Didžiosios metų šventės pats darbymetis ne tik Lietuvos muzikos žvaigždėms. Gausybės įstaigų, pradedant vaikų darželiais ir baigiant solidžiomis kompanijomis, kalėdiniai ir naujamečiai renginiai neįsivaizduojami be tradicinio Kalėdų Senelio personažo. Šios gana egzotiškos veiklos atstovai tikina, jog kitiems kuriama šventė reikalauja ne tik juodo prakaito upelių, bet ir nešykšti netikėtumų.

Per dvi savaites – mersedesas

Birbynininkas Sigitas Spalinskas vadovauja kaimo kapelai "Sendvaris", dirba uostamiesčio Jaunimo centre, groja tautiniame ansamblyje "Ralio", o metų pabaigoje oficialiai tampa dar ir Kalėdų Seneliu.

Tad jo artimieji jau seniai susitaikė su tuo, jog kalėdinį periodą šeimos galva namuose patampa itin retu svečiu. Bemaž 15 metų "seneliaujantis" vyras prisipažino, jog kasmet nuo gruodžio pradedantis kirbėti nerimas, jaudulys tampa tarsi artėjančio svarbaus egzamino pranašu.

"Pamenu, vienas žurnalistas kadaise suskaičiavo visus Klaipėdos darželius, pradines mokyklinukų klases ir parašė, kad Kalėdų Senelis per Kalėdas galėtų uždirbti net 100 tūkst. litų. Štai taip mechaniškai paskaičiavo – per dvi savaites gali užsidirbti naują mersedesą, – juokėsi pašnekovas. – Bet tas žmogus visiškai neturi supratimo, koks tai darbas, jis niekada nebuvo užsidėjęs peruko, barzdos ir niekada nešokinėjo bent pusę valandos. Tai labai sunkus, alinantis darbas. Ateini į darželį rytą ir išeini vakare, nes ten tavęs laukia kelios vaikų grupės. Žinoma, neneigsiu, kad šis darbas gerai apmokamas – tai, ką įprastai uždirbi per mėnesį, čia gali užsidirbti per savaitę."

Išbandyti šį amatą Sigitą paakino režisierius Antanas Milinis, su kuriuo jiedu kadaise įkūrė vaikų teatrą "Aušra".

"Kai man tai dar buvo pati pradžia, pirmieji treji ketveri metai, kartą Antanas pasakė – taip pavargau, taip nebenoriu. Et, galvoju, maivosi, juk tokios geros pajamos! Ir štai pats tokią krizę pajutau pernai, pasakiau sau – viskas, man nuo viso to alergija, net nebeatidarau lagamino", – atviravo pašnekovas.

Užsakymas – pavasarį

Regis, kol kas krizę įveikti pavyko – jau šį savaitgalį Sigitas pradeda šiemetį darbų maratoną, o užbaigs jau laikrodžiams paskelbus 2014-ųjų pradžią.

"Net neatsimenu, kada Naujuosius sutikau namie. Gal ne tiek dėl to apmaudu pačiam, kiek šeimai. Žmoną su Naujaisiais metais pasveikinu ir pabučiuoju tik iš ryto", – šypsojosi pašnekovas.

Anot Sigito, vienodą atsakomybę jis jaučia tiek vesdamas renginį suaugusiesiems, tiek vaikams. Pastaruoju atveju gali prireikti kaip tik daugiau išmonės, kantrybės, psichologinio pasirengimo.

Vyras patikino, jog didelės konkurencijos šioje srityje nejaučiąs, o užsakymo šventiniam gruodžio vakarui yra tekę sulaukti net gegužės pabaigoje.

"Kai manęs paprašo ką nors parekomenduoti, jei kartais pats negaliu dirbti, turiu kitų užsakymų tuo metu, niekada niekam rekomendacijų, protekcijų nedarau. Nes jau turėjau nesmagios patirties, kai vietoje manęs žmogus į šventę nuėjo kaip koks valkata – su išverstais kailiniais, megzta "gatvine" kepuraite. O aš jam patikėjau tokį darbą, tokią misiją. Nenuostabu, kad tokio Kalėdų Senelio išsigando ir suaugusieji, ir vaikai", – prisiminė pašnekovas, patikinęs, jog šiame darbe svarbu ne tik kūrybiškumas, artistiškumas, bet ir tai, kaip atrodai.

Panelės nuogais pilvais

Anot Sigito, šio amato atstovas visada turi būti pasitempęs ir tvarkingas. Štai pieš trejus metus vyras atnaujino savo Kalėdų Senelio kostiumą, po juo visada dėvi baltus marškinius, po šiais – apatinius marškinėlius, kuriuos keičia po kiekvieno pasirodymo, taip pat pasidabina baltomis pirštinėmis.

Sigitas tikino, jog suaugusiųjų vakarėliuose, kur, ne paslaptis, publika būna įkaitusi ne tik nuo linksmybių, bet ir tauriųjų gėrimų, neigiamų emocijų, agresijos ar konfliktų patirti jam niekada neteko.

"Kartą atėjęs į vieną kavinę iš pradžių išsigandau, kai pamačiau, kokia publika susirinko: stambūs vyrukai grėsmingais veidais, apsikarstę auksinėmis grandinėmis, panelės nuogais pilvais ir nugaromis. Galvoju, kaip čia reikės suktis, ką su jais daryti. Bet viskas praėjo labai gerai, pasirodo, žmonės kaip žmonės", – juokėsi etatinis Kalėdų Senelis.

