Nuo juvelyrikos prie siuvimo

Kūryba Justiną lydėjo visą gyvenimą. Dar mokyklos laikais išbandė save papuošalų, aksesuarų gamyboje. Kūrė iš karoliukų, vielos, polimerinio molio, dalyvaudavo mokyklos mugėse. Ši veikla paskatino merginą ateitį sieti su juvelyrikos mokslais.

„Baigiau juvelyrikos studijas, tačiau išsyk po jų sukūriau šeimą ir juvelyre netapau. Vėl grįžau prie mėgstamos naminės veiklos – kūriau vaikams žaislus, vėriau laikiklius čiulptukams, o gimus antram sūnui Henriui pradėjau siūti vaikišką patalynę“, – pasakoja jauna mama.

Nepanorusi grįžti į samdomą darbą, ji rado išeitį – siuva namuose. Pamažu palėpėje ėmė kauptis audinių atraižos, kurias savamokslei siuvėjai buvo gaila išmesti. „Vis svarsčiau, ką gero iš jų būtų galima pasiūti. Bandžiau siūti vaikų žaislams drabužėlius, pataliukus, bet taip sunaudodavau tik labai mažą dalį atraižų“, – prisimena pašnekovė. Situacija pasikeitė, kai vieną dieną ji atrado skiautinių meną.

J. Rakauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Tvari idėja „Skiautinukas“

„Prieš ketverius metus atradau skiautinių techniką ir viskas užsikūrė!“ – dalijasi ji. Anksčiau Justinai iš mažų audinio gabalėlių siuvami rankdarbiai atrodė gana senamadiški ir neįdomūs. Tad kūrybinga moteris nusprendė pamėginti juos daryti savaip, daug vietos palikdama improvizacijai. Po truputį skiautiniai išstūmė patalynės užsakymus ir 2021 m. Justina pagimdė dar vieną kūdikį vardu „Skiautinukas“.

„Kadangi mano darbai skirti vaikams ir kūdikiams, todėl ir savo idėją socialiniuose tinkluose pristačiau mažybiniu vardu. Siuvu skiautinių antklodėles vaikams iš audinių atraižų“, – tvarios veiklos pobūdį apibūdina J. Rakauskienė.

Save Justina vadina visiška savamoksle, tad ir jos skiautiniai, sako, yra šiek tiek kitokie. Jie išsiskiria savotišku daigstymu – viena pledo pusė, pasiūta iš skiaučių, yra sudaigstyta su užpildu, kita palikta lygi. Dėl to vaikui patogiau po juo miegoti.

Kita savybė, kuri yra visos Justinos veiklos pagrindas, – tvarumas: skiautinių pusę ji siuva tik iš turimų audinių atraižų. „Dėl to aš niekuomet nežinau, kiek pasirinktos spalvos ar temos skiaučių turėsiu. Pleduką kuriu tik tokio dydžio ir tokio dizaino, kokių atraižų pavyksta surinkti ir suderinti“, – aiškina pašnekovė. Būtent dėl šios priežasties jos pledai visuomet yra vienetiniai ir unikalūs. Justina juokiasi, kad vyras anksčiau jai siūlydavo neapsisunkinti – pradėti siūti skiautinius ne iš skiaučių, bet iš naujų audinių. Tuomet, sakydavo jis, galėsi susikirpti kvadratėlius per kelis audinius ir viskas vyks dvigubai greičiau. „Aš šiuo klausimu buvau principinga. Nuo vaikystės tėvai įpratino gyventi tvariai, tad ekologinis siuvimo aspektas man buvo kur kas svarbesnis už asmeninę naudą ar didesnį uždarbį“, – tikina ji.

Tėvų įskiepytas tradicijas moteris perkėlė ir į savo šeimą. Rakauskai namuose rūšiuoja, naudoja daugkartinius pirkinių maišelius.

Nuo vaikystės tėvų įpratintai gyventi tvariai, Justinai ekologinis siuvimo aspektas kur kas svarbesnis už asmeninę naudą ar didesnį uždarbį.

Norėjo būti namuose

Justinos vyras Aurimas turi savo verslą – poliruoja automobilius. Kartais jam skuba padėti ir žmona: atlieka automobilių salonų cheminį valymą. „Čia pinigėliai gal ir didesni, nei siuvant vaikiškus pledus iš atraižų, tačiau valymas yra tiesiog darbas, o derinant ir dėliojant skiauteles vieną prie kitos mano širdis dainuoja“, – prisipažįsta tvarioji kūrybininkė ir skuba pristatyti savo sūnelius: penkerių Henrį ir septynerių Gintą.

Gintas gegužę baigė pirmą klasę. Kai dar buvo mažesnis, mama iš atraižų prisiūdavo jam visokių maisto produktų žaidimams. „Buvau pasiuvusi net tokį picos padą, ant kurio sūnus mėgdavo dėlioti visokius ingredientus“, – prisimena ji.

Viską, ką kuria, Justina daro iš pajautimo ir didelio malonumo. Tuomet ir kantrybės užtenka, kai, tarkime, sūneliai serga, neina į ugdymo įstaigas, o mamai tenka ir juos prižiūrėti, ir siūti. Kartais gelbsti pietų miegas, kartais tenka paprašyti senelių pagalbos. „Būna, kad taip norisi siūti, o vaikai nemiega… Tada sau primenu, kad mano prioritetas – ne siuvimas, o vaikai“, – šypsosi pašnekovė.

Savo interneto puslapyje Justina dalijasi ne tik kūrybiškais, bet ir mamos patarimais, pasiūlymais. Taip, sako, gimė ir „Vaiko ryto rutinų“ paruoštukas, kurį kitos mamos gali parsisiųsti.

Puikūs: iš pradžių nei pledų trikampiai, nei kvadratai savamokslei siuvėjai negulė į lygias eiles, tačiau Justina nenuleido rankų, siuvo, praktikavosi ir šiandien savo darbais yra labai patenkinta. / J. Rakauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Už pareigų vykdymą – paskatinimas

Tėvai, kuriems tenka kelti vaikus į darželį, mokyklą, žino, kokia auksine kantrybe reikia apsišarvuoti. „Maži vaikai dar nesuvokia žodžio „reikia“, nesijaučia motyvuoti. Tad tenka griebtis įvairių gudrybių. Viena iš jų – „Vaiko ryto rutina“, kurią sugalvojau savo rytams palengvinti, – dalijasi mama. – Šeši paveikslėliai simbolizuoja šešis darbus, kuriuos vaikas turi atlikti ryte, – pasikloti lovą, nusiprausti, išsivalyti dantis, apsirengti, papusryčiauti ir apsirengti lauko drabužius.“

Jei sūnūs visą savaitę sąžiningai atlieka savo dienos rutiną (padarę darbą užbraukia langelį), tėvai leidžia išsirinkti mažą smulkmenėlę kaip apdovanojimą. Justina rekomenduoja rinktis tik labai simboliškus prizelius – kelis eurus ar kokį saldumyną, kad tėvai neįsidarbintų Kalėdų Seneliais. „Ilgainiui vaikas įpranta viską daryti ir be paskatinimo. Tai tampa jam įprastu dalyku, pareiga, įpročiu. Nors pradžioje tas prizelis veikia kaip geresnė motyvacija“, – aiškina gudruolė.

Šiuo metu Henris ir Gintas mamos paruoštų dantukų paveiksliukų jau nebespalvina, tačiau įprotis išlikęs – abu sūnūs eina į vonią ir valosi dantis be kalbų.

Bausmių nėra – tik padariniai

Buvo etapas, kai Rakauskų sūnūs norėjo tik žaisti – apie pareigų vykdymą nebuvo nė kalbos. Tuomet vėl suveikė atlyginimo sistema. „Kai vengė daryti užduotėles, buvau pasiruošusi saldainių. Jie mūsų šeimoje – tik paskatinimui, kitaip saldumynų sūnūs negauna. Jei padaro tai, ko aš noriu, tuomet ir aš padarau tai, ko jie nori. Net įvardiju saldainius kaip jų atlyginimą“, – paprasta auklėjimo strategija džiaugiasi mama.

Didelė problema šių dienų vaikams – ekranai. Rakauskai berniukams leidžia pažaisti internetinius žaidimus vieną valandą. Mama juokiasi, kad kai paklausia sūnų, kelintą valandą jie keliasi ar eina miegoti, vaikai nežino, užtai labai gerai žino, kada prasideda ir baigiasi jų ekranų laikas. „Nuo septynių iki aštuonių!“ – visada išpyškina abu. Edukacinio laiko prie ekranų Justina neriboja, nes tame procese dalyvauja ir pati.

Ar kūrybinga mama kūrybiškai auklėja ir savo vaikus? „Jei nori – prašau, jei nenori – kam brukti per jėgą? Manau, svarbiausia, kad namuose būtų visos sąlygos vaikų kūrybiškumui ugdyti. Tikrai nesiruošiu daryti kasdienės kūrybiškumo rutinos“, – tikina ji.

J. Rakauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Mamos siūti – mieliausi

Justinos siūtus pledukus abu berniukai labai vertina. Vyresnėlis net įprastą naktinę antklodę yra iškeitęs į margaspalvį mamos kurtą apklotą. Visur su savimi jį ima – į kelionę ir į palapinę gamtoje. „Pirmajame Ginto pleduke dar nėra įsiūtų kvadratėlių iš jo išaugtų drabužėlių. Tačiau kai siuvau antrąjį – jau įkomponavau ir tokių detalių“, – aiškina kūrybininkė, dviratį skiautinių mene išrandanti pati. Kartais pagalbos ieškoe internete. „Ten visko yra, bet tai, ką pamatai, turi išbandyti ir įgauti praktikos. Be jos nieko nebus“, – aiškina pašnekovė.

Sunkiausia, prisipažįsta, suderinti skirtingus audinius. Paprastai renkasi geometrinių raštų ir spalvų žaismę, tačiau po truputį jau bando kurti ir tokius skiautinius, kuriuose matytųsi aiškus paveikslėlis. Tarkime, banginis. „Tai, kad naudoju tik atraižas, darbą apsunkina, nes reikia atrasti daug tarpusavyje derančių audinių likučių. Mano namai šiame ieškojimo etape kartais atrodo kaip po sprogimo. Kiek akys aprėpia – visur audinių atraižos“, – juokiasi Justina.

Pasiuvusi pledą, būtinai suskaičiuoja ir jo detales: „Žavu, kai skaičiai būna dideli…“ Didžiausias jos siuvinys buvo sudarytas daugiau kaip iš 300 skiautelių. Kuo pledas mažesnis, tuo mažesnes detales naudoja. Kuo pledas didesnis, tuo ir skiautės didesnės. „Laikas – pinigai. Kas pirktų pledą, kurį siūčiau kelias savaites? – klausia kūrėja. – Tuomet jo kaina turėtų būti kosminė. Noriu siūti žmonėms įperkamus daiktus“, – sako Justina.

Mėgstama veikla – lobių paieškos

Rakauskų šeima mėgsta stovyklauti gamtoje. Tuo tikslu net įsigijo palapinę. Tačiau tuščiai po miškus jie nežioplinėja. Yra toks populiarus pasaulyje žaidimas „Geocaching“, skirtas aktyviam laisvalaikiui ir naujoms vietovėms pažinti tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Judėti galima dviračiais, pėsčiomis ar automobiliu. Žaidimo esmė – geoslėptuvių (lobių) slėpimas ir ieškojimas naudojant išmaniuosius telefonus ar GPS įrenginius. Tereikia į savo mobilųjį telefoną parsisiųsti žaidimo programėlę ir – pirmyn. „Gauni žemėlapį ir užuominų. Pats lobis – tik lapelis, kurį radęs turi pasirašyti savo vardą ir vėl padėti jį į tą pačią vietą, – aiškina šio žaidimo aistruolė. – Pats įdomumas – ne rasti lobį, bet jo ieškant pakeliui atrasti įdomių vietų.“

