Retas svečias miške

Tarpduryje pasveikinęs šypsniu, kaunietis V. Kavaliauskas pakvietė užeiti vidun. Nors matėmės pirmą kartą, atrodė, kad namų šeimininkas buvo laimingas mus matydamas. Jis apkuopė grindis ir surinko dėžutes nuo palangių, kurios neleidžia savivaliauti išdykėliui katinui.

„Alkani svečiai būna pikti“, – išskleidęs sulankstomą stalą, vienoje jo pusėje V. Kavaliauskas atsargiai padėjo dvi lėkštutes su vynuogėmis ir sausainiais.

Likusią pusę paliko laisvą. Tiesa, tik akimirkai. Kilstelėjęs nuo medinės kėdės, pagamintos pagal specialų užsakymą, be klijų, tik su varžtais sutvirtintos, 93-ejų vyras iš kartoninės dėžės ištraukė pluoštą nuotraukų, laikraščių iškarpų ir senų dokumentų, kuriais užklojo likusią stalo dalį. Versdamas sukauptą turtą girininkas ne tik prisiminė savo jaunystę, bet ir mintimis nusikėlė į Kleboniškio mišką. Atidavęs ne vieną dešimtį metų miestiečių pamėgtai vietai, šiandien jis čia retas svečias.

„Prieš aštuonerius metus prie namų mane užpuolė chuliganai ir sudaužė galvą. Nuo tada aš vargstu, sunku išlaikyti pusiausvyrą, negaliu vaikščioti vienas. Namie paprasčiau, nes yra kur pasiremti, o išėjimai į lauką baigiasi liūdnai. Griuvau keturis kartus. Pastarąjį kartą – prieš du mėnesius. Siuvo galvą, – V. Kavaliauskas kilstelėjo ranką, kurią iki šiol sopa, o tada dirstelėjo pro langą ir nusišypsojo. – Į mišką rečiau išeinu, užtai matau mišką pro langą. Atbėga čia ir stirnų, ir lapių. Apie zuikius jau nekalbu.“

Pavyzdys: šviesuolis skaito labai daug knygų ir laikraščių. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Ėmė gelbėti

Sėdėti ir skųstis – ne Vinco charakteriui, todėl ir užuojautos jis nelaukė. Išgirdęs klausimą, kaip tapo girininku, Kleboniškio miškui padėjusiu išgyventi tikrą renesansą, garbaus amžiaus kaunietis atsilošė ir ėmė pasakoti savo istoriją.

Mišką jis pažino dar paauglystėje, kai tėvai nupirko dviratį. Su juo Vincas išmaišė ir miesto centrą, ir Kleboniškio mišką, kuriame aptiko daug įdomių vietų. Tarkime, nedidelį, maudynėms idealiai tinkantį ežeriuką. Baigęs mokslus ir įgijęs chemiko technologo specialybę, Vincas galėjo ištisas valandas kalbėti ne tik apie efektyvų technologinio proceso organizavimą ir kontrolę, gamybos procesų, žaliavų optimizavimą, produktų tobulinimo koordinavimą ar kūrybos procesą. Vyras domėjosi Lietuvos istorija, geografija, archeologija ir turizmu, todėl turėjo ką pasakyti bet kuria iš šių temų. Visgi labiausiai jį įtraukė turizmas. Vincas skersai ir išilgai išmaišė visą Lietuvą, dirbo gidu, o bendraminčius būrė į klubus.

„Kas toliau? Susipažinau su Kleboniškio miško eiguliu Stepu Kunicku. Pasiguodė jis man, kad žmonės eglutes iš miško neša. Kartą per Kūčias nuėjau pažiūrėti pats. Stoviu ir matau, kaip per dabartinį plentą eina miškas – žmonės su nukirstomis eglutėmis. Pasakiau eiguliui, kad vienas nieko nepadarysiu. Tada jau priklausiau Kauno turistų klubui, kuriame buvo nemažai jaunimo. Pamaniau: įtrauksiu turistus“, – pirmaisiais metais, anot V.Kavaliausko, gaudyti pažeidėjų leidosi 20 turistų savanorių. Tąkart į jų rankas pakliuvo kone 120 pažeidėjų. Dar po metų skaičiai buvo labai panašūs. Vėliau savanorių daugėjo, o žmonių, nelegaliai kertančių eglaites, mažėjo.

