Pereiti į pagrindinį turinį

Įsikūnijimas – tarsi į paveikslą

2024-11-16 12:00

Kokie šamaniški dalykai vykdavo užkulisiuose, kiek žingsnių per repeticiją nueidavo aktoriai ir kaip vyko įsikūnijimas į Baroko amžiuje kūrusio dailininko paveikslus – apie tai ir kita buvo galima sužinoti Klaipėdos dramos teatro žiūrovų klubo „Teatras be uždangos“ susitikime.

Komanda: su žiūrovais bendravo K. Maiskis (kairėje), M. Urbonas, R. Idzelytė ir L. Vyšniauskas.
Komanda: su žiūrovais bendravo K. Maiskis (kairėje), M. Urbonas, R. Idzelytė ir L. Vyšniauskas. / I. Kiseliovaitės nuotr.

Vyko ir viktorina, kurios laimėtojai gavo prizą – kvietimą dviem į lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“.

„Viskas prasidėjo nuo pažinties su režisiere, kuri yra iš Lenkijos, turi labai išskirtinį savo braižą. Ji ne tik režisavo šį spektaklį, bet ir kūrė kostiumus, pati parašė visą pjesę. Ją labai domino dalininkas M. Karavadžas, dėl to ir pasirinko šią temą, būtent apie jo kūrybos kelią, o jis pats – labai kontroversiška asmenybė“, – sakė aktorius Karolis Maiskis.

Daugelis aktorių su režisiere susipažino tris dienas trukusių kūrybinių dirbtuvių metu. Anot aktoriaus Liudo Vyšniausko, dailininkas buvo žinomas, bet režisierė padėjo jį pažinti kitu kampu.

„Žinojau, kad yra toks dailininkas, galbūt žinojau vieną kitą jo paveikslą. Paskui teko sužinoti viską“, – tikino aktorius.

Paskui teko sužinoti viską.

Itin daug dėmesio buvo skiriama M. Karavadžo darbams, tad aktoriams būdavo rodomi jo paveikslai. Dalį jų aktoriai turėjo įkūnyti spektaklio metu kiek įmanoma tiksliau – tiek kūno dalys, tiek veido raukšlės turėjo nesiskirti nuo rodomų paveiksle.

„Visą laiką būdavo pratimai, visose repeticijose. Ir dabar prisimenu, kad eidavome ratais. Mes turėjome vertėją, kuris turėjo išmanųjį laikrodį, skaičiuojantį žingsnius. Pirmos pertraukėlės metu sakydavo, kad jau šešis tūkstančius žingsnių praėjome. Per tą ėjimą režisierė visą laiką pasakodavo, keldavo klausimus, kuriuos patys sau turėdavome atsakyti“, – dalijosi aktorė Renata Idzelytė.

Anot jos, būdavo akimirkų, kai net sulaikyti ašarų nepavykdavo.

„Jeigu racionaliai galvojant, tai galbūt buvo mūsų fantazija, bet šalia viso šito vyko ir kažkokie stebuklingi, šamaniški dalykai, kuriuos papasakoti, sudėti į kokius nors konkrečius „stalčiukus“ yra labai sunku“, – tikino aktorė.

Aktorius Mikalojus Urbonas teigė, kad bent dvi dienas po spektaklio skaudėdavo visą kūną, bet iššūkių vaidinti būta ir kitokių.

„Man tai buvo vienas didžiausių iššūkių, nes neturiu teksto, kalbu tik pačioje pabaigoje. Kalba vienokiu ar kitokiu atveju yra išraiška, o aš neturiu ką pasakoti. Man reikia kažkaip tai užpildyti. Tad turėjau daug laisvės daryti faktiškai bet ką, ir tai buvo labai sudėtinga“, – atviravo aktorius.

Spektaklis bus rodomas lapkričio 27 ir 28 dienomis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų