Skausmas dėl gimtojo miesto

– Iš kur esate kilęs?

– Esu tikras klaipėdietis, gimiau šiame mieste ir čia gyvenu. Tarybiniais metais kurį laiką gyvenau Maskvoje, Kaliningrade. Tai buvo kūrybinės komandiruotės.

– Augdamas turėjote galimybę matyti senosios Klaipėdos akcentų, kaip miestas atrodė jūsų vaikystės metais?

– Klaipėda tais laikais buvo savotiškas tarybinio miesto etalonas. Nepasakyčiau, kad miestas atrodė apleistas, nors kai kurios vietos, pavyzdžiui, Žvejybos uosto rajonas, buvo skurdokos. Bet tuo metu iškilo pirmieji daugiabučių mikrorajonai, pavyzdžiui, "Vaidilos" kompleksas, kuris tais laikais buvo labai modernus architektūriniu požiūriu.

– Tarybiniais laikais miesto centre vietoj seniausios Prūsijos gaisrinės atsirado viešbutis. Ar manote, kad tą gaisrinę išties reikėjo griauti, o gal buvo galima išlaikyti ir ji šiandien būtų puošusi mūsų miestą?

– Gaisrinę labai gerai atsimenu, statinys buvo puikios būklės ir labai tiko šiai vietai. Tuo metu, kai jį nugriovė, aš buvau moksleivis, lankiau dailės mokyklą ir ta problematika man tada nebuvo įdomi. Mano suvokimas apie vertybes tuomet buvo kitoks. Tada tos griovimo ir naujų pastatų statymo tendencijos buvo labai gajos. Nepasakyčiau, kad kas nors būtų dėl to labai protestavęs. Po tam tikro laiko, kai jau pajėgėme palyginti nauja ir sena, tapo akivaizdu, ką mes padarėme ne taip. Dabar aišku, kad, naikinant senąjį paveldą, didelę reikšmę turėjo politinis aspektas, padaręs didelę skriaudą miestui. Juk anksčiau Klaipėda buvo žinoma kaip vokiečių miestas. Tarybinės sistemos puoselėtojams nepatiko šios asociacijos, todėl buvo siekiama sunaikinti visus vokiečių kultūros artefaktus mūsų mieste. Partijos strategija buvo akivaizdi – senąją architektūrą turi pakeisti nauja, tarybinė. Ir kai pagalvoju apie prieškario klaipėdiečius, man labai liūdna, juk jie gyveno, dirbo, kūrė, kasdien čia gerdavo kavą, o karo mašina viską nušlavė. Tai baisi Klaipėdos ir Kaliningrado krašto tragedija.

– Ar ir dėl to ėmėtės projektuoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ekspoziciją, skirtą Antrajam pasauliniam karui?

– Galima sakyti ir taip. Pradėjau gilintis, siaubas apėmė, kai suvokiau, kiek skausmo tuo metu buvo aplinkui. Juk prieš tai, kai A.Hitleris atėmė Klaipėdą, iš čia pasitraukė žydai, o paskui po kelerių metų – ir visi likusieji vietos žmonės. Miestas tapo tarsi kokia Atlantida. Man teko matyti 1936 m. dokumentiką apie Klaipėdos krašto žmones, jų papročius, buitį, viso to neliko. Labai liūdna.

Meno ilgaamžiškumo baimė

– Tarybiniais laikais atsikratyta senuoju paveldu. Ar mes dar galime pataisyti padėtį, kalbant apie Klaipėdos architektūrinį vaizdą?

– Manau, privalome taisyti. Vien kalbant apie Muzikinio teatro pastatą, tai juk – anachronizmas. O ten dirba kuriantys žmonės, jiems nuolat reikalingi kūrybiniai postūmiai, įtakos turi aplinka, kurioje tie menininkai dirba. Vienareikšmiškai miestui ir kūrėjams reikia naujo Muzikinio teatro. Man labai norėtųsi, kad bent išoriškai Klaipėda taptų šiuolaikišku, moderniu miestu, mano paties pastangos gražinti ją – tik savotiški blyksniai, kurie nėra ilgaamžiai. Apskritai bijau meno ilgaamžiškumo. Bijau, kad paskui grauš sąžinė, jog padariau ne taip, kaip galėjau.

