"Kitokių parodų nerengiu. Kitiems dalykams, nei darbas ir ekspedicijos į Sibirą, – neturiu laiko. Paskutinius 30 metų visos mano vasaros po du tris mėnesius praleistos Sibire", – pasakojo G.Alekna.

Penktadienį, kai iki Gedulo ir vilties dienos, kuria minimi tremtyje žuvę lietuviai, buvo likę vos dvi dienos, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, tiksliau, erdvėje lauke, vienai dienai buvo atidaryta jo nuotraukų paroda "Kur gyveno lietuviai...". Joje – tik maža dalis akimirkų, užfiksuotų per ekspedicijas, kurių 53-ose dalyvavo, o 44-ioms ir vadovavo.

G.Alekna yra apvažiavęs ir užfiksavęs didžiąją dalį tremtinių kapinių, kurios yra išlikusios. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

– Nuotraukose – nė vieno žmogaus.

– Kalbant apie mūsų ekspedicijų narius, kam jie reikalingi nuotraukose. Tik tie, kurie daro šou, rodosi nuotraukose, kaip dirba. Mūsų tikslas yra parodyti kapus, vietoves, objektus, susijusius su tremtimi, o ne mus pačius. Turiu vietinių žmonių nuotraukų, daug tremtinių portretų. Mano svajonė, tik nežinau, ar kada nors pavyks ją įgyvendinti, yra surengti tremtinių, ten gyvenusių, tebegyvenančių, portretų parodą. Kitas dalykas, žmones aš dažniausiai filmuoju, o ne fotografuoju, nes su jais įdomu kalbėti, jie turi, ką papasakoti.

– Iki ekspedicijų fotografavote?

– Ne. Vienuolika metų, tai yra iki 2000-ųjų ekspedicijoje tik filmuodavau. Tų laikų fotografija nepatiko dėl to, kad reikėjo ryškinti juostas namų sąlygomis. Nepatiko ta procedūra su chemikalais.

– Kaip kilo mintis išsiruošti į pirmąją ekspediciją?

– Tai buvo 1989 m. Buvo organizuojama grandiozinė moksleivių iš visos Lietuvos ekspedicija. Tuo metu jau buvau įkūręs Mažeikių vietinę televiziją – pirmąją nevalstybinę Lietuvoje. Organizatorių atstovas, pamatęs mane lakstantį su kamera, paklausė, gal noriu vykti kartu kaip operatorius. Aišku, norėjau. Visą gyvenimą buvau turistas. Kaip atsisakyti kelionės? Vėliau atsirado tokių ekspedicijų entuziastų būrelis.

Mano svajonė, tik nežinau, ar kada nors pavyks ją įgyvendinti, yra surengti tremtinių, ten gyvenusių, tebegyvenančių, portretų parodą.

– Ir jau 30 metų kaip dalyvaujate ekspedicijose į tremties vietas.

– Taip, užsikrėčiau po pirmosios kelionės. Joje sudalyvavau kaip ir atsitiktinai, bet tremtis yra man asmeniškai jautri ir pažįstama tema. Ištremti buvo mano giminės, šeimos nariai, giminių draugai ir taip toliau. Labai daug kas iš artimos aplinkos buvo tremtiniai arba politiniai kaliniai.

– Ką fotografuojate ekspedicijose? Ką jums svarbiausia įamžinti?

– Man svarbiausia įamžinti kapines arba objektus, susijusius su tremtiniais, pavyzdžiui, kultūros namus. Gaila, bet autentiškų lietuvių statytų namų kasmet lieka vis mažiau. Jie arba nugriaunami, arba perstatomi. Kapinėse dominuoja mediniai kryžiai. Įdomu, kaip atrodo kapai, o taip pat labai domina ir kryžiai. Stebina kryžių įvairovė ir jų ilgaamžiškumas, kad tiek dešimtmečių išsilaikė. Didžioji dauguma jų kapinėse, pavyzdžiui, 1989 m. dar stovėjo. Buvo nesupuvę, niekas neišsivežę palaikų, nenugriauti. Daro įspūdį, pavyzdžiui, vienose kapinėse stovintys 110 kryžių.

– Koks jausmas apima tremties ir kalinimo vietose? Gailestis, pyktis, smalsumas?

– Yra gailesčio, bet per tiek ekspedicijų jis nublanko. Pripratau prie kapų, prie kryžių. Liko tik smalsumas pamatyti, atrasti naujų palaidojimo vietų. Įdomu, kaip jos išsilaikė. Kartais pavyksta atrasti labai įdomių dalykų, kryždirbių perliukų. Džiaugiuosi, kai atrandu tai, ko anksčiau nebuvau matęs. Arba, kai atrandu gana gerai išsilaikiusias kapinaites ir galiu jas tokias užfiksuoti. Nusiviliu, kai žinau, kad kapinaitėse buvo palaidota, pavyzdžiui, penkiolika žmonių, o nerandu nė vieno kryžiaus arba vieną du, ir tai nuvirtusius: nespėjau, per vėlai atvažiavau.

Įamžinimas yra pagrindinis dalykas. Tvarkymai ir panašiai yra antraeiliai bei trečiaeiliai, nes tai laikina, savotiškas šou. Kapinės per ekspedicijas nesutvarkomos, tik kosmetiškai aptvarkomos. Per kelerius metus jos dar labiau apželia ir supūva. Bet jų suradimas ir užfiksavimas, aprašymas, koordinačių nustatymas yra labai svarbūs dalykai. Lietuva turėtų žinoti, kur yra palaidoti jų tautiečiai.