Savo rankomis tvarkydami mišką mokiniai jį dar labiau pamildavo ir pasijusdavo tikraisiais šeimininkais.

„Praėjus gal dešimčiai metų, mūsų buvo maždaug 70, o pagavome tik tris pažeidėjus. Atpratinome žmones vogti eglutes“, – vienu geru darbu miškui V. Kavaliauskas neapsiribojo.

Gamtosaugos entuziastai ėmė tvarkyti senas laužavietes, rengė stovyklavietes, rinko šiukšles. Žinia apie kauniečius pasklido po visą Lietuvą.

Įtraukė moksleivius

Uždarius sąvartyną pakeliui į Jonavą ir perkėlus jį į Lapes, pravažiuojantys lengvieji automobiliai ir vilkikai Kleboniškio mišką ėmė skandinti šiukšlėse. Negalėdamas susitaikyti su tokiu vaizdu, Vincas kreipėsi į tuometį Kauno miškų urėdijos direktorių. Netrukus buvo įkurta Kleboniškio girininkija, o Vincas tapo girininku.

Tada, anot jo, prasidėjo didieji darbai, prie kurių prisijungė ne tik turistų klubo nariai, bet ir Kauno mokyklų moksleiviai. Miškas buvo suskaidytas į teritorijas, kurias prižiūrėjo jaunieji ugdymo įstaigų auklėtiniai. Veikė dešimt eiguvų, kurių eiguliais išrinkti geriausi mokiniai. Eiguvos dirbo pagal iš anksto sudarytus planus, kuriuos kiekvieną rytą į mokyklas atveždavo pats Vincas. Mokiniai tvarkė aplinką, rūpinosi miško gyvūnais.

„Mokiniams išdalydavau pieštukų ir lapelių, kuriuose jie surašydavo atliktus darbus. Manau, toks jų įsitraukimas buvo labai svarbus. Savo rankomis tvarkydami mišką mokiniai jį dar labiau pamildavo ir pasijusdavo tikraisiais šeimininkais“, – ilgametis Kleboniškio miško globėjas V. Kavaliauskas neslėpė, kad jam sekėsi rasti bendrą kalbą su moksleiviais.

Tuo metu prasidėjo tikrasis miško atgimimas. Vinco sumanymu čia ėmė kilti poilsiavietės, kurių iki tol žmonės nebuvo matę. Atsirado laužaviečių, suolelių, pavėsinių, vietų šiukšlėms išmesti. Versdamas nuotraukas Vincas suskaičiavo kone devynias dešimtis jo ir moksleivių įrengtų poilsiaviečių, kurios netgi turėjo vardus. Tarkim, „Aidas“, „Baravykas“, „Šeškinė“.

„Dabar tose vietose tik liekanos. Per penkerius metus stovyklavietė supūva, reikia atnaujinti. Mes ne kartą tai darėme, tačiau reikia nuolat atnaujinti“, – V. Kavaliauskas neslėpė apmaudo, kad jo pradėti darbai tęsiami vangiai.

Sentimentai: V. Kavaliauskas iki šiol saugo lapelius, ant kurių mokiniai žymėjo nuveiktus darbus. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Lobio taip ir nerado

Anksčiau Vincas mišku galėjo vaikščioti užsimerkęs. Tiesa, to nedarė, užtai ne sykį vaikščiojo tamsoje. Girininkas žinojo, kur koks medis į dangų stiebiasi ir kokia duobė žemėje naujai iškasta.

„Pamenu, kartą vaikščiodamas mišku radau duobę, šakomis užmėtytą. Pagalvojau, kad kažkas čia ne taip“, – nuojauta girininko tąsyk neapgavo.

Pakėlęs šakas po jomis Vincas rado vyro lavoną. Po kurio laiko miškas jį nuvedė ir prie dar vieno nelaimėlio kūno. Rado Vincas ir savo paties pamestą kompasą, ir moterišką rankinę, kurią iš miško takeliais vaikščiojančios kaunietės išplėšė chuliganai.

„Ar neteko miške rasti lobio? Radau vietą, kur jis buvo užkastas, tik jau per vėlai“, – anot V. Kavaliausko, miške jis aptiko ir daugiau ženklų, kad čia būta lobio.