Įprastai geoslėptuvės būna šalia gamtos ir kultūros paveldo objektų, kartais – apleistose teritorijose ar kitose intriguojančiose vietose. Siekiant populiarinti šį žaidimą Lietuvoje 2020 m. net įsteigta Lietuvos lobiautojų asociacija, turinti beveik 7 500 aktyvių geoslėptuvių ir daugiau kaip 1 600 lobiautojų. Tarp jų yra ir Justinos šeima.

Paklausta, kiek jau lobių turi savo sąskaitoje, Justina mini šešias dešimtis. Iš kur tiek daug? Ne pirmą vasarą jų ieško. Vieną lobį ir patys yra paslėpę.

J. Rakauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Prioritetas – šeima

Su vyru Aurimu Justina pažįstama jau penkiolika metų. Devynerius iš jų vedę. Kai pradėjo draugauti, dažnai kalbėdavo apie vaikus ir bendrą šeimos ateitį. „Tačiau tikrovėje viskas labai juokingai buvo. Atvirkščiai, nei aš įsivaizdavau. Sakiau Aurimui, kad netrukus po gimdymo grįšiu į darbą, – negrįžau. Pabuvusi namie supratau, kad vienas iš tėvų nuolat turi būti prie vaikų. Vyresnėlis, nors jau eina į pirmą klasę, jam dar reikia pagalbos, tarkime, atliekant namų darbus. Jei abu tėvai dirba, vaikai lieka apleisti“, – dėsto savo filosofiją Justina, prioritetą šiandien skirianti ne karjerai, bet šeimai.

Moteris prisipažįsta, kad taip pasirinkusi labai gerai jaučiasi viduje. Jai gera klausytis savo širdies ir būti su vaikais namuose, nors finansinė šeimos pusė nuo to šiek tiek ir nukenčia.

Kai gimė vaikai, Rakauskų šeimoje atsirado ir nerašytų tradicijų. Kiekvieną vakarą prieš miegą tėvai sūnums skaito pasakas: vieną vakarą tai daro Justina, kitą – Aurimas. Patys taip pat labai mėgsta skaityti. Justinai patinka įvairūs laisvalaikio romanai, jos vyrui – garso knygos, kurių dirbdamas prie automobilių kartais klausosi net po kelis kartus. „Aš siūdama to daryti negalėčiau. Kai kuriu, visos mano mintys sukasi tik apie siuvinį. Nieko negirdėčiau, jei kas į ausį kalbėtų“, – juokiasi ji.

Ar berniukai turi kokių nors pareigų? Pasak mamos, turi, bet dažnai neapsikentusi daug ką už juos padaro pati. „Žinau, kad negerai. Tai turbūt blogoji mamos buvimo namuose pusė, kai sūnums ir vyrui pradeda atrodyti, kad jei jau esi namuose, viską gali suspėti“, – aiškina J. Rakauskienė, kartais juokais pagąsdinanti šeimą, kad kai išeis į darbą, teks viską daryti patiems.

Vis dėlto artimiausiu metu palikti namų, šeimos ir pulko augintinių – šuns, katino, vėžlio, žuvyčių – Justina nesiruošia. „Planuoju plėsti savo skiautinių veiklą. Iki tol juos vis dar tobulinau. Visko buvo: tai kampeliai nesueidavo, tai dar kas nors. Šiuo metu jau esu pakankamai įgudusi. Be to, turiu daug tamprių audinių atraižų. Bandysiu iš jų siūti vaikiškas kepurėles, šalikėlius“, – moteris dalijasi artimiausios ateities planais.

Ar keturis namų kampus laikanti Justina save vadina laiminga? O kaipgi! Jos laimės receptas labai paprastas: tai laikas, praleistas su šeima.