Anot Sigito, kartą yra sulaukęs ir pageidavimo sušokti striptizą.

"Be abejo, viskas vyko ne visai rimtai, su pakvailiojimais, gumos patempimu, žinote, kaip daro moterys – tai auskarą išsisega, tai pakabutį nusiima. Ir tos finalinės nesąmonės nebuvo – tik tiek, kad marškinius prasisegi, o ten, pasirodo, ne ledas, o apžėlusi krūtinė", – kvatojo pašnekovas.

Išgelbėjo vaikų Kalėdas

Klaipėdietis verslininkas Edmundas Jankus Kalėdų Senelio "karjerą" baigė prieš daugelį metų, tačiau vyras juokavo iki šiol nepraradęs profesinių įgūdžių.

"Prieš trejus metus sulaukiu netikėto skambučio – kažkas, matyt, išsisaugojo mano telefoną iš senų laikų, paskambino ir paprašė, kad surengčiau šventę vaikų darželyje, nors jau labai seniai tuo neužsiimu. Pasirodo, tuos žmones žiauriai pavedė – buvo sutarę su vienu Kalėdų Seneliu, o šis išvakarėse paskambino ir pasakė, kad neateis. Tad taip netikėtai teko skubiai prisiminti savo programą ir atidirbau visą dieną – nuo ryto iki vakaro", – šypsojosi pašnekovas.

Edmundas neneigė, jog anuomet Muzikinio teatro choro artistui kalėdinis periodas būdavo puiki proga užsidribti papildomų ir nemenkų pajamų.

"Muzikantai, aktoriai tuo metu galėdavo ant duonos užsitepti nemažą sluoksnį sviesto. Tuo metu juokaudavome, jog būtų gerai, kad Kalėdos būtų kokius keturis kartus per metus", – pripažino profesionalus muzikantas, turintis ir verslo vadybos diplomą.

Maždaug 10 metų "seneliavimo" patirties turintis Edmundas taip pat pripažino, jog šis gyvenimo periodas žadina ne vien nostalgiją, bet prisiminimus apie nelengvą darbą.

Marškinius galėdavo gręžti

"Pirmieji renginiai prasidėdavo jau gruodžio pirmoje pusėje. Rytą išeini, į lagaminą prisidėjęs krūvą apatinių rūbų, nes po kiekvieno pasirodymo marškinėlius gali gręžti. Vaikų darželyje laukia 8–10 grupių, dirbi iki vakaro, o po dar važiuoji pas saugusiuosius. Ir taip iki Naujųjų metų", – prisiminė pašnekovas.

Anot Edmundo, ši veikla alina ne tik fiziškai, bet ir emociškai, tad ne kiekvienas pajėgus tokį darbą dirbti. Nekilnojamojo turto agentūros vadovas prisipažino, jog pastaraisiais metais persikūnyti į Kalėdų Senelį tekdavo tik asmeninėse šventėse, tačiau ir šios misijos klaipėdietis šiemet jau ketina nebesiimti.

"Žinoma, kadangi pats turiu nemažą patirtį, į kitus Kalėdų Senelius žiūriu kaip kritikas. Yra ir tokių, už kuriuos darosi gėda, kad ima tokius pinigus, nesugebėdami nė normaliai žodžio pratarti, o jei ir prataria, tai nusišneka. Kartą teko stebėti jaunus aktoriukus, kurie neturėjo jokio supratimo, kaip dirbti su vaikais. Ateina tokie, pradeda riaumoti ne savu balsu, pravirkdo vaikus ir baigiasi šventė. Reikia turėti ne tik tam tikrų gabumų, bet ir būti geru psichologu, žinoti, kaip prieiti tiek prie vaiko, tiek prie suaugusiojo", – potyriais dalijosi pašnekovas.

Surengė pantomimos spektaklį

Tai, jog ilgainiui klaipėdietis subūrė nuolatinių klientų ratą, vieną vertus, džiugino ir kasmet garantuodavo stabilias pajamas. Tačiau, anot pašnekovo, kiekvieną sezoną reikėdavo atnaujinti programą bei vis pasiūlyti patrauklių naujovių.

Anot Edmundo, rimtesnių stresinių situacijų per visus savo "seneliavimo" metus jam yra tekę patirti tik dėl staiga prapuolusio balso.

"Muzikiniame teatre vyko šventinis spektaklis, o po jo fojė laukė vakaras su dviem Kalėdų Seneliais – aš buvau vedėjas, kolega – muzikantas, turėjo groti akordeonu. Po koncerto – viskas kaip įprasta, jokių negerų ženklų. Persirengėme, išėjome prieš žmones, reikia pasisveikinti ir staiga pajaučiu, kad nebeliko balso, lyg kas pakirto, negaliu ištari nė žodžio. Tada vos pašnabždėdamas susitariau su kolega, kad jis kalbės ir gros, o aš viską "apvaidinsiu". Žinoma, keistai atrodė toks nebylys Kalėdų Senelis, per visą vakarą neprataręs nė žodžio. Buvau lyg koks pantomimos aktorius", – nusijuokė pašnekovas, prisiminęs anuomet visiškai nelinksmą situaciją.