– Kas ekspedicijose sunkiausia? Tai, kad sunku pasiekti, prieiti, karštis ir uodai?

– Taip. Didžioji dalis kapinaičių būna kur nors taigoje. Kaimai seniai išnykę. Nebelikę ir kelių. Didelis iššūkis ten nusigauti. Toliau – pavojingi gyvūnai, ypač meškos. Vilkai vasarą mažiau pavojingi. Vienam neginkluotam leistis į taigą… Reikia, kad kas nors palydėtų, pavyzdžiui, medžiotojas, gerai žinantis tas vietoves. Reikia transporto. O jeigu vienas ir išdrįstum leistis 30–50 km į taigą, atėjęs į buvusio kaimo vietą, pabandyk surasti kapines… Pavyktų tik iš antro ar trečio karto, nes reikia vis pasitikslinti, į kairę ar į dešinę nuo kaimo, į Pietus ar į Šiaurę, kaip toli nuo kaimo. Kartais jos būna taip sunykusios, kad pro jas praeini kelių metrų atstumu ir negali suprasti, kad ten yra kapinės.

Reikalus apsunkina uodai, mašalai. Kol eini – dar pusė bėdos, bet kai reikia kapinėse fotografuoti, dėl ko negali judėti, ir jie apspinta, – tai jau iššūkis. Jie labai apsunkina darbą.

– Kiek dar liko jūsų neaplankytų lietuvių tremties ir kalinimo vietų?

– Visų tremties vietų nelankau. Važiuoju tik ten, kur įtariu ar yra duomenų, kad galėjo būti, yra kapai. Manau, kad tokių vietų liko apie 10–15 proc. Liko nedaug, bet jos sunkiai pasiekiamos.

– Tokioms ekspedicijoms paskyrėte savo gyvenimą.

– Tą darau beveik pusę savo gyvenimo – 30 metų. Balandį pasiėmiau savaitę atostogų. Ir pasimečiau – nežinau kaip elgtis per atostogas. Rasčiau, ką veikti, bet esmė, kad labai keistai jaučiuosi. Per atostogas visada dirbdavau. Jeigu iš savo tiesioginio darbo išeidavau atostogų – mėnesį mokamų ir mėnesį arba du nemokamų – važiuodavau į Sibirą. O čia savaitė nei Sibire, nei darbe. Dar būdavo, kad išvažiuodavau į kelionę po Europą.

– Kokius duomenis be vaizdų renkate per ekspedicijas?

– Aprašau kapines. Tai yra nubraižau jų schemą, aprašau, kaip jos ir kiekvienas kapas atrodo, pavyzdžiui, pirmas kapas – kauburėlis, kryžius yra / nėra, su užrašu ar be. Fotografuoju lenteles, nuotraukas, kai kur pasitaiko įdėtų į betoninius kryžius, užrašus. Nuotraukos ir technologijos padeda iššifruoti, kas buvo užrašyta ant lentelės, jeigu užrašai būna sunkiai įskaitomi, beveik išnykę. Koreguojant nuotraukas pavyksta atkurti, išryškinti, kas buvo parašyta.

Nuotraukų iš tremties vietų paroda Kaune veikė vos vieną dieną. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

– Kas laukia didžiulio jūsų sukaupto nuotraukų, filmuotos medžiagos ir surinktų duomenų archyvo?

– Nežinau. Labai maža dalis sugulė į filmus ir buvo eksponuota parodose. Dalis sudėta į ataskaitas, kurias teikiau atsiskaitydamas už dalį lėšų ekspedicijoms skyrusioms institucijoms. Mano sukauptu archyvu gal domėtųsi ir muziejai, istorinės atminties išsaugojimo įstaigos, jei jos tai gautų už ačiū. Bet veltui tų dalykų niekada neatiduosiu. Ekspedicijos man daug kainavo finansiškai ir fiziškai. Finansuotos ir tik iš dalies finansuotos buvo tik kai kurios iš ekspedicijų. Vieną kartą pasiskaičiavau, kad joms per tiek metų iš savo kišenės išleidau apie 40 tūkst. eurų. Į tai įeina ir kelionių išlaidos, ir išlaidos filmavimo, fotografavimo priemonėms.

– Ką jums asmeniškai davė šios ekspedicijos?

– Aišku, daug davė pažintiniu požiūriu. Bet praradau dar daugiau. Laiką, sveikatą ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, visą vasarą būdamas Sibire praleisdavau tada Lietuvoje užderėjusias daržoves, uogas, vaisius. Ten gyvenau be vitaminų. Plius klimato, laiko kaita, varginantys skrydžiai, nervinis stresas po incidentų. Visa tai susidėjo. Kol jaunas buvau, nesijautė, o dabar jau turiu problemų su sveikata – ir jos iš Sibiro.

– Ar ką nors keistumėte savo gyvenime?

– Jeigu galėčiau pradėti iš naujo – nevažiuočiau į Sibirą. Bet dabar, kai jau tiek jėgų esu įdėjęs, gal važiuočiau ir į dar vieną ekspediciją, jeigu taip pasisektų, kad kas nors ją finansuotų ir leistų sveikata. Tiek daug padaryta ir tik truputis liko. Norėtųsi užbaigti darbą – aplankyti ir užfiksuoti visas išlikusias kapines.