo tam tikra vizija. Jis buvo nevaržomas! Įsivaizduokite, į Lietuvos dailininkų sąjungos suvažiavimus sovietiniais laikais jis atvažiuodavo su Gedimino ordinu atlape, kuris jam buvo įteiktas tarpukariu“, – 1986 m. kūrėjui mirus, noras labiau pažinti G.Bagdonavičiaus asmenybę paskatino J.Nekrašių pasidomėti daugiau, nei rašoma Vikipedijoje. Ilgus metus teisininku dirbęs vyras ėmė varstyti archyvų duris, kalbinti žmones ir rinkti informaciją apie menininką, geriau žinomą Penzelio slapyvardžiu. Taip į antrąją knygą (pirmąją, gerokai plonesnę, Jonas išleido prieš penkiolika metų) sugulė faktai ne tik apie Penzelio kurtus ekslibrisus, kuriuos pirmiausia piešdavo tušu ant popieriaus plunksnele, bet ir apie jo legendinius šortus, į kuriuos atsigręždavo beveik visi praeiviai, kojines iki kelių, panamą, ištikimiausius bendražygius, bendraminčius ir keliones, neapsiribojusias vien tik šalies teritorija.

„Jis į Latviją dažnai važiuodavo, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. Matyt, turėjo ten daug draugų. Latviai jį taip pat buvo pamėgę. Dievino G.Bagdonavičius ir Lietuvos pajūrį. Žinoma, dažnai jis važiuodavo ir į Kauną“, – pažintis su šiuo miestu, anot knygos autoriaus, prasidėjo tada, kai, grįžęs atgal į Lietuvą ir pradėjęs dirbti piešimo mokytoju, eksternu išlaikė egzaminus Kauno meno mokykloje.

J.Nekrašius neabejojo, kad Kaunui, šiemet išdidžiai mosuojančiam kultūros sostinės vėliava, kūrėjo ryšys su miestu ir jo žmonėmis turėtų būti ypač įdomus. Tiek vyresnės kartos miestiečiams, daugiau žinantiems apie G.Bagdonavičių, tiek ir jaunesnei kartai.

Buvo dažnas svečias

G.Bagdonavičius kūrė atvirukus, vizitines korteles, kalendorius, kvietimų eskizus, afišas, plakatus, konditerinių gaminių ir pakuočių etiketes, knygų, vadovėlių ir žurnalų viršelius. Labai daug piešė iš natūros ne tik Šiauliuose, bet ir kituose miestuose.

„Knygoje bus atskiras skyrius „Penzeliuko kūrybos keliais po Lietuvą“. Jame aprašau G.Bagdonavičiaus aplankytas vietas ir tai, kas, būnant jose, jį inspiravo“, – Kaunas, anot J.Nekrašiaus, menininko gyvenime ir kūryboje užėmė svarbią vietą. Jis žavėjosi miesto architektūros perlais, domėjosi žydų gyvenimu. Kūrėjo apsilankymus tuo metu laikinojoje sostinėje iki šiol mena jo darbai „Kaunas. Senoji sinagoga senamiestyje“, „Kaunas. Namai Rotušės aikštėje“, „Kaunas. XV a. gotikinis namas“ ir šūsnys nuotraukų.

Dievino G.Bagdonavičius ir Lietuvos pajūrį. Žinoma, dažnai jis važiuodavo ir į Kauną.

Šiaulietis Kaune turėjo ne vieną bičiulį. Sėsdavo į traukinį ir vykdavo pas bičiulius dailininkus Justiną Vienožinskį ir Antaną Žmuidzinavičių, meno istoriką Paulių Galaunę. Kaune G.Bagdonavičius lankėsi kitų kūrėjų parodose ir pristatė savo darbus.

„G.Bagdonavičius rengė daug parodų. 1931-aisiais, Velykų atostogų metu, Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje, savo paveikslus eksponavo keturi lietuvių dailininkai: Antanas Žmuidzinavičius, Barbora Didžiokienė, Vladas Didžiokas ir G.Bagdonavičius, – pasakojo J.Nekrašius ir pacitavo kūrybos žurnale „Gaisai“ 1931-aisiais pasirodžiusius dailės kritiko Pauliaus Galaunės žodžius, reziumuojančius Kaune eksponuojamus šauliečio darbus: – „G.Bagdonavičiaus meninis nuopelnas – kad jis matė nykstančią Lietuvos senovę, jos charakteringus kampelius ir piešė tai įvairiais pieštukais ir įvairiomis spalvomis. Tame jis išdirbo pastabumą, daro pažangą piešiny. Tuos jo darbus su laiku Lietuvos etnografai, kraštotyrininkai, meno istorikai labai brangins. Ir jokių meninių privalumų juose neieškos. Ims juos kaipo reikalingą sau moksliniai-iliustracinę medžiagą. To jau jis ir dabar susilaukė. Monsinjoras Jasėnas panaudojo jo piešinius savo „Visuotinės meno istorijos“ Lietuvos skyriams pailiustruoti, Vytautas Pranas Bičiūnas savo Kauno monografijai pailiustruoti.“

Kūrėjo pėdsakai

Nors daugiausia G.Bagdonavičiaus darbų šiuo metu saugoma gimtuosiuose Šiauliuose, „Aušros“ muziejuje, kūrėjo pėdsakų likę ir Kaune.

Ženklai: kauniečiai, anot knygos autoriaus, puslapiuose turėtų atpažinti ne vieną pieštą ar fotografuotą miesto objektą. (Nuotrauka iš knygos)

Projektavęs baldus svetainėms, valgomiesiems, poilsio zonoms ir sodams, G.Bagdonavičius sukūrė Vytauto Didžiojo karo muziejaus suolelius. Jo darbas – ir baldų komplektas Lietuvos karininkų ramovės Prezidento menei. Tai ilgas stačiakampio formos, nekampuotas stalas, keli krėslai aukštomis dekoruotomis atkaltėmis su porankiais ir taburetės.

„G.Bagdonavičius buvo neeilinė, plataus diapazono asmenybė“, – būsimos knygos autorius J.Nekrašius vylėsi, kad kauniečiams bus įdomu pažinti žmogų, kurio saitai su šiuo miestu buvo itin stiprūs.

Ekslibrisų kolekcininkas vylėsi, kad geriau pažinę kūrėją, o darbuose pamatę Kauną tokį, koks jis buvo prieš kelias dešimtis metų, kauniečiai atsakomojo vizito atvyks ir į Šiaulius, kur J.Nekrašius organizuoja parodas, eksponuoja daugiau nei 40 metų rinktus ekslibrisus, miniatiūrinius ir superminiatiūrinius knygos nuosavybės ženklus.

„Parodą rengiu ne tik savo gimtajame mieste. Kaip ir G.Bagdonavičius, aš taip pat keliauju“, – kolekcininkas neatmetė galimybės, kad į Kauną atvyks ne tik pristatyti knygos, bet ir savo kolekcijos.