– Kuri Klaipėdos vieta kūrybiniu požiūriu jums teikia daugiausia džiaugsmo?

– Man labai patinka Skulptūrų parkas. Sutinku, kad jam vieta parinkta netinkama. Bet tai atmetus, reiškinys tiems laikams buvo tikras kultūrinis sprogimas. O kur dabar dingo visas šitas potencialas, lig šiol negaliu suvokti. Ir ten skulptūros yra labai aukšto meninio lygio. Tais laikais tai buvo savotiška Meka, žmonės atvažiuodavo net iš Peterburgo jų pažiūrėti, jiems tai buvo labai modernu.

Apie jausmus ir išgyvenimus

– Iš kur jūs pats toks kūrybingas, ar šeimoje buvo menininkų?

– Ne, šeimoje menininkų nebuvo, niekas nepiešė, nelipdė iš molio, tik mama siuvinėjo kryželiu. Dar ir dabar turiu keletą jos darbų – tai geros kokybės naivaus meno kūriniai. Aš lankiau Klaipėdos dailės mokyklą, buvau pirmosios jos laidos absolventas. Paskui studijos Dailės institute. Veikiausiai mano kūrybiškumą inspiruoja tikėjimas Dievu, nors daugelis sako, kad mano darbuose daugiau velniškų apraiškų nei dieviškumo. Man turi didelę įtaką rusiška ikona kaip meno kūrinys.

– O jūs pats tapote ikonas?

– Ne. Tam reikalingas vidinis šios srities suvokimas, nusiteikimas. Ikonos negalima tapyti tarp rūkymo pertraukėlių. Tam darbui būtina tam tikra aplinkos aura, tam tikra situacija, kai būtų galima atsiduoti šiam darbui. Anksčiau jas tapydavo asketai, ilgą laiką prieš tai pasninkavę.

– Jums pačiam, ieškant idėjų naujam projektui, ar reikalinga meditacija, malda ar vidinis susikaupimas?

– Man jau 62-eji. Regis, visas gyvenimas paaukotas menui. Bet man taip nebūna, kaip įprastai manoma, kad visos gražiausios kūrybinės idėjos gimsta vienatvėje, ryte arba vakare ar vaikštinėjant paplūdimiu. Toks požiūris pernelyg naivus. Idėja yra neapčiuopiamas daiktas, kuris gali iškilti galvoje visiškai netikėtai bet kur. Papasakosiu nutikimą Maskvoje. Ten miesto centre vienoje cerkvėje buvo įrengta parodų salė, užėjome su draugu pasižiūrėti. Kaip tik buvo eksponuojama kažkokio autoriaus paroda "Miško pasakos". Išgirdome balsą: "Pažiūrėkite kairėn. Tai – mano jausmai, mintys, išgyvenimai." Žmonių buvo labai daug ir negalėjome įžiūrėti, kokios ten jo mintys ir jausmai. O autorius tą patį kartojo jau trečią kartą. Prasibrovėme į priekį ir matome, kad čia tik įvairios kreivos medžių šakelės sukabinėtos. Kitų minčių nebuvo, tik tai, jog čia – akivaizdi meno profanacija. Ir tie žodžiai "Tai – mano jausmai, mintys, išgyvenimai" lig šiol skamba galvoje. Labai nenorėčiau tapti tokiu "kūrėju" snobu, kurio negalima trikdyti, nes jis nuolat apimtas kūrybinės ekstazės.

– Esate sveiko proto menininkas?

– Dievo dovana apdovanotas menininkas neturėtų būti sveiko proto. Pats esu labiau analitikas. Pažinojau tokį dailininką Serafimą Iljičių Bočerovą. Tarybiniais metais, norėdamas išsiskirti iš pilkos masės, jis dažydavosi plaukus raudonai ir buvo matomas minioje. Jis tapydavo ant paklodžių, nes neturėjo pinigų drobei. Jis buvo ne tik puikus dailininkas, bet ir charizmatiškas, artistiškas. Jis nuolat kartodavo, kad jo kūriniai tai – miražai, kurie pasaulyje neegzistuoja. Kartą jis man sako: "Tolia, aš pagaliau supratau moterį, ją nutapiau su penkiais pirštais, bet vis neapleido mintis, kad kažkas buvo ne taip, pripiešiau jai dar vieną pirštą. Dabar viskas nuostabu." Kaip pavadinti jo kūrybą, nežinau, bet jis mokėjo ją paaiškinti. O kur ta racionalaus ir iracionalaus meno riba, nežinau. Serafimas nebuvo pripažintas, jo tapybą visi vertino kaip absurdą. Gal Paryžiuje būtų buvę kitaip, bet jis gyveno tarybiniais metais Kaliningrade. Vėliau jis išvyko į Rusijos gilumą ir ten prapuolė, gal jo jau ir gyvo nebėra, nes gyventi, kaip visi, jis nemokėjo.

Improvizuoja net virtuvėje

– Bet jūs rinkdamasis profesiją turbūt nutuokėte, kad galite iš jos ir nepragyventi?

– Mano profesija yra taikomoji grafika. Tai atviruko, plakato ar tam tikro prekės ženklo sukūrimas. Iš to galima buvo uždirbti ir tada, ir dabar. O gryniesiems menininkams kur kas sunkiau.

– Kurį laiką gyvenote Maskvoje, ar nekilo pagunda ten pasilikti?

– Maskva ir tais laikais buvo didžiulis kultūros centras. Ten šalia oficialios tarybinės kultūros gyvavo pogrindinė, nepripažinti menininkai eksponuodavo labai aukšto lygio darbus. Ar būčiau ten galėjęs gyventi, nežinau. Vietiniams mes, Baltijos šalių žmonės, buvome kitokie, ne tokie, kaip iš Penzos ar Saratovo. Jie sakydavo, ai, ten pas jus viskas kitaip, su jumis neverta nė burnos aušinti. Pasąmonėje jie jautė, kad mūsų mentalitetas kitoks, kitokia reakcija ir požiūris į tam tikrus dalykus.

– O ar jūs mėgstate gaminti maistą?

– Retkarčiais aš mėgstu gaminti. Man patinka improvizuoti su maistu, bet kiek ta improvizacija skani, aš nežinau. Man patinka jungti, regis, tarpusavyje nederančius ingredientus. Tada savo kūrinį pateikiu šeimai, bet namiškiai – kultūringi žmonės, valgo, tyli, nesu girdėjęs, kad sakytų: eik tu, tėvai, velniop su savo ėdesiu. Nors man atrodo, kad patiekalas visai gerai pavyko, tiesa, gal kiek netikėtas. Kulinarija irgi yra kūryba.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1954 m. Klaipėdoje.

1973 m. baigė A.Brako meno mokyklą.

1974–1978 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.

Nuo 1979 m. dalyvauja parodose. Darbai pristatyti renginiuose Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje, Izraelyje, Vokietijoje, Čekijoje ir kitur.

2002 m. Šiaurės ir Baltijos šalių chorų šventės vyriausiasis dailininkas.

2003 m. Pasaulio lietuvių dainų šventės pagrindinio koncerto MES dailininkas.

2008 m., 2012 m. Kaliningrado miesto dienų vyriausiasis dailininkas.

1997–2008 m., 2010–2013 m. Klaipėdos jūros šventės dailininkas.

2009 m. pelnė Klaipėdos kultūros magistro vardą.

2012 m. už Klaipėdos 760 metų jubiliejaus vizualinį stilių "Klemencov Group" pelnė apdovanojimą "A‘Design Silver Award" (Milanas / Komas, Italija).

Kūrybos sritys: grafika, plakatas, kaligrafija, scenografija, instaliacija, taikomoji grafika.

Lietuvos grafinio dizaino asociacijos, Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Žmona Svetlana, sūnūs – Romanas ir Ilja – dizaineriai.