Antai, kartą po liepa jis pamatė įrėžtą strėlę. Atkreipęs dėmesį į jos rodomą kryptį, girininkas ėmė kasti žemę. Lobio nerado, tačiau aptiko stiklo duženų ir paslėptą kastuvą. Dar viena rodyklė girininkui padėjo atrasti dvi duobes, kuriose, tikėtina, buvo paslėpti ginklai. Apie jų buvimą miške leidžia įtarti ir kompasus trikdantis magnetinis kalnas. Vincas pasakojo, kad septintajame dešimtmetyje į šį kalną kopę turistai pastebėjo, kad keistai juda jų kompaso rodyklė. Taip, anot girininko, užfiksuota magnetinė anomalija, klaidinusi net 11°.

„Kaip yra dabar? Reikia patikrinti“, – visus smalsuolius V. Kavaliauskas ragino susirasti miško geometrinį vidurį ir išsitraukus kompasą dirstelėti, ką rodys jo rodyklė.

Iškamšos: namuose ant spintos girininkas saugo jam skirtus apdovanojimus. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Susikalbėjo su visais

Nors medžiodavo pats prezidentas Antanas Smetona, tarpukariu Kleboniškyje būdavo ramu, o štai atgavus nepriklausomybę, kažkur apie 1993–1996, viskas pasikeitė. Miške būdavo galima sutikti tuomečių Kauno nusikalstamo pasaulio veidų, vadinamųjų Kauno berniukų. Automobiliais jie atvykdavo į poilsiavietę, šašlykų išsikepdavo. Tikėtina, kad čia pat ir savo ginklus išbandydavo, nes išlikę kulkų suvarpytų medžių kamienų.

„Vėliau, kaip spėju, pajuto, kad jais domimasi ir daugiau čia nebesirinko“, – pasakojo V. Kavaliauskas, kalbą nesunkiai rasdavęs su visais miško lankytojais.

Jų būta įvairaus plauko – padykusių vaikų, pasiklydusių įsimylėjėlių, įkaušusių, ne vietoje laužavietes įrengusių kompanijų. Paklaustas, ar nesulaukė siūlymo užmerkti akis prieš nusižengimus ir sėsti prie vaišių stalo, girininkas neslėpė, kad taip viliotas ne sykį.

„Senasis eigulys po mišką ir dieną, ir naktį vaikščiojo, nes pamiškėje trobelėje vienas gyveno. Būdavo, išeina ryte, o vakare grįžta sotus. Nereikėjo jam net valgyklos. Aš tokiomis progomis nesinaudojau, nors galimybių tikrai buvo“, – šypsojosi vyras.

Iliustracija: visą gyvenimą Vincas praleido tarp žmonių ir medžių. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Dėkingas likimui

Čia pat išgirdome jo pasakojimą, kad seniau miške gyveno briedis, kurį girininkas ne sykį matė. Atėjęs į raistą ir gurkštelėjęs iš šaltinio trykštančio vandens, briedis atjaunėjo, o jo ragai sutvisko.

Po melioracijos senasis šaltinis dingo, o kartu ir raistas su briedžiu. Link naujojo šaltinio dabar veda platus takas, o žmonių, atsineštą tarą norinčių užpildyti jaunystės eliksyru, driekiasi gyvos eilės. Vieni ateina su vienu ar dviem buteliais, kiti čia čia atsivelka net karučius, o treti tiesiog geria iš čiaupo.

Nuolatiniai miško lankytojai žino, kad čia galima rasti tris požeminius šaltinius, kurių skoniai skirtingi. Vienas – švelnus tarsi šilkas, kitas – šiek tiek intensyvesnio skonio. Tik trečiasis dėl smėlio sulaukia mažiausiai pagyrų. Todėl prieš geriant vandenį būtina perkošti. Tam geriausiai tinka marlės skiautė.

„Šaltinio vandenį galima laikyti visą mėnesį ir jis nepažaliuos. Jei neragavote kavos, gamintos su su šiuo vandeniu, būtinai pabandykite“, – anot V. Kavaliausko, sveikatos centro specialistai šaltinį tyrė ne kartą ir užtikrino vandens kokybę.

Ją garantuoja ir girininkas, anksčiau išgėręs nemažai jaunystės eliksyro. Nors iš namų rečiau išeina, Vincas kupinas jėgų, o valandų dienoje jam ir šiandien nepakanka. Vyras daug rašo, skaito.

„Mane labai domina izoterika – anapusinis gyvenimas. Tikiu likimu“, – V. Kavaliauskas jam dėkojo už tai, kad anuomet jį atvedė į mišką.